Jeruzalės senamiestis ir miesto sienosPasaulio paveldo sąrašasSenamiesčio ir panoramaVieta Rytų JeruzalėTipas Kultūrinis

Jeruzalės senamiestis ir miesto sienos
Pasaulio paveldo sąrašas

Senamiesčio ir panorama
Vieta	Rytų Jeruzalė
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	ii, iii, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 148
Regionas**	Azija
Įrašymo istorija
Įrašas	1981 (5 sesija)
Pavojuje	Nuo 1982 m.

Vikiteka:	Jeruzalės senamiestis
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Jeruzalės senamiestis (hebr. ‏העיר העתיקה‏‎ = Ha'Ir Ha'Atiqah, arab. البلدة القديمة = al-Baldah al-qadīmah) – seniausia Jeruzalės miesto dalis, esanti Rytų Jeruzalėje. Senamiestį juosia .

Senamiestis padalintas į keturis kvartalus: musulmonų, krikščionių, armėnų ir žydų. Senamiestyje yra ir Šventyklos kalnas, ant kurio stovi Uolos kupolas, al Aksos mečetė ir kadaise stovėjo Jeruzalės šventykla. Dabartinės senamiesčio sienos ir miesto vartai pastatyti XVI a., valdant osmanų sultonui Siuleimanui Puikiajam. Senamiestyje yra keletas svarbiausių abraominių religijų šventovių: Šventyklos kalnas ir Raudų siena (judaizmo), Šventojo Kapo bazilika (krikščionybės), Uolos kupolas ir al Aksos mečetė (islamo). 1981 m. senamiestis ir jo sienos įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Istorija

Nepaisant pavadinimo, dabartinis Jeruzalės senamiesčio išplanavimas skiriasi nuo senųjų laikų. Archeologai mano, kad buvo pirminis Jeruzalės gyvenvietės branduolys bronzos ir geležies amžiuose. Tuomet miestas plėtėsi į rytus ir šiaurę, apimdamas Siono kalvą ir Šventyklos kalną. Lyginant su ankstesniais miesto istorijos laikotarpiais, dabartinis senamiestis yra šiek tiek pasislinkęs į šiaurę, ir mažesnis negu buvo Antrosios šventyklos laikotarpiu.

Iki XIX a. vid. visas Jeruzalės miestas (išskyrus Dovydo kapą) buvo aptvertas senamiesčio sienomis. Atsitraukimas nuo sienų prasidėjo XIX a., kai miesto savivaldybių sienos buvo išplėstos įtraukiant arabų kaimus ir naujus žydų rajonus. Per 1948–1949 m. arabų–Izraelio karą Rytų Jeruzalę (su senamiesčiu) prisijungė Jordanija. Per 1967 m. Šešių dienų karą Izraelis užėmė ir aneksavo Rytų Jeruzalę. 1980 m. Jeruzalė paskelbta nedaloma Izraelio sostine. Tarptautinėje teisėje Rytų Jeruzalė laikoma Izraelio okupuota teritorija.

Gyventojai

1967 m. senamiestyje gyveno 17 000 musulmonų, 6 000 krikščionių (įskaitant armėnus) ir nė vieno žydo, nes pastarieji buvo išvaryti iš miesto po 1948–1949 m. arabų–Izraelio karo.

Dabar dauguma senamiesčio gyventojų gyvena musulmonų ir krikščionių kvartaluose. 2007 m. senamiestyje buvo 36 965 gyventojai: 27 500 iš jų buvo musulmonai, 5 681 – krikščionys ne armėnai, 790 – armėnai, 3089 – žydai.

Politinis statusas

Per 1948–1949 m. arabų–Izraelio karą senamiestį užėmė Jordanija, o visi žydai buvo iškeldinti. Per 1967 m. Šešių dienų karą Izraelis užėmė ir aneksavo Rytų Jeruzalę (su senamiesčiu). Šiandien Izraelis kontroliuoja visą Jeruzalę, kurią laiko savo nedaloma sostine. Tačiau Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 478 Rytų Jeruzalės aneksiją paskelbė neteisėta. Tarptautinė bendruomenė Rytų Jeruzalę laiko okupuotos Palestinos teritorijos dalimi.

