Gaudija vaišnavos

Gaudija vaišnavai – svarbaus Indijos religijos reformatoriaus, filosofo ir mistiko, masinio religinio sąjūdžio Bengalijoje pradininko Čaitanjos Mahaprabhu (1486-1534) pasekėjai, laikantys jį Krišnos inkarnacija (avatara), sudarantys vieną iš Krišnos garbintojų Indijoje ir visame pasaulyje tradicijų. Praktikuoja ir propaguoja bhakti jogą. Dar žinomi kaip krišnaitai ar krišnaistai, gaudijos, čaitanjaitai, Čaitanja vaišnavitai, Hare Krišnos, Bengalijos vaišnavai ir kitais vardais.

Akademiniame diskurse gali būti klasifikuojami kaip viena iš hinduizmo ar vaišnavizmo tradicijų, mokyklų, sektų (akademine to žodžio prasme). Patys priskiria save vienai iš keturių dieviškai įgaliotų vaišnavų sampradajų (mokymo srovių, tradicijų) - Brahma-Madhva sampradajai.

Iki 1966 m. Gaudija vaišnavų judėjimas buvo paplitęs ir žinomas tik Indijoje. Visame pasaulyje jie tapo plačiau žinomi ir įgijo sekėjų nuo tada, kai dvasinis mokytojas (guru) A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada savo dvasinio mokytojo Bhaktisidhantos Sarasvati Prabhupados nurodymu išvyko pamokslauti už Indijos ribų į angliškai kalbančias Vakarų šalis ir įkūrė Tarptautinę Krišnos Sąmonės Bendriją (ISKCON).

Gaudija vaišnavų teologija kaip aukščiausią dvasinį tobulumą iškelia Vrindavanos gyventojų meilės Krišnai nuotaikas, aprašytas vaišnavų šventraštyje Bhagavata Purana (Šrimad Bhagavatam). Svarbiausia religine praktika laiko pasakojimą ir klausymąsi apie Krišną sadhu (šventųjų, labai pažengusių praktikuotojų) bendrijoje, kurį lydi Hare Krišna mantros giedojimas (sankirtaną).

Pavadinimo kilmė ir reikšmė

Gaudija

"Gaudija" yra vedinys iš "Gauda" ir nurodo į Indijos regioną tarp Himalajų kalnų ir Vindhja kalvų, kuris vadinamas Arjavarta - Arijų Žeme. Ši Indijos dalis tradiciškai dalinama į penkias sritis (Panča-Gauda-deša, "Penkios Gaudos"): Sarasvatja (Kašmyras ir Pandžabas), Kanjakubdža (Utar Pradešas, įskaitant dabartinį Lucknow miestą), Madhja Gauda (Madhja Pradešas), Maithila (Biharas ir dalis Bengalijos) ir Utkala (kita dalis Bengalijos ir visa Orisa). Bengalija kartais vadinama Gaudadeša, iš dalies dėl to kad įeina į Maithilos sritį, iš dalies dėl to kad XII amžiaus vieno iš Indijos karalių Lakšmano Senos sostinė Bengalijoje buvo žinoma Gaudos vardu. Ši sena sostinė vėliau buvo perkelta į Navadvipo vietovę vakariniame Gangos krante, ir vadinama Gaudapuru, o dar vėliau - Majapuru. Šri Čaitanja Mahaprabhu gimė tame mieste.

Pietų Indija (Dakšinatja), taip pat kaip ir Arjavarta, dalinama į penkias sritis, kurios vadinamos Panča-Dravida, "Penkios Dravidos". Keturių vaišnavų mokyklų (sampradajų) svarbiausi ačarjos (Ramanudža, Madhva, Višnu Svamis, Nimbarka), taip pat ir majavados mokymo pradininkas Šankaračarja buvo kilę iš Panča-Dravida sričių, tuo tarpu Šri Čaitanja Mahaprabhu ir dauguma jo sekėjų buvo kilę iš Panča-Gaudos, todėl pastarieji vadinami Gaudija vaišnavais. Šri Čaitanjos Mahaprabhu sekėjų mokykla save identifikuoja kaip Brahma-Madhva-Gaudija sampradają.

