Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Hinduizmo istorija
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Hinduizmas – viena seniausių pasaulio religijų, pradėjusi formuotis maždaug prieš 5000 metų. Jo ištakos senovės arijų religijoje ir ankstyviausių autochtoninių subkontinento gyventojų kultuose. Apie Indo slėnio civilizacijos laikų (apie 2500-1600 pr. m. e.) religiją žinoma labai nedaug, tačiau akivaizdu, kad vandens baseinai, deivės, medituojančio asketo, buivolo, gyvatės simboliai, turėję religinę arba bent kultinę prasmę, ir kiti nebūdingi arijų religijai elementai, buvo integruoti hinduizmą ir ilgainiui užėmė jame svarbią vietą.
Vedizmas
Senovės arijų tikėjimas atsispindi jų šventosiose knygose – vedose ir dažnai vadinamas vedine religija, arba vedizmu, kaip savita religija egzistavusiu maždaug iki VI m. e. a. Vedos („Žinojimas“), nuo gilios senovės laikomos amžinai egzistuojančia, niekieno nesukurta tiesa, išminčių (rišių) išgirsta apraiška (šruti), jų įsiminta ir vėliau užrašyta sanskrito kalba. Vedas sudaro keturi rinkiniai (samhitos), sukurtos maždaug XV-V amžiais pr. m. e.: Rigveda (himnai), Jadžurveda (mantros – užkeikimai ir formulės, vartojamos ritualų metu), Samaveda (melodijų rinkinys), ir kiek vėliau sukurta Atharvaveda (maldos, užkeikimai, ritualinės formulės, himnai). Kiekviena samhitą papildo brahmanos (ritualų aprašymai), aranjakos („miškų knygos“, skirtos atsiskyrėliams asketams) ir upanišados (filosofinio pobūdžio traktatai). Tūkstančiai vedinių tekstų sudaro hinduizmo kanoną, kurį tik labiau apsišvietę tikintieji geriausiu atveju žino iš ištraukų arba atpasakojimų. Atskiras kanono dalis ir šventas formules mintinai moka ritualus atliekantys brahmanai ir dvasiniai mokytojai (guru).
Vedinė religija turėjo bendrų bruožų su kitų senovės indoeuropiečių, ypač indoiranėnų religiniais įvaizdžiais. Arijai garbino griaustinio ir lietaus dievą Indrą, pasaulinės tvarkos kūrėją Varuną, saulės dievą Surją, ugnies dievą Agnį ir daug kitų dievų, jų religija buvo politeistinė, panašiai kaip senovės graikų bei romėnų. Iš vedinio periodo hinduizmas perėmė vedų tekstus ir politeizmą, tačiau, nežiūrint sakralinio vedų pobūdžio, radikaliai pakeitė panteono sudėtį: svarbiausieji vedų dievai laikui bėgant neteko reikšmės, juos pakeitė dievai, kurie vedose buvo antraeiliai arba visai neminimi.
Brahmanizmas
Esmingiausias vedinės religijos elementas buvo aukojimo ritualai, ir amžiams bėgant jų vykdytojai brahmanai sudarė atskirą luomą, pretendavusį į aukščiausiąją vietą besiformuojančioje kastų sistemoje, aukščiau kšatrijų – karių ir valdovų, vaišijų – eilinių bendruomenės narių ir šudrų – tarnų. Dėl ypatingos brahmanų vietos hierarchijoje kai kurie istorikai vedinę religiją vadina brahmanizmu, kiti šiuo terminu apibrėžia pereinamąjį laikotarpį (apie VI-II aa. pr. m. e.) tarp vedizmo ir klasikinio hinduizmo formavimosi pradžios. Tuo laikotarpiu vyko luomų fragmentacija į smulkesnes kastas (džati), atsirado mokymas apie pareigas priklausomai nuo varnos ir gyvenimo stadijos (Varnašrama Dharma), žmogaus gyvenimo tikslus (purušartha), sielų transmigraciją, karmą, individualios sielos (atmano) ir kosminės dvasios (Brahmano) tapatybę.
