Pamyro kalnai

Pamyras
Šalis	Tadžikija,  Afganistanas,  Kinija
Aukščiausi kalnai	Ismailo Samani viršukalnė (7495 m)
Kalnagūbriai	Iškašimo kalnagūbris, Darvazo kalnagūbris, Vachano kalnagūbris, Užalajės kalnagūbris
Upių ištakos	Piandžas, Murgabas
Ežerai	Sarezo ežeras, Karakulis, Jašilkulis, Zorkulis
Uolienos
Ilgis	275 km

Pamyras (tadž. Помир, pers. پامیر = Pāmīr, kin. 葱岭, pinyin: Cōnglǐng) – aukštikalnių sistema Centrinėje Azijoje, daugiausia Tadžikistane (Kalnų Badachšanas), taip pat Kinijoje ir Afganistane. Tipinė Pamyro teritorija šiaurėje ribojasi Užalajės kalnagūbriu, rytuose – , pietuose – Piandžo upe, šiaurės vakaruose – ir Darvazo kalnagūbriais. Kalnynas išsidriekęs 275 km rytų – vakarų ir 250 km šiaurės – pietų kryptymis. Aukščiausia vieta – Ismailo Samani viršukalnė (buv. Komunizmo), kurios aukštis 7495 m.

1971 m. į Ismailo Samani viršukalnę įkopė Lietuvos alpinistai Algirdas Briedis, Alfonsas Jakštas, Augustas Kubilius, Jaroslavas Okulič-Kazarinas (vadovas), Algimantas Petrauskas, Vitalis Stepulis, Antans Varanka, Jurgis Zamulaitis.^{[reikalingas šaltinis]}

Pagal reljefo pobūdį Pamyras dalijamas į Rytų Pamyrą, kuriam būdingas senovinis vidutinkalnių reljefas su lygesniu paviršiumi, ir Vakarų Pamyrą su aukštais kalnagūbriais, atskirtais gilių slėnių. Kalnai susidarė kainozojaus periode, Eurazijos, ir plokščių sandūroje. Į Pamyrą sueina Tian Šanio, Kunluno, Karakorumo ir Hindukušo kalnų grandinės. Didelis seisminis aktyvumas (žemės drebėjimai siekia 8–9 balų pagal Richterio skalę galingumą). Yra kalnų krištolo, retųjų metalų, gyvsidabrio telkiniai.

Klimatas rūstus, ryškiai kontinentinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra Rytų Pamyre (3600 m aukštyje) -18 °C, liepos mėnesio 14 °C. Vakarų Pamyre (2100 m aukštyje) sausio vidutinė temperatūra svyruoja apie -7 °C, liepos 22 d.°C. Vakarų Pamyro slėniuose per metus iškrenta 90–250 mm kritulių, Rytų Pamyro – 60–120 mm. 7500 km² Pamyro apledėję, iš viso yra apie 3000 ledynų (didžiausias – Fedčenkos).

Dauguma Pamyro upių priklauso Amudarjos baseinui. Svarbiausia upė – Piandžas. Yra nemaži Karakulio, Šorkulio, Sarezo, Zorkulio, Jašilkulio ežerai. Landšaftų pasiskirstymą nulemia aukštis ir kritulių kiekis. Rytų Pamyrui būdingos šaltos aukštikalnių dykumos ir akmenynai. Vakarų Pamyro slėniuose daugiausia dykumos, aukščiau 3600 m pasitaiko sausųjų stepių, o virš 4500 m – daugiausia kalnų dykumos ir akmenynai. Slėniuose yra medžių – krūmų (ievų, beržų, arčių). Drėkinamuose slėniuose – kultūrinė augalija (vynuogės, šilkmedžiai, graikiniai riešutai, kriaušės).

1964 m. Pamyro kalnuose, Šachdaros kalnagūbryje lietuvių ekspedicija (vadovas K. Monstvilas) įkopė ir lietuviškai pavadino 3 kalnus:

• Čiurlionio viršūnė (5794 m),
• Donelaičio viršūnė (5837 m),
• Lietuvos viršūnė (6080 m).

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.