Grublėtoji keramika

Grublėtoji keramika I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje – X a. m.e. paplito dab. Lietuvoje, Latvijoje, Vakarų Baltarusijoje, Kaliningrado srityje ir Lenkijos šiaurės rytų dalyje. Pakeitė brūkšniuotąją keramiką.

Grublėtosios keramikos radiniai – įvairaus dydžio šiek tiek profiliuoti puodai, kurių paviršius iš pradžių buvo aptepamas tirštu, o vėliau, veikiausiai, apdrėbiamas skystu moliu. Puodų paviršiaus faktūra dvejopa – smulkiai grublėta kruopėta (ankstyvesnė) ir stambiai grublėta (vėlyvesnė). Ankstyvieji puodai, jų daugiau aptikta pietinėje ir vakarinėje Lietuvoje – lipdyti 15–20 cm aukščio, jų sienelės 0,5-0,8 cm storio, jie prastai degti, sienelės trupa; molio masėje daug stambiai grūsto akmens priemaišų. Puodai dar turi šiek tiek brūkšniuotajai keramikai būdingų elementų, ant kai kurių puodų sienelių yra giliai įspaustų duobučių arba skylučių ornamentas.

Vėlyvesnieji puodai – kibiro pavidalo, 20–60 cm aukščio, jų sienelės iki 1,5 cm storio, geriau išdegti; molio masėje yra smulkiai grūsto akmens priemaišų, jų mažiau. Rasta puodų, profiliuotų ties peteliais; kai kurių puodų briauna labiau išlenkta iš vidaus. Grublėtosios keramikos puodų sienelės po grublėtumu dar kartais yra brūkšniuotos. Ankstyviausia (I tūkstantmečio pr. m. e.]] pabaigos – pirmųjų amžių po kraštas) grublėtoji keramika rasta Žemaitijoje ir pietvakarių Užnemunėje. IV a. – V a. grublėtoji keramika paplito ir Rytų Lietuvoje, jos dirbinių rasta piliakalniuose ir neįtvirtintose gyvenvietėse, kartais kapinynuose.^[1]

• Brūkšniuotoji keramika
• Lygioji keramika
• Lipdytinė keramika
• Miniatiūrinė keramika