Vaišnavai

Pavadinimas "vaišnavai" kyla iš sanskrito vardo "Višnu". Šaknies "višn-" balsį pakeičiant į dvibalsį "ai", ir pridedant galūnę "-ava" gaunamas sanskrito žodis "vaišnava", kuris paraidžiui reiškia "Višnaus", kitaip sakant tas, kas glaudžiai susijęs su Višnumi, kas priklauso Višnui - Višnu garbintojas, Višnu pasišventęs tarnas. Pagal Gaudija vaišnavų teologiją, vaišnavas - tai asmuo, kurio sąmonė pilnai pašvęsta Višnu, kuris pasiekė meilės Dievui lygmenį ir nėra materialistiškos būties sampratos įtakoje. Vien tik įvardijimas ir apsirengimas neidentifikuoja vaišnavo; adeptas, kuris nėra pasiekęs intensyvaus pasišventimo Višnu, tam tikro dvasinio lygmens, laikomas vaišnavu tik sąlygine to žodžio prasme (vaišnava-praja, vaišnava-abhasa, prakrita bhakta - panašus į vaišnavą, vaišnavo šešėlis, materialistiškas bhakta).

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Tradicija arba mokykla - sampradaja

Mokytojų seka - guru-parampara

Indijos religinėje-dvasinėje kultūroje įsitvirtinęs mokymo perdavimo iš mokytojo mokiniui principas vadinamas "parampara" (sanskr., paraidžiui "iš vieno kitam"). Guru-parampara - tai konkreti mokytojų (guru) seka, per kurią iki konkretaus mokinio ateina konkretus mokymas.

Gaudija vaišnavų tradicijoje vadovaujamasi bhagavata-paramparos principu, kuris reiškia, kad mokytojų seka sudaryta tik iš tokių guru, kurie vertinami kaip aukščiausio dvasinio lygio (maha-bhagavatos, mahadžanos) . Tarp jų egzistuoja dvasinės mokymo koncepcijos bendrumas ir dvasinis (o ne tik formalus, įšventinimų) ryšys. Išvardijant bhagavata-paramparą, mažiau reikšmingi ir ne paties aukščiausio dvasinio lygmens mokiniai chronologinėje mokinystės sekoje yra praleidžiami. Tokiu būdu išskiriama mokytojų seka, kuri pačiais svarbiausiais atstovais apibendrina dvasinės koncepcijos perdavimo srovę, bei tiek įšventinimo ryšius (dikša), tiek mokymosi ryšius (šikša).

Įšventinantis mokytojas - dikša guru - gali būti tik vienas, nes įšventinama tik vieną kartą, bet apskritai mokytojų - šikša guru - galima turėti daugiau. Gaudija vaišnavų mokyme teigiama, kad tik pačių svarbiausių mokytojų įtraukimas į guru-paramparą suteikia užtikrintumą, kad mokymas bus dvasiškai grynas ir tobulas, nes mažiau tobuli mokiniai gali įnešti į mokymą trūkumus.

XX amžiaus pradžios svarbus Gaudija vaišnavų mokytojas Bhaktisidhanta Sarasvati pateikia tokią bhagavata-paramparą:

Krišna - Brahma - Narada - Vjasa - Madhva - Padmanabha - Nrihari - Madhava - Akšobja - Džaja Tirtha - Gjanasindhu - Dajanidhi - Vidjanidhi - Radžendra - Džajadharma - Purušotama - Brahmanja Tirtha - Vjasa Tirtha - Lakšmipati - Madhavendra Puri - Išvara Puri - Čaitanja Mahaprabhu - Svarūpa Damodara - Rūpa Gosvamis - Sanatana Gosvamis - Dživa Gosvamis - Raghunatha Gosvamis - Krišnadasa Kaviradža - Lokanatha Gosvamis - Narotama Dasa - Višvanatha Čakravarti - Baladeva Vidjabhušana - Džaganatha dasa Babadži - Bhaktivinoda Thakura - Gaurakišora dasa Babadži

