„Pažangos“ rūmai – komercinės ir gyvenamosios paskiries pastatas Kauno mieste, Laisvės alėjoje, kampe su Daukanto gatve sujungtas su „Pienocentro“ rūmais. Stovi priešais buvusį „Merkurijaus“ prekybos centrą. Nepaisant skirtingos architektūrinės raiškos, „Pažangos“ ir „Pienocentro“ daugiaaukščiai kaimynai šiuolaikinio miestiečio akimis galėtų būti suvokiami kaip biurų arba daugiafunkcinių pastatų atitikmuo tarpukario Kaune.
| „Pažangos“ rūmai | |
|---|---|
| Rūmai tarpukaryje | |
| Vieta | Kaunas, Laivės al. 53 |
| Statusas | registrinis |
| Architektas | Feliksas Vizbaras |
| Statybų pradžia | 1932 m. |
| Statybų pabaiga | 1934 m. |
| Paskirtis | komercinis, gyvenamasis pastatas |
| Stilius | tarpukario modernizmas, tautinis stilius |
| Aukštų sk. | 5 a. su rūsiu |
| Plotas | 1 124 m² |
| Statusas | valstybės saugomas |
| Reikšmingumo lygmuo | nacionalinis |
| Įregistravimo metai | 2009 m. |
| Kodas | 15919 |
„Pažangos“ bendrovės, leidusios ir platinusios knygas bei periodinę spaudą, rūmai yra vienas iš labiausiai pastebimų Kauno modernizmo architektūrą reprezentuojančių objektų. Nuo 2009 m. įrašyti į Kultūros vertybių registrą, 2015 m. įtraukti į Europos paveldo ženklo sąrašą. Pastatą suprojektavo architektas Feliksas Vizbaras, 1934 m. pastatė rangovai D. ir G. Ilgovskiai.
Istorija
1928 m. valdančioji Tautininkų sąjunga įkūrė „Pažangos“ bendrovę, kaip ideologinę spaudos leidybos ir platinimo įstaigą. Apie 1931 m. būsimų rūmų sklype nugriautas čia stovėjęs vieno aukšto namelis, kuriame buvo uždaryta krautuvė, praeityje prekiavusi antikvariatu. Naujas „Pažangos“ daugiaaukštis iškilo 1934 m. Rūmai buvo skirti įsikurti valdančiosios partijos būstinei, laikraščiui, klubui ir panašioms susijusioms organizacijoms ir įstaigoms, todėl neatsitiktinai pasirinta arcitektūrinė raiška su „tautinio stiliaus“ akcentais. Kaip ir „Pienocentro“ atveju, pastate atsirado vietos ir butams.
Rūmuose buvo išskirti pagrindinis ir kiemo korpusai, į kuriuos vedė atskiri įėjimai.Liftu buvo galima pakilti į pastato viršų, kur lankytojų ant plokščio stogo laukė įrengta terasa. Iš jos apžvelgiamoje miesto panoramoje tokie aukšti pastatai dar buvo reti.
Kiemo pusėje pirmajame aukšte įsikūrė Tautininkų sąjungos centro valdyba, antrajame – „Pažangos“ bendrovės administracija, trečiajame – „Lietuvos aido“ redakcija. Pagrindiniame Laisvės alėjos korpuse buvo įrengti susirinkimų salės ir priėmimo kambariai. Iš alėjos buvo patenkama į pirmąjį, komercijai skirtą aukštą, kur veikė „Paramos“ bendrovės galanterijos prekių parduotuvė, „Dirvos“ bendrovės knygynas. Taip pat čia įsikūrė Valstybės centrinis knygynas ir biblioteka. Trečiajame aukšte įrengtas „Lietuvos aido“ redaktoriaus kabinetas.
Ketvirtajame aukšte įsikūrė tautininkų klubas, buvo įrengtas butas rūmų ūkio vedėjui. Čia įsikėlė ir tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ centrinė būstinė. Penktasis aukštas buvo skirtas „Lietuvos aido“ ir „Jaunosios kartos“ redakcijų darbuotojų kabinetams. 1935 m. šiame aukšte pradėjo veikti tautininkų klubo restoranas. Rūsyje buvo posėdžių salė, apšviečiama per švieslangius, taip pat skaitykla.
