Naujosios Vilnios geležinkelio stotis

Naujosios Vilnios geležinkelio stotis – geležinkelio stotis ir geležinkelio mazgas Vilniaus šiaurės rytuose, Naujojoje Vilnioje. Stoja keleiviniai traukiniai Vilnius–Kena ir Vilnius–Ignalina–Turmantas, vakariniame stoties pakraštyje išsiskiria linijos link Turmanto ir Kenos, rytiniame pakraštyje yra Vilniaus elektrinių traukinių depas. Yra požeminė perėja, virš A. Kojelavičiaus gatvės yra laiptuota perėja, daug įvairių atšakų į pramonės ir verslo objektus, anksčiau čia veikusius fabrikus, sandėlius, kitus statinius. Už 1 km į vakarus nuo stoties rūmų nutiestas Naujosios Vilnios geležinkelio tiltas per Vilnios upę.

Centrinėje aikštėje prie stoties stovi paminklas „Prarastoji karta“ 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš čia masiškai tremtų Lietuvos gyventojų atminimui (architektai Vidmantas Gylikis, Valensas Jarmuševičius, Mykolas Maročkinas), atidengtas 1991 m. birželio 14 d.

Istorija

Nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir 1862 m. įsteigus geležinkelio stotį, gyvenvietėje apsigyveno geležinkelininkai. Stotis įsikūrė buvusiose Rokantiškių kaimo žemėse. 1860–1862 m. nutiesus geležinkelį, prie Vilnios upės įkurta geležinkelio stotis buvo pavadinta Naująja Vileika (rus. Новая Вилейка), nors kai kur nurodoma Vileiskaja (rus. Вилейская). Toks pavadinimas labiau siejosi su Vilniaus gubernijos miestu Vileika, kuris buvo už 100 km į rytus nuo šios stoties, bet iš tikrųjų Vileika – tai slaviškas maloninę reikšmę turintis vedinys iš Neries slaviško pavadinimo Vilija. Dėl kalbų maišymo apslavėjusių vietos gyventojų taip vadinama ir Vilnios upė. Tad naujoji geležinkelio stotis pavadinta pro šalį tekančios upės slavišku vardu Vileika, tik prie jo pridėtas pažyminys Naujoji (rus. Новая).

Kai kurie šaltiniai nurodo, kad traukiniai ties dabartine Naująja Vilnia nestojo dar iki 1873 m. sausio 14 d., kai buvo atidaryti pirmieji stoties rūmai ir pradėjo kursuoti pirmieji traukiniai ruože Naujoji Vilnia–Minskas. Stoties rūmai buvo II klasės, istorizmo stiliaus. Tai buvo puošniausias stoties pastatas – mūrinis, beveik simetriškas, stačiakampio formos, vieno aukšto, su palėpėmis, šildomas krosnimis. Šalia stoties įrengtas garvežių depas, vėliau paverstas gyvenamuoju namu. Šis pastatas išsiskiria savo architektūra ir primena garvežį, ilgesnę jo dalį sudaro statinys, primenantis angarą pusapvaliu stogu, trumpesnę dalį – keturkampis dviaukštis pastatas. Vėliau vartų angos buvo iš dalies užmūrytos, įrengiant jų vietose langus. Šalia depo buvo 2 akmenimis grįstos platformos, stoginė, prekių sandėlis (pakhauzas), keli mažesni sandėliai, gyvenamieji namai (išlikę, bet perstatyti), tvartai, rūsiai ir kt.

Rūmų pastatas buvo išsidėstęs peronų atžvilgiu netipiškai, tarp dviejų geležinkelio atšakų – link Minsko pietinėje pusėje ir link Sankt Peterburgo šiaurinėje pusėje, jis buvo pasiekiamas tik pėsčiųjų tiltu. Stoties pastate iki pat II pasaulinio karo veikė restoranas, greta buvo teikiamos nakvynės paslaugos. Atokiau nuo stoties buvo geležinkelininkų namai, daugiausia – vieno aukšto mediniai namai dekoruotais fasadais. Stotyje pastatytas pagrindinis depas ir dirbtuvės, skirti Liepojos–Romnų ruožui – čia buvo taisomi garvežiai, keleiviniai ir krovininiai vagonai, pastatyti sandėliai. Depo vadovu paskirtas šveicaras Aloyzas Mozeris, gyvenęs Peterburge; jis čia vėliau įsteigė mezginių ir audinių manufaktūrą, greitai išaugusią į stambiausią fabriką regione.

