Klaipėdos mūšis 1257 m.

Data	1257 m.
Vieta	prie dab. Klaipėdos.
Rezultatas	Šaltiniai nenurodo vienos iš pusių pergalės. Klaipėdos/ Mėmelio miesto žemaičiai neužėmė

Konflikto šalys

Žemaičiai

Livonijos ordinas
Kuršiai

Vadovai ir kariniai vadai

Alminas

Burkhardas fon Hornhauzenas

Bernardas Harenas

Pajėgos

1000-2000 žemaičių

40–90 riterių
500 kuršių ir nežinomas sk. paprastų Ordino karių.

Nuostoliai

nėra duomenų

12 riterių

Klaipėdos mūšis – mūšis tarp žemaičių ir Livonijos ordino pajėgų, įvykęs 1257 m. prie dabartinio Klaipėdos miesto.

Istorija

Po to, kai Lietuvos valdovas Mindaugas 1257 m. Livonijos ordinui perleido didumą Žemaitijos, žemaičių kunigaikštis Alminas, vadovavęs Žemaičių žemių konfederacijai, ėmėsi organizuoti pasipriešinimą.

1253 m. strategiškai svarbioje kuršių žemės vietoje – Dangės žiočių kairiajame krante vokiečių pastatyta Klaipėdos pilis kėlė pavojų kuršiams ir žemaičiams. 1256–1257 m. sandūroje Livonijos krašto magistras Anas fon Zangershauzenas buvo išrinktas Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Į savo ankstesnes pareigas jis paskyrė buvusį Karaliaučiaus pilies komtūrą Burchardą Hornhauzeną. Pastarajam bemaž iš karto teko susidurti su rimtu iššūkiu, mat Klaipėdos apylinkėse pasirodė žemaičių kariuomenė, kuri netoli Klaipėdos įsirengė stovyklą ir rengėsi miesto puolimui.

Paskubomis surinkęs apie tūkstantį karių (per 40 ordino riterių ir apie 500 pakrikršytų kuršių, vadovaujamų Klaipėdos komtūro Bernhardo iš Hareno) Burchardas Hornhauzenas atakavo žemaičių pajėgas atvirame lauke.

Mūšyje žuvo 12 riterių. Pats Burchardas Hornhauzenas ir Mėmelio komtūras Bernardas Harenas buvo sužeisti ir tik per didžiausią vargą sugebėjo prasimušti į Klaipėdą.

Apie tai, kad mūšis pasibaigė Ordino pralaimėjimu, duomenų nėra, greičiausiai susiklostė padėtis, kuomet žemaičiai dėl patirtų nuostolių atsisakė planų pulti Klaipėdą, o riteriai nepajėgė persekioti atsitraukiančių žemaičių.

Pasveikęs magistras Burhardas išvyko į Rygą, kur rengėsi naujam žygiui. Besirengiant pas jį atvyko žemaičių pasiuntiniai ir pasiūlė pradėti taikos derybas. Derybose, kuriose buvo sutarta dėl dvejų metų taikos sutarties, atvyko ir Rygos arkivyskupas Albertas II, Rygos miestiečių atstovai ir Livonijos ordino vadai. Žemaičių pasiuntiniai taikos derybas baigė rankos paspaudimu, o sutartis vėliau buvo patvirtinta žemaičių kunigaikščių (sen. vok. kunigen) susirinkime.

Po dvejų metų atsinaujinus karo veiksmams žemaičių pajėgoms, dalyvavusioms ir pergalinguose 1259 m. Skuodo mūšyje bei 1260 m. Durbės mūšyje, ir toliau vadovavo kunigaikštis Alminas.