Klasikinio hinduizmo formavimasis užėmė ilgą laikotarpį maždaug nuo II a. pr. m. e. iki V a., kada populiariausiais dievais tampa Šiva (sutapatintas su vediniu Rudra) ir Višnus, ir atitinkamai hinduizme išryškėja dvi pagrindinės srovės – šaivizmas ir vaišnavizmas. Tačiau tai nebuvo skilimas į antagonistiškas ar konkuruojančias sektas: vienybę simbolizavo Trimurti („Vieno trijose formose“) įvaizdis – figūra su trimis (Brahmos, Višnaus ir Šivos) veidais. To laikotarpio pabaigoje plinta ir deivių kultas: pradedama garbinti Višnaus žmona Lakšmi, Šivos žmona Parvati (Durga). Vedos ir toliau buvo laikomos kanonu, kai kurių jų dalių, ypač upanišadų, svarba padidėjo, tačiau rėmėsi klasikinis hinduizmas daugiausia naujais („įsiminto“, „padavimų“) tekstais, kurių autoriais laikomi žmonės, legendiniai arba iš tikro gyvenę autoriai. Smriti literatūra apjungia epą ir religinio bei pasaulietinio turinio traktatus.
Mahabharata ir Ramajana
Šiuo laikotarpiu baigiamos kurti ir išpopuliarėja didelės apimties epinės poemos (itihasos – „istorijos“) Mahabharata ir Ramajana, kuriose taip pat daug religinio ir filosofinio pobūdžio kūrinių, tarp jų ir vienas svarbiausių hinduizmo tekstų Bhagavadgyta. Kitą dalį sudarė dharmašastros („dharminiai traktatai“), kuriose aiškinami įvairūs hinduizmo ir indų visuomenės gyvenimo aspektai; (žinomiausi yra manusmriti, apie II-III a.a.) ir dharmasutros – savotiški vadovėliai bei traktatai apie tikinčiųjų, pirmiausia – brahmanų pareigas ir gyvenimo būdą. Eiliniams tikintiesiems šalia epo svarbiausiu žinių apie tikėjimą šaltiniu tampa puranos – mitologiniai pasakojimai apie pasaulio kilmę, įvairius dievus (daugiausia Višnų ir Šivą bei jų skirtingus įsikūnijimus) ir valdovus. Pagrindinių puranų yra 18.
Atotrūkį nuo vedinės religijos nulėmė kelios aplinkybės. Amžiams bėgant, išblėso prisiminimai apie arijų protėvynę šaltesniuose kraštuose, apie jų kovas su autochtoniniais gyventojais ir pusiau klajoklinį gyvenimo būdą. Gamtinės sąlygos, politiniai ir socialiniai pokyčiai, valstybių ir miestų augimas, ypač Guptų imperijos klestėjimo laikotarpis (IV-VI a.) paveikė ir pasaulėžiūrą. Saulės dievas Surja, karingasis Indra ir kiti vedinio panteono dievai darėsi mažiau svarbūs, formavosi pasaulėjauta, apjungianti stabilumą (Višnus kaip visatos saugotojas) ir cikliškumą (Šiva kaip griovėjas ir statytojas). Guptų laikais vietoj ankstyvesnių nedidelių medinių šventovių pradėta statyti iš akmens, plytų, uolienos. Hinduizmas plito tarp autochtoninių dravidų ir kitų nearijinių etnosų. Plitimo procesas, dabar dažnai apibrėžiamas sanskritizacijos terminu, vyko dviem, dažniausiai tarpusavyje susietais būdais. Nearijų genčių ir politinių junginių