UNESCO statusas

1980 m. Jordanija pasiūlė Jeruzalės senamiestį įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 1981 m. jis įtrauktas į sąrašą. 1982 m. Jordanija paprašė įtraukti senamiestį į Pasaulio paveldo, kuriam gresia pavojus, sąrašą. JAV prieštaravo prašymui, teigdamos, kad Jordanija neturi teisės siūlyti tokios kandidatūros ir kad reikės Izraelio, kontroliuojančio Jeruzalę, sutikimo. 2011 m. UNESCO pareiškė, kad Rytų Jeruzalė yra „okupuotos Palestinos teritorijos dalis ir kad Jeruzalės statusas turi būti išspręstas derybose dėl nuolatinio statuso“.

Kvartalai

Jeruzalės senamiestis suskirstytas į keturis kvartalus: musulmonų, krikščionių, armėnų ir žydų.

Medvilnės turgus musulmonų kvartale
Šventojo Kapo bazilika krikščionių kvartale
Armėnijos vėliava armėnų kvartale
Gatvelė žydų kvartale

Šaltiniai

„Old City of Jerusalem and its Walls“. UNESCO. Nuoroda tikrinta 13 January 2014.
(1977). „Afterword“. In John Phillips (red.). A Will to Survive – Israel: the Faces of the Terror 1948-the Faces of Hope Today. Dial Press/James Wade. „about 225 acres“
Eliyahu Wager (1988). Illustrated guide to Jerusalem. Jerusalem: The Jerusalem Publishing House. p. 138.
„Jeruzalės architektūra“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-09-25.
Finkelstein, Israel; Silberman, Neil Asher (March 6, 2002). The Bible Unearthed: Archaeology's New Vision of Ancient Israel and the Origin of Sacred Texts. Simon and Schuster. ISBN 9780743223386 – via Google Books.
Reich, R., & Shukron, E. (2000). "The Excavations at the Gihon Spring and Warren's Shaft System in the City of David." Ancient Jerusalem Revealed. Jerusalem, 327–339.
Geva, Hillel; De Groot, Alon (2017). „The City of David Is Not on the Temple Mount After All“. Israel Exploration Journal. 67 (1): 32–49. ISSN 0021-2059. JSTOR 44474016. „The prevailing view among researchers that the early city, the City of David, lay in the southern part of the eastern ridge next to the spring.“
„Basic Law: Jerusalem, Capital of Israel“. Israel Ministry of Foreign Affairs. 30 July 1980. Nuoroda tikrinta 2 April 2007.
Bracha Slae (13 July 2013). „Demography in Jerusalem's Old City“. The Jerusalem Post. Nuoroda tikrinta 26 September 2015.
„Jerusalem The Old City: Urban Fabric and Geopolitical Implications“ (PDF). International Peace and Cooperation Center. 2009. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-09-28.
Beltran, Gray (9 May 2011). „Torn between two worlds and an uncertain future“. . Suarchyvuotas originalas 30 May 2014. Nuoroda tikrinta 26 September 2015.
East Jerusalem: Key Humanitarian Concerns Archyvuota kopija 2013-07-21 iš Wayback Machine projekto. United Nations Office for the Coordination of Humanitarian Affairs occupied Palestinian territory. December 2012
Benveniśtî, Eyāl (2004). The international law of occupation. Princeton University Press. pp. 112–13. ISBN 978-0-691-12130-7.
Advisory Body Evaluation (PDF file)
„Report of the 1st Extraordinary Session of the World Heritage Committee“. Whc.unesco.org. Nuoroda tikrinta 2013-10-14.
„Justification for inscription on the List of World Heritage in Danger, 1982: Report of the 6th Session of the World Heritage Committee“. Whc.unesco.org. Nuoroda tikrinta 2013-10-14.
„UNESCO replies to allegations“. UNESCO. 15 July 2011. „The Old City of Jerusalem is inscribed on the World Heritage List and the List of World Heritage in Danger. UNESCO continues to work to ensure respect for the outstanding universal value of the cultural heritage of the Old City of Jerusalem. This position is reflected on UNESCO's official website (www.unesco.org). In line with relevant UN resolutions, East Jerusalem remains part of the occupied Palestinian territory, and the status of Jerusalem must be resolved in permanent status negotiations.“