1909 m. prekių apyvarta stotyje siekė 123 tūkst. tonų. Prieš pat I pasaulinį karą geležinkelių valdyba atnaujino stoties pastatą ir platformas, aplink stoties kompleksą pastatyta medinė tvora, šalia peronų įrengtas šildomas tualetas. Geležinkelio komplekso darbuotojams buvo skirti 1 nedidelis medinis daugiabutis, 1 vidutinio dydžio medinis pastatas, 1 pusiau medinis pusiau mūrinis pastatas, 15 medinių namų, įrengti 8 kelio sargų namai, 16 ledainių, 27 ūkiniai pastatai, 13 tualetų, 3 šuliniai, 1 šiukšlių duobė, o vietoje kanalizacijos buvo naudojamos paplavų duobės. Darbuotojus aptarnavo ambulatorija, kai kurie namai buvo prijungti prie miesto kanalizacijos, įrengta siurblinė, pumpavusi vandenį iš Vilnios upės. Stotyje buvo gaisrų gesinimo įranga – 3 kilnojamieji siurbliai, 19 kibirų, 9 statinės, 6 laužtuvai, kirviai, kopėčios, kartis su kabliais.

Stoties vadovai carmečiu: Aloyzas Mozeris, Fiodoras Hermanas (1872–1876 m.), Aleksandras Kurzanovas (1876–1877 m.), Semionas Jevsejevas (1877–1887 m.), Aleksejus Kuročkinas (1889 m.), Nikolajus Danilovas (1903–1905 m.), Stanislovas Liakmundas (1905–1910 m.), Nikolajus Gavrilinas (1910–1915 m.). Prie stoties XIX a. pabaigoje įkurta 2 klasių mokykla, kurioje iš pradžių mokėsi tik geležinkelio tarnautojų ir darbuotojų vaikai, bet ilgainiui pradėta priimti vaikus iš aplinkinių gyvenviečių. 1914 m. stoties mokykloje mokėsi 147 mokiniai.

XX a. tarpukariu stoties laukiamajame kartais vykdavo bendra visų Naujosios Vilnios mokyklų mokslo metų pradžios šventė. Mieste veikė geležinkeliečių organizacijos „Ognisko“ biblioteka ir kinoteatras, veikęs 1922–1938 m.1931 m. kovo 19 d. stoties laukiamajame atidengta maršalo Juzefo Pilsudskio memorialinė lenta ir biustas (autorius – Wacław Sieroszewski), stoties rūmai papuošti specialiomis šviesos instaliacijomis. 1935 m. į Vilnių traukiniai važinėjo kas valandą.

1940–1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės.

1949 m. gegužės 20 d. Naujosios Vilnios stotyje įkurtas dyzelinių traukinių depas, 1952 m. perkeltas į Vilnių. Nors II pasaulinio karo metais stotis stipriai nenukentėjo, bet Chruščiovo laikais istoristinis stoties rūmų pastatas, metalinių konstrukcijų tiltas ir dekoratyvinis perono aptvėrimas buvo nugriauti, įrengta požeminė perėja su papildomais peronais. 1979 m. iki stoties atvestas elektrifikuotas ruožas Vilnius–Naujoji Vilnia, Naujojoje Vilnioje įkurtas Vilniaus elektrinių traukinių depas.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. atidengtas paminklas tremtiniams „Prarastoji karta“, prie memorialo kasmet birželio 14 d. vyksta trėmimų minėjimo renginiai. 2009 m. vyko Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos organizuojamas teatralizuotas Gedulo ir vilties dienos minėjimas „Vilties paukštė”.

2013 m. Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memoriale, virš traukinio fragmento, prie kurio kasmet vyksta Trėmimo minėjimo renginiai, įrengta plieno ir stiklo konstrukcija, kuri apsaugo traukinį nuo lietaus ir sniego. 2017 m. elektrifikuotas ruožas iki sienos su Baltarusija.

Istorija

Galerija