vadai, siekdami aukštesnio statuso, pasikviesdavo brahmanus, kurie atlikdavo ritualus ir sukurdavo fiktyvias genealogijas, įrodančias dinastijos kilmę iš kšatrijų varnos; tokiu būdu valdovų kvietimu būdavo įkuriamos agraharos – brahmanų bendruomenės, kurios nuomojo dovanotus sklypus vietiniams žemdirbiams. Masiniame lygyje hinduizmas plito, vietiniams gyventojams perimant esmines indų normas (pirmiausia nevalgyti jautienos) ir papročius. Laikui bėgant, tokia bendruomenė gaudavo kastos statusą, paprastai – hierarchijos apačioje (šudrų varnoje). Konfesinė naujų grupių integracija buvo gana paviršutiniška: pripažinę brahmanų autoritetą ir perėmę kai kurias indų normas, konvertitai ir toliau garbino savo dievus, kurie buvo įjungiami į indų panteoną, ir kitus sakralinius objektus. Kai kurie nearijių dievai užėmė labai svarbią vietą indų panteone: Krišna (kaip Višnaus įsikūnijimas), Šivos sūnus – Ganeša (su dramblio galva), beždžionių dievas Hanumanas ir daug kitų. Ypatingos įtakos turėjo derlingumo – Žemės-motinos, gimdytojos kultai, iš kurių hinduizme išsivystė moteriškojo prado Šakti kultas (šaktizmas, tantrizmas), deivių garbinimas (Durga, Kali, Lakšmi, Sarasvati) ir erotiniai bei seksualiniai Šivos (lingamas – falas kaip Šivos simbolis) ir Krišnos kulto aspektai.
Viduramžiai
Viduramžiais nauja tendencija hinduizme buvo bhakti – atsidavimo, meilės personaliniam dievui judėjimas. Nors toks požiūris skelbiamas jau Bhagavadgytoje, kur Krišna aiškina meilę dievui kaip efektyviausią išsigelbėjimo kelią, bhakti pradininkais laikomi IV a. religinių himnų autoriai ir atlikėjai tamilų krašte. Šivos garbintojai najanarai ir Višnaus garbintojai alvarai giedojimu gimtąja kalba ir šokiu išreikšdavo savo meilę dievui. Bhaktų religinė lyrika davė labai stiprų postūmį Indijos tautų literatūrinių kalbų raidai. Bhaktų judėjimas sustiprėjo vėlyvesniais šimtmečiais, kada į Indiją pradėjo skverbtis islamas ir galiausiai musulmonai tapo beveik viso subkontinento valdovais. Šiaurės Indijoje (ir šventajame Varanasio mieste) buvo sugriautos beveik visos indų šventovės. Reakcija į religinę kai kurių valdovų musulmonų netoleranciją buvo naujų bhakti krypties sektų plitimas (ypač Bengalijoje), filosofinis atsidavimo dievui pagrindimas (Vallabha, 1479-1531, Čaitanja Mahaprabhu, 1486-1533), taip pat nauji mokymai (sikhizmas). Islamas buvo pirmoji konfesija, kurios hinduizmas nesugebėjo absorbuoti, greičiau atvirkščiai – jis atliko pirmą didelį skilimą Indijos civilizacijoje: naują tikėjimą priėmė ketvirtadalis subkontinento gyventojų, dėl religinių skirtumų kai kuriuose etniniuose regionuose (Pandžabe, Bengalijoje) moderniaisiais laikais susiformavo skirtingos tautos.
