Panslavizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Panslavizmas – XIX a. vidurio judėjimas, kėlęs slavų vienybės šūkį. Pirmasis panslavistinis konventas įvyko Prahoje 1848 m., buvo nukreiptas prieš Austrijos bei Otomanų imperijos dominavimą Balkanuose, taip pat prieš Rusijos vykdytą politiką. Dar XVII a. viduryje kroatų kunigas kėlė panslavistines idėjas, kurios formavosi kaip atsakas į pangermanizmą, o vėliau ir į Bonaparto vykdytą politiką.

Panslavizmas daugiausiai apėmė intelektualius sluoksnius, besidominčius istorija, filologija bei folkloru.

Paplitimas

Palaipsniui panslavizmas įsigalėjo ir Rusijoje, kur slavų vienybės idėja buvo netgi transformuota iki Rusijos dominavimo slavų pasaulyje, kuris turėjo priimti „tikrųjų slavų“ – rusų kalbą, stačiatikybę ir kirilicą. Tokiomis nuostatomis buvo vykdoma ir prievartinė rusifikacija Rusijos okupuotose valstybėse. Lenkijoje panslavizmas niekada neprigijo, nors po II pasaulinio karo būta pastangų šiomis idėjomis stiprinti slavų vienybę.

Pagrindinis panslavizmo židinys buvo Balkanuose, kur slavus valdė Otomanų imperija bei Austrija. Šį judėjimą kaip politinį įrankį naudojo carinė Rusija bei TSRS. Žymiais panslavistais laikomi Centrinės Azijos užkariautojas, „Ruskij mir“ redaktorius, generolas , judėjimo ideologai bei Ján Kollár ir eseistas, propagavęs Rusijos ekspansiją į Indiją, Kiniją, Tibetą Konstantinas Leontjevas. Panslavizmas yra susijęs su slavofilija (slavianofilija). Panslavizmas laikomas žlugusiu. Panslavizmas naudojo šūkį Hey, slavai. Panslavizmo spalvos – raudona, balta ir mėlyna – naudojamos šių dienų slaviškų valstybių vėliavose.

Panslavizmas lėmė Jugoslavijos valstybės susidarymą po Pirmojo pasaulinio karo.