Brahma-Madhva-Gaudija sampradaja

Žodis "sampradaja" sanskrito kalboje kyla iš žodžio "samprada" - "perduoti", "dovanoti". Monier-Williams žodyne "sampradaja" išverčiama kaip "tradicija, įtvirtinta doktrina, kuri perduodama vieno mokytojo kitam, tradicinis tikėjimas ar paprotys". Mokymas, tradicija, doktrina, kurią perduoda nuo vieno pradinio autoriteto prasidedančios mokytojų sekos, apjungia visus pasekėjus į vieną mokyklą. Taigi, sampradaja reiškia tiek mokymą, tiek mokyklą arba tradiciją.

Vaišnavų šventraščio Padma Puranos teigimu, tik keturios vaišnavų sampradajos suteikia dvasinį praktikų vaisių: Brahma sampradaja, Šri sampradaja, Rudra sampradaja, ir Sanaka (Čatuhsana) sampradaja:

sampradāyavihīnā ye mantrāste niṣphalā matāḥ ataḥ kalau bhaviśyanti catvāraḥ sampradāyinaḥ Śrī-brahmā-rudra-sanakā vaiṣṇavā kṣitipāvanāḥ catvāraste kalau bhāvya hyutkale puruṣottamāt "Jeigu asmuo nėra įšventintas patikimo dvasinio mokytojo, priklausančio sampradajai, mantra, kurią jis galėjo kur nors gauti, neturės jokio vaisiaus (nisphala). Todėl Kali jugoje bus keturios bona-fide sampradajos: Šri, Brahma, Rudra, Sanaka. Vaišnavai iš šių sampradajų apvalo visą visatą." Padma Purana

Vaišnavų sampradajos apibūdinamos keliais pagrindiniais bruožais: kas yra steigėjas (nuo kurio kyla sampradajos pavadinimas); kas yra pagrindinis ačarja; kokia yra filosofinė sistema; kokie Vedanta-sūtros komentarai parašyti sampradajoje; ir kokia garbinama dievybė.

Sampradajos pavadinimas	Pagrindinis ačarja	Filosofinė sistema	Vedanta-sūtros komentaras	Garbinama dievybė
Brahma sampradaja	Šri Madhvačarja	Dvaita-vada (dualizmas)	Brahma-sūtra-bhašja, Anubhašja ir Anuvakhjana	Šri Bala-Gopala Krišna (Piemenukas Krišna)
Rudra sampradaja	Šri Višnusvami	Šudha-advaita-vada (tyras nedualizmas)	Sarvagja-sukti	Šri Nirsimhadeva (Dievas Žmogaus-liūto pavidalu)
Šri sampradaja	Šri Ramanudžačarja	Višišta-advaita-vada (nedualizmas su ypatybėmis)	Šri bhašja	Šri Šri Lakšmi-Narajana
Sanaka sampradaja	Šri Nimbaditja	Dvaita-advaita-vada (dualumo ir nedualumo vienu metu koncepcija)	Paridžata-saurabha bhašja	Šri Šri Rukmini-Dvarakadhiša Krišna (Krišna kaip Dvarakos valdovas, kartu su savo žmona Rukmini)

Šių keturių vaišnavų sampradajų filosofinės sistemos aiškina kaip suprasti Dievo, sielų ir kūrinijos tarpusavio santykius: 1) dvaita-vada, "dvejybiškumas", akcentuoja, kad Dievas ir jo kūrinija, ir sielos yra atskiri; 2) šudha-advaita-vada, "tyrasis nedvejybiškumas", akcentuoja visko sąsają su Dievu, sielų kokybinį panašumą su Dievu, bet neneigia jų kiekybinio skirtumo, santykio kaip visumos ir dalies; 3) višištha-advaita-vada, "nedvejybiškumas su ypatybėmis", skirtumus tarp Dievo, sielų ir kūrinijos paaiškina kaip Dievo ypatingų savybių raišką; 4) dvaita-advaita-vada, "skirtybė ir vienybė", sako, kad Dievas tuo pat metu vieningas ir skirtingas nuo sielų ir kūrinijos.