Hinduizmo reformacija ir neohinduizmas
Per savo ilgą istoriją hinduizmas nuolat keitėsi, evoliucionavo. Tačiau žymiausi pokyčiai įvyko per pastaruosius du amžius: kolonijinės modernizacijos eigoje ir po nepriklausomybės atkūrimo. Tiesioginis susidūrimas su Vakarų civilizacija, ypač apie du šimtmečius trukęs britų valdymas, palietė visus Indijos visuomenės gyvenimo aspektus, taip pat religiją. Indijos kultūrinis elitas, ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Indija taip lengvai tapo tolimos ir, indų požiūriu, mažos valstybės kolonija, šalia kitų Indijos silpnumo priežasčių matė ir religijos vaidmenį. Todėl hinduizmo reformatoriai vienu metu siekė dviejų tikslų:
- modernizuoti religiją, atmetant arba apribojant stabų garbinimą, populiarinant monoteistines idėjas ir ypač susilpninant kastų nelygybę;
- apginti ir išaukštinti hinduizmą kaip Indijos civilizacijos pagrindą. Pirmieji reformatoriai (R. M. Roy 1828 m. įsteigta Brahmo samadž) skelbė radikalias monoteistines idėjas, smerkė stabmeldystę, sektantizmą. D. Sarasvati „Arja samadž“ (įsteigta 1875) šalia šitų postulatų kvietė atkurti „tikrąjį“ vedinį tikėjimą, o mistikas Ramakrišna (1836-1886) ir jo mokinys Vivekananda (1869-1902) sutaikė reformacines idėjas ir tradicinį hinduizmą skelbdami, kad visos religijos ir visi dievo garbinimo būdai yra teisingi (Ramakrišnos misija, įsteigta 1897). Taigi, hinduizmo reformacijos mėginimai turėjo revaivalizmo – religinio „atgimimo“ bruožų. Ypatingą vaidmenį suvaidino M. K. Gandhi (1869-1948), išpopuliarinęs religinio universalizmo, bet kokios prievartos atsisakymo, tiesos ieškojimo, tolerancijos, visų žmonių lygybės principus. Gandhi, taip pat B. G. Tilako (1856-1920), Aurobindo Ghosho (1872-1950) ir kitų veikėjų dėka religija padėjo suvienyti Indijos tautas ir tapo masinio antikolonijinio judėjimo ideologiniu pagrindu (tačiau kartu sudarė prielaidą „dviejų tautų“ – hindų ir musulmonų – teorijai). Hinduizmo politizacijos kraštutine forma tapo V. D. Savarkaro (1883-1966), Hindu Maha Sabha (Didysis hindų susirinkimas, įkurtas 1915) ir kitų veikėjų bei visuomeninių organizacijų ir politinių partijų siekimas įkurti hindų teokratinę valstybę arba bent apriboti religinių mažumų teises.
Indija yra sekuliarinė valstybė, sekuliarizmą suvokiant kaip valdžios nesikišimą į religinius reikalus. Draudžiama bet kokia diskriminacija religiniu pagrindu. Neliečiamųjų kastų nariams, dabar vadinamiems M. K. Gandhi įvestu terminu haridžanai („dievo žmonės“), rezervuojamos vietos valstybinėjė tarnyboje bei aukštosiose mokyklose. Ribos tarp kastų tapo mažiau akivaizdžios, ypač darbo vietose, būna santuokų tarp skirtingų kastų narių. Pamažu silpnėja politeistiniai hinduizmo bruožai: vis daugiau tikinčiųjų laiko skirtingus dievus vieno dievo simboliais arba bent apraiškomis.
Dabartis
Dabartinis hinduizmas dažnai apibūdinamas kaip neohinduizmas. Religijos vaidmuo šiuolaikinėse gyvenimo sferose mažiau pastebimas, nes XX a. Indijoje išryškėjo bendra modernizacijos pasekmė – takoskyra tarp pasaulietinės ideologijos ir religinės pasaulėžiūros. Sekuliarizacija savo ruožtu iššaukia atsakomąją reakciją. Hinduizmas demonstruoja sugebėjimą adaptuotis naujose sąlygose – tai didele dalimi nulemia hinduizmui būdingas pliuralizmas ir purušarthos doktrina, sankcionuojanti atsakymų į iššūkius įvairovę. Didžiausios pasaulyje kino industrijos dėka populiarinami mitologiniai siužetai, net atsiranda naujų, prodiuserių sugalvotų, dievų. Miestuose skalbėjų, valytojų, dažytojų ir kitos kastos pasiskelbia profesinėmis sąjungomis. Aktyviai veikia įvairios religinės, tarp jų ir karingos organizacijos, skausminga problema yra komunalizmas – religinio šovinizmo ir nesantaikos apraiška.