Įrengtuose butuose buvo įsikūrę įtakingi tautininkų politikos veikėjai. Virš „Lietuvos aido“ redakcijos kurį laiką gyveno ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. 1935 m. į butą rūmuose įsikėlė vienas bendrovės „Pažanga“ steigėjų, Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas (2017 m. ant sienos jam pakabinta atminimo lenta).
Vokiečių okupacijos metu rūmus buvo užėmusios nacių įstaigos.
Sovietiniais metais pastate pertvaromis suskaidytos patalpos įsikurti įvairioms mokslinių tyrimų įstaigoms. Kiemo pusėje buvo įrengti butai, Laisvės alėjos korpuse įrengta parduotuvė.
1989 m. pastatas perduotas Vytauto Didžiojo universitetui (VDU). Čia įsikūrė Teologijos-filosofijos fakultetas (vėliau Katalikų teologijos) ir įvairios universiteto tarnybos. Vėliau pastate veikė VDU Menų fakultetas, pakeitęs išsikėlusį Katalikų teologijos fakultetą. Pirmame, komerciniame aukšte keitėsi užkandinė, bankas, maisto parduotuvė, vėliau prie rytinio įėjimo buvo atidaryta Menų galerija. Nuo 2014 m. pastatas universitetui tapo nebereikalingas, dar kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį, vėliau užrakintas.
2018 m. atlikus VDU reorganizaciją (prijungtos akademinės įstaigos), liko nereikalingo nekilnojamo turto. Pasak universiteto atstovų, rūmai nebuvo pritaikyti studijoms ar mokslui, o investicijų pastato rekonstrukcijai nepavyko pritraukti. Per tą laikotarpį, kol buvo ieškoma investicijų, pastatas buvo užkonservuotas. Tušti rūmai galimai nebuvo tinkamai saugomi ir patyrė žalos, nes konservacija nebuvo suderinta su paveldosaugininkais, be to, keletą metų stovėjo be šildymo. 2019 m. universitetas ilgą laiką nenaudojamą pastatą pardavė aukcione.
Architektūra
Pastato tūris – sudėtinis, „U“ raidės formos plano, sudarytas iš trijų skirtingo dydžio korpusų. Alėjos pusėje stovi pagrindinis penkių aukštų korpusas su dviem šoniniais kampuotais rizalitais su į šonus einančiomis lodžijomis. Po jomis simetriškai įrengti kraštiniai pirmo aukšto įėjimai. Iš kiemo pusės prijungti kiti du 5 aukštų korpusai bei rūsys, įrengtas po visu sklypu. Sovietmečiu ant pietinio kiemo korpuso buvo užstatytas šeštas aukštas, panaikinti rūsio švieslangiai, sumūryti keli priestatai.
Pagrindiniame fasade įrengti gerokai įgilinti įėjimai, iš kurių vakarinis veda į reprezentacinę zoną, rytinis – į patalpas kiemo pusėje. Dideli ir gaubti vitrininiai langai atkartoja viršutinių pastato dalių tūrius. Virš fasado centrinės dalies įrengtas keraminių plytų mūro laiptuotas ažūrinis atikas. Metalinė ažūrinė dalis neišlikusi. Centrinėje dalyje įrengti trys gelžbetoniniai balkonai, kurie papuošti metalinėmis ažūrinėmis geometrinio rašto tvorelėmis.
Išraiškingi pastato tūriai persipina su tautinio stiliaus motyvais ir ornamentika. Tai atsispindi geometriškuose balkono turėklų zigzaguose, tarplangių medžio drožinių imitacijoje, stilizuotame pastogės karnize, laiptuotoje ažūrinėje sienelėje, iškylančioje virš stogo terasos. Stilizuotų „tautiško“ dekoro elementų gausu ir interjere.
Ištaigingas statinys dėl tautinio pobūdžio architektūrinių užmojų visuomenės ne visuomet vertintas palankiai. Pavyzdžiui, 1938 m. „Naujojoje Romuvoje“ pasisakė dailininkas prof. Mstislavas Dobužinskis: „Mėgdžioti medžio ypatybes akmeny, tinke ir gipse yra architektūrinis nusižengimas (Kauno paštas, Pažangos rūmai) toji mizerija, kuri laikoma dabar neva lietuvišku stiliumi, įeis į mūsų istoriją net ne kaipo kurjozas, bet kaipo bjauri „Kinderkrankheit“ – „1920–40 metų stilius“.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Pažangos rūmai, Kas yra Pažangos rūmai? Ką reiškia Pažangos rūmai?