Gaudija vaišnavai savo sampradają laiko Brahma-Madhva sampradajos šaka, su kuo sutinka ir kiti Brahma-Madhva sampradajos atstovai . Gaudija vaišnavų požiūriu, Čaitanja Mahaprabhu, kuris buvo pilna ir tiesioginė Šri Krišnos inkarnacija, t. y., svayam bhagavan, pats Dievas, nepradėjo naujos sampradajos, bet kaip Dievas duodamas pavyzdį gyvoms esybėms, jog būtina mokytis pas dvasinį mokytoją, priėmė įšventinimą iš dvasinio mokytojo Išvara Purio, priklausiusio Brahma sampradajai. Gaudija vaišnavų mokyme išskiriamos trys priežastys, kodėl Čaitanja Mahaprabhu pasirinko būtent Brahma-Madhva sampradają:

1. Dėl filosofinio požiūrio (tatva-gata-vičara): kadangi skirtingai nuo kitų vaišnavų sampradajų, Brahma sampradajos filosofijoje nėra jokių galimybių vienovės idėjai (monizmui), ten įtvirtinta skirtybės idėja.
2. Dėl santykių požiūrio (rasa-gata-vičara): kadangi Brahma sampradajoje garbinamas Krišna Vrindavanoje su meilia nuotaika (madhurja), tuo tarpu kitose sampradajose garbinamas Krišna arba kiti Dievo pavidalai didybės nuotaikoje (aišvarja).
3. Dėl savojo požiūrio (atma-gata-vičara): kadangi Brahma sampradajoje minima Vrindavanos piemenaičių (gopių) meilė Krišnai, kaip labiausiai patinkanti Krišnai, o tai sutampa su Čaitanjos Mahaprabhu požiūriu.

Dešimt pamatinių mokymo principų

Šri Čaitanja Mahaprabhu pats neparašė jokių knygų, bet jo nurodymu jo pasekėjai išdėstė jo mokymą daugelyje savo parašytų knygų. Mahaprabhu asmeniškai davė aštuonis pamokymus aforizmų pavidalu, kurie vadinami Šikšaštaka ("Aštuoni pamokymų posmai"). Tuose aštuoniuose posmuose koncentruotu pavidalu sukaupti Vedų, Vedantos, Upanišadų ir Puranų pamokymai. Pasiremdami šiais koncentruotais pamokymais, Šri Čaitanjos Mahaprabhu sekėjai vaišnavai, panašiai kaip ir visos Brahma-Madhva sampradajos ačarjos Madhvos mokiniai, suformulavo dešimt pamatinių mokymo principų, sanskrito kalba vadinamų Daša-mūla-tatva. Daša-mūla apibūdina dvasinį tikslą (sadhją) ir praktiką tam tikslui pasiekti (sadhaną) atsižvelgiant į santykių (sambandha), proceso arba priemonių (abhidhėja) ir tobulumo (prajodžana) temas.

