Ikonoklazmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ikonoklazmas (iš sen. gr. εἰκών „atvaizdas“ ir κλάσμα „laužymas“) – religinių atvaizdų, naikinimas. Šis žodis kartais vartojamas ir nereliginiame kontekste, kalbant apie kokios nors simbolikos (istorinės, politinės) sistemingą naikinimą. Ikonoklastais laikomi tiek išoriniai (kitų religijų) religinės simbolikos naikintojai, tiek vidiniai (dėl teologinių ir politinių aplinkybių).

Ikonoklazmas siejamas visų pirma su VIII–IX a. Bizantijoje vykusia ikonomachija – karinės–pasaulietinės valdžios ir vienuolijų kova dėl ikonų garbinimo. Bizantijos imperatoriai, ypač Konstantinas V įsakė uždenginėti, konfiskuoti ir naikinti šventųjų paveikslus, relikvijas, persekiojo ir kankino ikonų garbintojus. II Nikėjos susirinkimas įteisino ikonų garbinimą.

Tačiau pirmasis sistemino ikonoklazmo atvejis žinomas dar iš senovės Egipto, kai XIV a. pr. m. e. faraonas Echnatonas paskelbė monoteistinį Atono kultą, o kitų dievų garbinimą uždraudė. Faraono pavaldiniai ėmė naikinti Amono ir kitų dievų paveikslus, statulas, vardų įrašus.

Ikonoklazmo banga nuvilnijo per Europą XVI a. vid. prasidėjus Reformacijai. Tokie reformacijos veikėjai kaip , Ulrichas Cvinglis, Jonas Kalvinas ragino atsisakyti religinių atvaizdų kaip ir skatino juos naikinti. Tiek pavieniai asmenys, tiek valdžia reformacijos paveiktose vietovėse nuo bažnyčių plėšė ir daužė šventųjų skulptūras ir paveikslus. 1566 m. ikonoklastai Nyderlanduose, sukildami prieš Ispanijos valdžią, nusiaubė daugelį šalies bažnyčių.

Daug ikonoklazmo atvejų susiję su islamo plėtra. Dauguma islamo teologų griežtai laikėsi draudimo vaizduoti bet kokius atvaizdus, todėl islamui plečiantis, užkariautų kraštų religinė (dažnai ir sekuliari) simbolika naikinta. Islamui plečiantis į Pietų Aziją, griautos hindų ir budistų šventyklos, jų atvaizdai, o vietoje jų dažnai statytos mečetės. Nauja islamiškojo ikonoklazmo banga kilo XXI a. pr., iškilus radikaliam salafizmui – ikonoklastų taikiniais tapo ne tik kitų religijų simbolika ar statiniai (pvz., ikiislaminė architektūra, menas, Bamijano budų sprogdinimas Afganistane), bet ir salafitų stabmeldiškomis laikomų islamo atšakų šventvietės (sufijų kapai, šiitų šventyklos).

Kinijoje VII–X a. kilo 4 ikonoklazmo bangos, nukreiptos daugiausia prieš budizmo plitimą. Tangų bei vėlyvosios Džou imperatoriai griaudami budistų vienuolynus ir šventyklas kovojo prieš augančią vienuolynų įtaką ir pavojų tradicinei hierarchijai.

Smulkesnių ikonoklazmo atvejų žinoma visoje žmonijos istorijoje, naikinant tiek svetimų religijų ikonas (pvz., izraelitai įžengdami į Pažadėtąją Žemę sunaikino kanaaniečių skulptūras, krikščionybei skverbiantis į šiaurės ir rytų Europą, vėliau į Centrinę Ameriką kryžiuočiai ir misionieriai naikino vietinių religijų šventyklas ir dievų atvaizdus), tiek savas (XVIII–XIX a. rapanujai nuvertė daugelio savo moajų galvas; Indijoje buvo paprotys užkariavus priešininko žemę, išgriauti jų šventyklų mūrti).

XX a. plintant ateistiniam komunizmui, buvo naikinama visų religijų simbolika ir architektūra – po Spalio revoliucijos Rusijoje įsigalėjus bolševikams pradėtas naikinti tiek carinis paveldas, tiek religiniai (visų pirma – stačiatikių) simboliai. 1931 m. Maskvoje susprogdintas Maskvos Kristaus Gelbėtojo soboras, daug kitų šventviečių TSRS laikais taip pat buvo sugriauta, užtvindyta arba paversta ūkiniais statiniais. Taip pat sistemingai naikintos žydų, vokiečių kapinės (pvz., Vilniuje sunaikintos žydų kapinės tiek Olandų gatvėje, tiek prie Sporto rūmų, taip pat reformatų kapai). Kinijos kultūrinės revoliucijos metu naikinti įvairių religijų (budizmo, daoizmo, islamo ir kt.) vienuolynai, šventyklos ir simbolika.

Žinoma daug politinio–ideologinio ikonoklazmo atvejų, kai naikinama nuverstos santvarkos simbolika. Monarchistinė simbolika masiškai naikinta per Prancūzijos, JAV, Spalio revoliucijas, komunistinė simbolika – Rytų Europoje žlungant komunizmui ir kt.