56°09′45″š. pl. 22°10′31″r. ilg. / 56.162566°š. pl. 22.175298°r. ilg.
| Ketūnų koplyčia | |
|---|---|
| Savivaldybė | Mažeikių rajonas |
| Gyvenvietė | Ketūnai (Mažeikiai) |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | XVIII a. |
| Stilius | klasicizmas |
Ketūnų koplyčia – koplyčia, stovėjusi Mažeikių rajone, Šerkšnėnų seniūnijoje, Ketūnų kaime, šalia kelio 2712 Seda–Rubikai–Pievėnai , 5 km į šiaurės rytus nuo Sedos, vienose iš senųjų, trečiosiose kapinėse. Klasicistinio stiliaus, medinė koplyčia nugriauta 1963 m. Išsaugota jos vieta, kurioje laikomos šv. mišios, pažymint kaimo sukaktis, per parapijos atlaidus.
Vaizdingoje aukštumoje stovėjusi koplyčia su šventorių juosiančia krautine lauko akmenų tvora ir mediniais vartais su malksnų stogeliu sudarė vientisą, darnų liaudies architektūros ansamblį. Išlikę prieškario Ketūnų koplyčios nuotraukų, kurias padarė Peliksas Bugailiškis, Stasys Vaitkus. Ją yra nutapęs akvarelininkas Česlovas Kontrimas. Šis piešinys publikuotas Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“.
Istorija
Vienuoliai jėzuitai savo valdoje Ketūnuose pastatė pirmąją koplyčią. Pagal Sedos parapijos inventoriaus duomenis, 1765 m. ji buvo vertinama jau kaip sena, dengta lentomis, su visa įranga ir liturginiais reikmenimis priklausanti jėzuitams. 1791 m. generalinėje parapijos vizitacijoje nurodyta, kad koplyčia su bokšteliu, altorius paprasto darbo, su tapytu Jėzaus paveikslu. Detaliai išvardinti negausūs liturginiai reikmenys. Koplyčia turėjo leidimą švęsti šv. Stanislovo atlaidus.
1826 m. parapijos vizitacijos akte nurodyta, kad 1802 m. Ketūnų koplyčią iš naujo perstatė ir pailgino Ketūnų kaimo valstiečiai. Ji buvo medinė, neturinti nei žemės, nei piniginės fundacijos. Pamaldos joje vyko keletą kartų per metus pagal žmonių poreikius. Po jėzuitų valdymo koplyčią aptarnavo Sedos bažnyčios kunigai. Buvo vienas, vyskupo šv. Stanislovo altorius.
Per I pasaulinį karą Vokietijos kariuomenė konfiskavo du didesniuosius koplyčios varpus, o paliko tik 1886 m. nulietąjį. Dabar vidutinio dydžio instrumentas su tokiu užrašu kabo Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios bokšte. Vizitacijos akte minimas šv. Stanislovo paveikslas tebesaugomas kitoje – Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Drobė datuojama 1787 m. (išlikęs įrašas ant paveikslo). Apie 1990 m. paveikslas klebono Algio Genučio rūpesčiu restauruotas. Varpų ir kito turėto inventoriaus duomenys rodo, kad ketūniškiai nuolat rūpinosi papildyti koplyčios liturginiais reikmenimis Tikėtina, kad vienuoliai, išvykdami iš Ketūnų, išsigabeno ir buvusį Jėzaus paveikslą. Matyt, tada ir buvo užsakyta šv. Stanislovo drobė, kurio atlaidai švęsti gegužės 7 d.
Koplyčia nugriauta 1963 m. Mažeikų rajono valdžia, vykdydama aukštesnių institucijų nurodymą, nusprendė uždaryti ir ūkinėms reikmėms panaudoti Geidžių ir Ketūnų koplyčių pastatus arba juos nugriauti. Plinkšių ūkio vadovas Jonas Gargasas atsisakė vykdyti nurodymą, neva jo ūkio gamybinėms reikmės užteko buvusio dvaro pastatų, o jis pats kilęs iš religingos šeimos ir koplyčios negriaus. Šie darbai buvo pavesti Šerkšnėnų apylinkei. Ketūniškių prisimena, kad jų kaimo koplyčia nugriauta 1963 m. liepos mėnesį. Liturginiai daiktai be jokių dokumentų buvo perduoti Sedos parapinei bažnyčiai, o nugriautos koplyčios rąstai išvežti į apylinkės centrą. Dalį medžiagos šerkšnėniškiai išvogė, o likusi panaudota kultūros namų statybai. Liturginiai daiktai perduoti Sedos parapinei bažnyčiai, išsaugotas altoriaus paveikslas ir varpas.
2010 m. ketūniškiai sutvarkė buvusios koplyčios šventorių. Atnaujinti vartai, koplyčios pamatų vieta, koplytėlė, padaugėjo kryžių. Šventorių juosianti tvora sukrauta iš stambių lauko riedulių, vartai užsibaigia dvišlaičiu stogeliu. Tvarkant šventorių išryškėjo ir 1855 m. čia palaidoto rubikiškio Juozapo Juzumavičiaus (Juzumo) kapas. Jo trys sūnūs Tadas, Vincentas ir Antanas buvo kunigai, aktyviai dirbę spaudos draudimo metais.
Architektūra
Koplyčios pamatų akmenys rodo, kad pastatas buvo 14,50 m ilgio ir 4,90 m pločio, turėjo 2 zakristijas: viena buvo 3,40 x 2,80 m dydžio, o kita – 2,20 x 2,80 m. Koplyčia su aukštu, ant trapecinio skydo iškilusiu bokštu. Ištęsto stačiakampio pastato šonuose zakristijos dengtos pratęstais navos stogo šlaitais. Koplyčia užsibaigia dviem bokšteliais. Priešnavio bokštelis didesnis, matyt, atlikęs varpinės funkcijas. Pagrindinis fasadas – paprastų formų ir grakščių proporcijų. Plokščią, valminio stogo šlaitu užsibaigiantį pastato galą puošė medinė statulėlė su stogeliu. Pastatas neproporcingai ilgas (galbūt pristatytas). Plane – šeši simetriškai išdėstyti (iš kiekvieno šono po tris) langai. Mažojoje zakristijoje buvo trys langai, o didžiojoje vienas. aš nuotraukų ir plano galime spręsti, kad tai klasicistinio stiliaus pastatas, bet išlaikęs ir vieną kitą baroko detalę.
Koplyčia turėjo centrines dvivėres duris. Choras stovėjo su tekintomis baliustromis, laiptais į jį. Virš jų pritvirtinta vainikuota Nukryžiuotojo skulptūra. Chorą su priešnaviu („bobinčių“) nuo navos skyrė dvi jį laikančios kolonos. Stovėjo dvi klausyklos, pora žibintų. Interjere – vienas pusiau arkinis, o kitas stačiakampio formos langai, šoninės pusiau arkinės įėjimo durys. Medinės lentų lubos sukaltos virš sijų. Grindys, kaip ir lubos, sudėtos iš pjautų lentų. Sienos baltai dažytos. Prieš altorių buvo baliustrada („krotkos“).
Literatūra
- Šverebas, Povilas. Buvusios Sedos parapijos varpai. Žemaičių praeitis. T. 5: Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 1997.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Ketūnų koplyčia, Kas yra Ketūnų koplyčia? Ką reiškia Ketūnų koplyčia?