Įrodymo pagrindas (pramana): Vedų mokymas, kuris gaunamas per mokytojų seką (guru-paramparą) žinomas kaip amnaja (tai, kas išmokta mintinai). Neklystantis Vedų, smriti šventraščių, iš kurių pats svarbiausias - Šrimad Bhagavatam, liudijimas o taip pat ir tokie įrodymai, kaip tiesioginis jutiminis patyrimas (pratjakša), kuris sutinka su Vedų nurodoma kryptimi, priimami kaip įrodymo pagrindas. Iš jo seka tokios pamatinės tiesos (pramėjos): Aukščiausia tiesa arba realybė (parama-tattva): Vienintelis Šri Hari (Višnu) yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa. Visų galių turėtojas (sarva-šaktiman): Šri Krišna turi neribotas, daugybės rūšių galias (šakti). Šri Krišna yra nektariškų santykių skonių vandenynas (akhila-rasamrita sindhu). Tiek dvasiškai išvaduotos, tiek materialiai sąlygotos gyvos esybės yra amžinai atskiros Šri Krišnos dalelytės (vibhinamša-tatva). Sąlygotos esybės (badha-dživos): materialiai sąlygotas sielas dengia maja (iliuzija, materiali energija). Išvaduotos esybės (mukta-dživos): išvaduotos sielos yra laisvos nuo majos. Nesuvokiamos skirtybės ir vienovės tiesa (ačintja-bhedabheda-tatva): visa visata, kuri sudaryta iš sąmoningų gyvų esybių (čit) ir nesąmoningos materijos (ačit) yra Šri Hari manifestacija, kuri vienu metu yra vienovėje su juo ir nuo jo skiriasi. Tyra pasišventimo tarnystė (šudha-bhakti) yra vienintelė praktika pasiekti tobulumą. Trancendentinė meilė ir geri jausmai Šri Krišnai (Krišna-priti) yra vienintelis ir galutinis siektinas dalykas (sadhya-vastu). Bhaktivinoda Thakura, "Gyvos esybės dharma" (Jaiva-dharma), 13 skyrius

Pirmame Daša-mūlos principe apibūdinamas įrodymo pagrindas, nuo antro iki aštunto principo apibūdinami sąryšiai arba santykiai (sambandha), devintas principas apibūdina priemones arba procesą (abdhidhėja), dešimtas principas apibūdina tobulumą (prayodžaną).

Šventraščiai

Gaudija vaišnavų sampradajoje pripažįstamas visų pagrindinių hinduizmo šventraščių - Vedų, Upanišadų, Vedantos, Itihasų (Ramajanos ir Mahabharatos) bei Puranų autoritetas.

Didžiausią dėmesį Gaudija vaišnavai skiria "Bhagavad-gitai" ("Bhagavano giesmė") ir "Bhagavat Puranai" ("Senovės pasakojimai apie Bhagavaną"), kuri dar vadinama "Šrimad Bhagavatam". Pridėjus "Šri Čaitanja Čaritamritą" ("Viešpaties Čaitanjos savybių amžinas nektaras"), kurioje aprašomas Čaitanjos Mahaprabhu gyvenimas ir mokymas (autorius Krišnadasa Kaviradža), gauname pagrindinių Gaudija vaišnavų šventraščių trejetą.

Gaudija vaišnavų mokytojai "Bhagavat-gitą" palygina su mokyklos kursu, "Šrimad Bhagavatam" - su universiteto kursu, o "Šri Čaitanja Čaritamrita" - su doktorantūros kursu.

Be šių raštų, labai svarbūs ir pagrindinių Čaitanjos Mahaprabhu mokinių bei mokymo skleidėjų - Rūpos Gosvamio, Sanatanos Gosvamio, Raghunathos Gosvamio ir Dživos Gosvamio - veikalai, taip pat knygos, kurias parašė reikšmingiausi sekantys bhagavata paramparos atstovai - Višvanatha Čakravarti Thakura, Baladeva Vidjabhušana, Bhaktivinoda Thakura.

Dievo samprata

Trys Dievo pažinimo etapai

Pagal vaišnavų šventraštį Šrimad Bhagavatam (Bhagavat Purana), transcendentalistai Dievą suvokia trimis etapais:

1. kaip visa persmelkiančią didžiąją dvasią - brahma (sat: amžinos būties aspektas)
2. kaip visur esančią aukščiausiąją sielą - paramatma (sat-čit: būties ir žinojimo aspektai kartu)
3. kaip aukščiausiąją dieviškąją asmenybę - bhagavan (sat-čit-ananda: būties, žinojimo ir džiaugsmingos veiklos aspektai visi kartu).