Hinduizmas lieka Indijos civilizacijos pagrindu ir turi nemažai bruožų, kurie jį daro patraukliu ne vien išpažinėjams. Joga, meditacija, meilės kultas, tolerancija skirtingoms pažiūroms, kosmogoninės koncepcijos, sielos ir pasaulinės dvasios arba dievo tapatumo ir daug kitų hinduizmo elementų tampa šiuolaikinės globalinės civilizacijos dalimi.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Hinduizmo istorija, Kas yra Hinduizmo istorija? Ką reiškia Hinduizmo istorija?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Hinduizmas viena seniausiu pasaulio religiju pradejusi formuotis mazdaug pries 5000 metu Jo istakos senoves ariju religijoje ir ankstyviausiu autochtoniniu subkontinento gyventoju kultuose Apie Indo slenio civilizacijos laiku apie 2500 1600 pr m e religija zinoma labai nedaug taciau akivaizdu kad vandens baseinai deives medituojancio asketo buivolo gyvates simboliai tureje religine arba bent kultine prasme ir kiti nebudingi ariju religijai elementai buvo integruoti hinduizma ir ilgainiui uzeme jame svarbia vieta VedizmasSenoves ariju tikejimas atsispindi ju sventosiose knygose vedose ir daznai vadinamas vedine religija arba vedizmu kaip savita religija egzistavusiu mazdaug iki VI m e a Vedos Zinojimas nuo gilios senoves laikomos amzinai egzistuojancia niekieno nesukurta tiesa isminciu risiu isgirsta apraiska sruti ju įsiminta ir veliau uzrasyta sanskrito kalba Vedas sudaro keturi rinkiniai samhitos sukurtos mazdaug XV V amziais pr m e Rigveda himnai Jadzurveda mantros uzkeikimai ir formules vartojamos ritualu metu Samaveda melodiju rinkinys ir kiek veliau sukurta Atharvaveda maldos uzkeikimai ritualines formules himnai Kiekviena samhita papildo brahmanos ritualu aprasymai aranjakos misku knygos skirtos atsiskyreliams asketams ir upanisados filosofinio pobudzio traktatai Tukstanciai vediniu tekstu sudaro hinduizmo kanona kurį tik labiau apsisviete tikintieji geriausiu atveju zino is istrauku arba atpasakojimu Atskiras kanono dalis ir sventas formules mintinai moka ritualus atliekantys brahmanai ir dvasiniai mokytojai guru Vedine religija turejo bendru bruozu su kitu senoves indoeuropieciu ypac indoiranenu religiniais įvaizdziais Arijai garbino griaustinio ir lietaus dieva Indra pasaulines tvarkos kureja Varuna saules dieva Surja ugnies dieva Agnį ir daug kitu dievu ju religija buvo politeistine panasiai kaip senoves graiku bei romenu Is vedinio periodo hinduizmas pereme vedu tekstus ir politeizma taciau neziurint sakralinio vedu pobudzio radikaliai pakeite panteono sudetį svarbiausieji vedu dievai laikui begant neteko reiksmes juos pakeite dievai kurie vedose buvo antraeiliai arba visai neminimi BrahmanizmasEsmingiausias vedines religijos elementas buvo aukojimo ritualai ir amziams begant ju vykdytojai brahmanai sudare atskira luoma pretendavusį į auksciausiaja vieta besiformuojancioje kastu sistemoje auksciau ksatriju kariu ir valdovu vaisiju eiliniu bendruomenes nariu ir sudru tarnu Del ypatingos brahmanu vietos hierarchijoje kai kurie istorikai vedine religija vadina brahmanizmu kiti siuo terminu apibrezia pereinamajį laikotarpį apie VI II aa pr m e tarp vedizmo