[1] „Old City of Jerusalem and its Walls“. UNESCO. Nuoroda tikrinta 13 January 2014.

[2] (1977). „Afterword“. In John Phillips (red.). A Will to Survive – Israel: the Faces of the Terror 1948-the Faces of Hope Today. Dial Press/James Wade. „about 225 acres“

[Wager-3] Eliyahu Wager (1988). Illustrated guide to Jerusalem. Jerusalem: The Jerusalem Publishing House. p. 138.

[VLE-4] „Jeruzalės architektūra“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-09-25.

[5] Finkelstein, Israel; Silberman, Neil Asher (March 6, 2002). The Bible Unearthed: Archaeology's New Vision of Ancient Israel and the Origin of Sacred Texts. Simon and Schuster. ISBN 9780743223386 – via Google Books.

[6] Reich, R., & Shukron, E. (2000). "The Excavations at the Gihon Spring and Warren's Shaft System in the City of David." Ancient Jerusalem Revealed. Jerusalem, 327–339.

[:1-7] Geva, Hillel; De Groot, Alon (2017). „The City of David Is Not on the Temple Mount After All“. Israel Exploration Journal. 67 (1): 32–49. ISSN 0021-2059. JSTOR 44474016. „The prevailing view among researchers that the early city, the City of David, lay in the southern part of the eastern ridge next to the spring.“

[basiclaw-8] „Basic Law: Jerusalem, Capital of Israel“. Israel Ministry of Foreign Affairs. 30 July 1980. Nuoroda tikrinta 2 April 2007.

[Bracha_Slae-9] Bracha Slae (13 July 2013). „Demography in Jerusalem's Old City“. The Jerusalem Post. Nuoroda tikrinta 26 September 2015.

[urbanfabric-10] „Jerusalem The Old City: Urban Fabric and Geopolitical Implications“ (PDF). International Peace and Cooperation Center. 2009. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-09-28.

[Beltran-11] Beltran, Gray (9 May 2011). „Torn between two worlds and an uncertain future“. . Suarchyvuotas originalas 30 May 2014. Nuoroda tikrinta 26 September 2015.

[12] East Jerusalem: Key Humanitarian Concerns Archyvuota kopija 2013-07-21 iš Wayback Machine projekto. United Nations Office for the Coordination of Humanitarian Affairs occupied Palestinian territory. December 2012

[13] Benveniśtî, Eyāl (2004). The international law of occupation. Princeton University Press. pp. 112–13. ISBN 978-0-691-12130-7.

[14] Advisory Body Evaluation (PDF file)

[15] „Report of the 1st Extraordinary Session of the World Heritage Committee“. Whc.unesco.org. Nuoroda tikrinta 2013-10-14.

[16] „Justification for inscription on the List of World Heritage in Danger, 1982: Report of the 6th Session of the World Heritage Committee“. Whc.unesco.org. Nuoroda tikrinta 2013-10-14.

[unesco-20110715-17] „UNESCO replies to allegations“. UNESCO. 15 July 2011. „The Old City of Jerusalem is inscribed on the World Heritage List and the List of World Heritage in Danger. UNESCO continues to work to ensure respect for the outstanding universal value of the cultural heritage of the Old City of Jerusalem. This position is reflected on UNESCO's official website (www.unesco.org). In line with relevant UN resolutions, East Jerusalem remains part of the occupied Palestinian territory, and the status of Jerusalem must be resolved in permanent status negotiations.“