Tai palyginama su saulės šviesa (didžioji dvasia), saulės rutuliu (aukščiausioji siela), ir saulės vidumi (aukščiausioji asmenybė). Brahma yra tarsi visur pasklidusi beasmenė dvasinė šviesa, Paramatma - žino viską, ir mato viską, glūdi kiekvienos šios visatos būtybės širdyje šalia individualių sielų ir jas lydi bei globoja, o Bhagavanas - iš Jo ir sklinda didžioji dvasia bei aukščiausioji siela - yra pats koncentruočiausias absoliuto pasireiškimas, ir apima visą savybių pilnatvę, ne tik tiesiog esa, ar žino, bet ir veikia, turi asmenines savybes.

Višnu - bendrasis Dievo vardas

"Viṣṇu" - tai Dievo vardas sanskrito kalboje, kuris paraidžiui reiškia "visa persmelkiantis, visur įžengiantis". Gaudija vaišnavų teologijoje vardas Viṣṇu vartojamas kaip bendrinis Dievo apibūdinimas; Viṣṇu - absoliuti Esybė, visos būties šaltinis ir valdovas, aukščiausia asmenybė - bhagavanas. Kaip Viṣṇu gali būti apibūdinti visi Dievo pavidalai, kurie priklauso transcendencijos sričiai - amžinybės, žinojimos, palaimos (sat-čit-ananda), tyro gerumo (šudha-satva) būčiai. Taigi, Viṣṇu plačiąja prasme reiškia priskyrimą transcendentinio Dievo kategorijai, kaip skirtingai nuo nelygių ir netapačių Dievui manifestacijų, tokių kaip materialus pasaulis ir gyvos esybės jame. Labiau specifine prasme, Viṣṇu vardas Gaudija vaišnavų mokyme naudojamas konkretiems Dievo pavidalams apibūdinti, kuriems būdinga turėti sąsają su materialių visatų kūrimu (pvz., Maha Višnu, Garbhadakošaji Višnu, Kširodakošaji Višnu).

Vardo "Krišna" aiškinimai vaišnavų raštuose

Gaudija vaišnavų šventieji raštai nagrinėja vardo "Krišna" reikšmes atskiriems skiemenims suteikdami išplėtotas reikšmes, ir nagrinėdami kokį prasminį derinį sudaro tos reikšmės sudėtos kartu:

krsir bhu-vacakah sabdo nas ca nirvrtti-vacakah tayor aikyam param brahma krsna iti abhidhiyate Skiemuo "kriš" nurodo į patrauklų Viešpaties egzistencijos aspektą, o "na" reiškia palaimą, kuri paneigia visa kita (nirvriti-vačakah). Kai "kriš" ir "na" sudedami kartu, susidaro žodis "Krišna", kuris nurodo į Absoliučią Tiesą." Mahabharata, Udyoga parva 71.4

krsi-sabdasya-sattartho nas ca ananda svarupakah sukha-rupa-bhaved-atma bhavanandamayas tatah "Skiemuo "kriši" nurodo į "egzistenciją, tiesą", o "na" nurodo į natūralios palaimos įsikūnijimą. Sudėtinė reikšmė nurodo į tą, kurio egzistencija apibūdinama palaima, arba kuris traukia visus ir jiems dovanoja palaimą." Gautamiya tantra 2.60

Šri Krišna - pats Dievas

Pagal vaišnavų teologiją, Dievas turi neribotai daug vardų ir dvasinių pavidalų, iš kurių Gaudija vaišnavai savo sielos garbinamu Viešpačiu (ištadeva), pačiu aukščiausiu, išreiškiančiu pačią giliausią ir pilniausią Dievo savastį (svajam bhagavan) laiko Šri Krišną. Svajam bhagavan yra tas Dievo asmens pasireiškimas, kuriame Dievas patiria daugiausiai džiaugsmo, kuriame išreikštos pačios geriausios ir išskirtiniausios Dievo savybės ir vertybės, kuris yra visais atžvilgiais pilniausias. Taip pat svajam bhagavan Šri Krišna apibūdinamas ir kaip pirmapradis, pirminis Dievo asmuo.