ir klasikinio hinduizmo formavimosi pradzios Tuo laikotarpiu vyko luomu fragmentacija į smulkesnes kastas dzati atsirado mokymas apie pareigas priklausomai nuo varnos ir gyvenimo stadijos Varnasrama Dharma zmogaus gyvenimo tikslus purusartha sielu transmigracija karma individualios sielos atmano ir kosmines dvasios Brahmano tapatybe Klasikinio hinduizmo formavimasis uzeme ilga laikotarpį mazdaug nuo II a pr m e iki V a kada populiariausiais dievais tampa Siva sutapatintas su vediniu Rudra ir Visnus ir atitinkamai hinduizme isryskeja dvi pagrindines sroves saivizmas ir vaisnavizmas Taciau tai nebuvo skilimas į antagonistiskas ar konkuruojancias sektas vienybe simbolizavo Trimurti Vieno trijose formose įvaizdis figura su trimis Brahmos Visnaus ir Sivos veidais To laikotarpio pabaigoje plinta ir deiviu kultas pradedama garbinti Visnaus zmona Laksmi Sivos zmona Parvati Durga Vedos ir toliau buvo laikomos kanonu kai kuriu ju daliu ypac upanisadu svarba padidejo taciau remesi klasikinis hinduizmas daugiausia naujais įsiminto padavimu tekstais kuriu autoriais laikomi zmones legendiniai arba is tikro gyvene autoriai Smriti literatura apjungia epa ir religinio bei pasaulietinio turinio traktatus Mahabharata ir RamajanaSiuo laikotarpiu baigiamos kurti ir ispopuliareja dideles apimties epines poemos itihasos istorijos Mahabharata ir Ramajana kuriose taip pat daug religinio ir filosofinio pobudzio kuriniu tarp ju ir vienas svarbiausiu hinduizmo tekstu Bhagavadgyta Kita dalį sudare dharmasastros dharminiai traktatai kuriose aiskinami įvairus hinduizmo ir indu visuomenes gyvenimo aspektai zinomiausi yra manusmriti apie II III a a ir dharmasutros savotiski vadoveliai bei traktatai apie tikinciuju pirmiausia brahmanu pareigas ir gyvenimo buda Eiliniams tikintiesiems salia epo svarbiausiu ziniu apie tikejima saltiniu tampa puranos mitologiniai pasakojimai apie pasaulio kilme įvairius dievus daugiausia Visnu ir Siva bei ju skirtingus įsikunijimus ir valdovus Pagrindiniu puranu yra 18 Atotrukį nuo vedines religijos nuleme kelios aplinkybes Amziams begant isbleso prisiminimai apie ariju protevyne saltesniuose krastuose apie ju kovas su autochtoniniais gyventojais ir pusiau klajoklinį gyvenimo buda Gamtines salygos politiniai ir socialiniai pokyciai valstybiu ir miestu augimas ypac Guptu imperijos klestejimo laikotarpis IV VI a paveike ir pasauleziura Saules dievas Surja karingasis Indra ir kiti vedinio panteono dievai daresi maziau svarbus formavosi pasaulejauta apjungianti stabiluma Visnus kaip visatos saugotojas ir cikliskuma Siva kaip griovejas ir statytojas Guptu laikais vietoj ankstyvesniu nedideliu mediniu sventoviu pradeta statyti is akmens plytu uolienos Hinduizmas plito tarp autochtoniniu dravidu ir kitu nearijiniu etnosu Plitimo procesas dabar daznai apibreziamas sanskritizacijos terminu vyko dviem dazniausiai tarpusavyje susietais budais Neariju genciu ir politiniu junginiu vadai siekdami aukstesnio statuso pasikviesdavo brahmanus kurie atlikdavo ritualus ir sukurdavo fiktyvias genealogijas įrodancias dinastijos kilme is ksatriju varnos tokiu budu valdovu kvietimu budavo įkuriamos agraharos brahmanu bendruomenes kurios nuomojo dovanotus sklypus vietiniams zemdirbiams Masiniame lygyje hinduizmas plito vietiniams gyventojams perimant esmines indu normas pirmiausia nevalgyti jautienos ir paprocius Laikui begant tokia bendruomene gaudavo kastos statusa paprastai hierarchijos apacioje sudru varnoje Konfesine nauju grupiu integracija buvo gana pavirsutiniska pripazine brahmanu autoriteta ir pereme kai kurias indu normas konvertitai ir toliau garbino savo dievus kurie buvo įjungiami į indu panteona ir kitus sakralinius objektus Kai kurie nearijiu dievai uzeme labai svarbia vieta indu panteone Krisna kaip Visnaus įsikunijimas Sivos sunus Ganesa su dramblio galva bezdzioniu dievas Hanumanas ir daug kitu Ypatingos įtakos turejo derlingumo Zemes motinos gimdytojos kultai is kuriu hinduizme issivyste moteriskojo prado Sakti kultas saktizmas tantrizmas deiviu garbinimas Durga Kali Laksmi Sarasvati ir erotiniai bei seksualiniai Sivos lingamas falas kaip Sivos simbolis ir Krisnos kulto aspektai ViduramziaiViduramziais nauja tendencija hinduizme buvo bhakti atsidavimo meiles personaliniam dievui judejimas Nors toks poziuris skelbiamas jau Bhagavadgytoje kur Krisna aiskina meile dievui kaip efektyviausia issigelbejimo kelia bhakti pradininkais laikomi IV a religiniu himnu autoriai ir atlikejai tamilu kraste Sivos garbintojai najanarai ir Visnaus garbintojai alvarai giedojimu gimtaja kalba ir sokiu isreiksdavo savo meile dievui Bhaktu religine lyrika dave labai stipru postumį Indijos tautu literaturiniu kalbu raidai Bhaktu judejimas sustiprejo velyvesniais simtmeciais kada į Indija pradejo skverbtis islamas ir galiausiai musulmonai tapo beveik viso subkontinento valdovais Siaures Indijoje ir sventajame Varanasio mieste buvo sugriautos beveik visos indu sventoves Reakcija į religine kai kuriu valdovu musulmonu netolerancija buvo nauju bhakti krypties sektu plitimas ypac Bengalijoje filosofinis atsidavimo dievui pagrindimas Vallabha 1479 1531 Caitanja Mahaprabhu 1486 1533 taip pat nauji mokymai sikhizmas Islamas buvo pirmoji konfesija kurios hinduizmas nesugebejo absorbuoti greiciau atvirksciai jis atliko pirma didelį skilima Indijos civilizacijoje nauja tikejima prieme ketvirtadalis subkontinento gyventoju del religiniu skirtumu kai kuriuose etniniuose regionuose Pandzabe Bengalijoje moderniaisiais laikais susiformavo skirtingos tautos Hinduizmo reformacija ir neohinduizmasPer savo ilga istorija hinduizmas nuolat keitesi evoliucionavo Taciau zymiausi pokyciai įvyko per pastaruosius du amzius kolonijines modernizacijos eigoje ir po nepriklausomybes atkurimo Tiesioginis susidurimas su Vakaru civilizacija ypac apie du simtmecius trukes britu valdymas paliete visus Indijos visuomenes gyvenimo aspektus taip pat religija Indijos kulturinis elitas ieskodamas atsakymo į klausima kodel Indija taip lengvai tapo tolimos ir indu poziuriu mazos valstybes kolonija salia kitu Indijos silpnumo priezasciu mate ir religijos vaidmenį Todel hinduizmo reformatoriai vienu metu sieke dvieju tikslu modernizuoti religija atmetant arba apribojant stabu garbinima populiarinant monoteistines idejas ir ypac susilpninant kastu nelygybe apginti ir isaukstinti hinduizma kaip Indijos civilizacijos pagrinda Pirmieji reformatoriai R M Roy 1828 m įsteigta Brahmo samadz skelbe radikalias monoteistines idejas smerke stabmeldyste sektantizma D Sarasvati Arja samadz įsteigta 1875 salia situ postulatu kviete atkurti tikrajį vedinį tikejima o mistikas Ramakrisna 1836 1886 ir jo mokinys Vivekananda 1869 1902 sutaike reformacines idejas ir tradicinį hinduizma skelbdami kad visos religijos ir visi dievo garbinimo budai yra teisingi Ramakrisnos misija įsteigta 1897 Taigi hinduizmo reformacijos meginimai turejo revaivalizmo religinio atgimimo bruozu Ypatinga vaidmenį suvaidino M K Gandhi 1869 1948 ispopuliarines religinio universalizmo bet kokios prievartos atsisakymo tiesos ieskojimo tolerancijos visu zmoniu lygybes principus Gandhi taip pat B G Tilako 1856 1920 Aurobindo Ghosho 1872 1950 ir kitu veikeju deka religija padejo suvienyti Indijos tautas ir tapo masinio antikolonijinio judejimo ideologiniu pagrindu taciau kartu sudare prielaida dvieju tautu hindu ir musulmonu teorijai Hinduizmo politizacijos krastutine forma tapo V D Savarkaro 1883 1966 Hindu Maha Sabha Didysis hindu susirinkimas įkurtas 1915 ir kitu veikeju bei visuomeniniu organizaciju ir politiniu partiju siekimas įkurti hindu teokratine valstybe arba bent apriboti religiniu mazumu teises Indija yra sekuliarine valstybe sekuliarizma suvokiant kaip valdzios nesikisima į religinius reikalus Draudziama bet kokia diskriminacija religiniu pagrindu Nelieciamuju kastu nariams dabar vadinamiems M K Gandhi įvestu terminu haridzanai dievo zmones rezervuojamos vietos valstybineje tarnyboje bei aukstosiose mokyklose Ribos tarp kastu tapo maziau akivaizdzios ypac darbo vietose buna santuoku tarp skirtingu kastu nariu Pamazu silpneja politeistiniai hinduizmo bruozai vis daugiau tikinciuju laiko skirtingus dievus vieno dievo simboliais arba bent apraiskomis DabartisDabartinis hinduizmas daznai apibudinamas kaip neohinduizmas Religijos vaidmuo siuolaikinese gyvenimo sferose maziau pastebimas nes XX a Indijoje isryskejo bendra modernizacijos pasekme takoskyra tarp pasaulietines ideologijos ir religines pasauleziuros Sekuliarizacija savo ruoztu issaukia atsakomaja reakcija Hinduizmas demonstruoja sugebejima adaptuotis naujose salygose tai didele dalimi nulemia hinduizmui budingas pliuralizmas ir purusarthos doktrina sankcionuojanti atsakymu į issukius įvairove Didziausios pasaulyje kino industrijos deka populiarinami mitologiniai siuzetai net atsiranda nauju prodiuseriu sugalvotu dievu Miestuose skalbeju valytoju dazytoju ir kitos kastos pasiskelbia profesinemis sajungomis Aktyviai veikia įvairios religines tarp ju ir karingos organizacijos skausminga problema yra komunalizmas religinio sovinizmo ir nesantaikos apraiska Hinduizmas lieka Indijos civilizacijos pagrindu ir turi nemazai bruozu kurie jį daro patraukliu ne vien ispazinejams Joga meditacija meiles kultas tolerancija skirtingoms paziuroms kosmogonines koncepcijos sielos ir pasaulines dvasios arba dievo tapatumo ir daug kitu hinduizmo elementu tampa siuolaikines globalines civilizacijos dalimi