Pagal Gaudija vaišnavų raštus, vardas "Krišna" susideda iš šaknies "kriš" ir galūnės "na"; šaknis "kriš" nurodo į patrauklumą, žavingumą, būtį, o galūnė "na" į palaimą, tokiu būdu, "Krišna" yra tas Dievo pavidalas, kuris patraukia, sužavi visus ir skleidžia palaimą, džiaugsmą. Kiti Dievo pavidalai yra jam lygūs dieviškumo prasme, yra to paties visaapimančio vieno Dievo asmens pasireiškimai, bet skiriasi santykių su savo tarnais prasme. Gaudija vaišnavų vertinimu Dievo kaip Šri Krišnos santykiai su savo tarnais yra intensyviausi, įvairiausi, pilniausi meilės, grožio ir artumo (madhurja - meilumo aspektas), tuo tarpu kitiems vaišnavų mokyme žinomiems Dievo pavidalams labiau būdingas didybės aspektas (aišvarja), kuris suteikia Dievo meilei ne tokį natūralų ir artimą pobūdį kaip madhurja.

Kai sakoma "Šri Krišna", čia "Šri" pagal Gaudija vaišnavų teologiją nurodo į Dievo vidinę dvasinę galią, kuri išsiskleidžia į visas kitas Dievo galių rūšis (dvasinės būties kūrimo, dvasinės meilės, gyvų esybių manifestavimo, materialių visatų kūrimo, ir kt.), o šalia Krišnos manifestuojasi kaip Jo amžina sužadėtinė, moteriškoji Dievo pusė - Šri Radha. Gaudija vaišnavai garbina Šri Šri Radha-Krišną, Dievą, kuris amžinai yra dvi asmenybės, dieviškąją porą. Kituose Dievo pavidaluose dieviškoji pora garbinama kaip Šri Šri Sita-Rama, Šri Šri Lakšmi-Narajana.

Institucijos, organizacijos

Indijoje pagrindinė Gaudija vaišnavų institucija nuo XX a. pradžios buvo Bhaktisidhantos Sarasvati Prabhupados įsteigta "Gaudiya Math" šventyklų-mokyklų kongregacija, kuri vėliau išsišakojo į vėlesnių mokytojų institucijas; tarp jų buvo ir vieno svarbiausių Bhaktisidhantos mokinių Bhakti Pragjanos Kešavos Maharadžo kartu su A. C. Bhaktivedanta Svamiu Prabhupada 1940 m. įsteigta "Gaudija Vedanta Samiti". Nuo įsteigimo 1966 m. Niurjorke, laikui bėgant Bhaktivedantos Svamio Prabhupados sukurtas ir daugumoje pasaulio šalių šventyklų ir narių turintis ISKCON'as tapo stipria ir populiaria, gausiai žmonių lankoma institucija ir pačioje Indijoje. O iš "Gaudija Vedanta Samiti" išaugo "Tarptautinė grynos bhakti jogos bendrija", (International Pure Bhakti Yoga Society; IPBYS).

Išskirtiniai bruožai

Šiuolaikinės visuomenės kontekste Gaudija vaišnavai išsiskiria intensyviu religingumu, mityba ir išvaizda:

• stengiasi nuolat kartoti Hare Krišna mantrą, studijuoti ir propaguoti savo mokymą;
• nevartoja mėsos, žuvies ir kiaušinių (laktovegetarai), svogūnų, česnakų ir grybų; kavos, arbatos, alkoholio, cigarečių, narkotikų ir kitų svaiginančių preparatų;
• gyvenantys šventyklose vaišnavai nešioja tradicinius indiškus vaišnavų rūbus; vyrai skutasi galvas, palikdami viršugalvyje plaukų sruogą (šikhą); kaktą ir kitas 11 kūno dalių pažymi ženklais iš molio – tilaka – dviem lygiagrečiom linijom, apačioje užsibaigiančiom lapelio forma.

Išnašos

1. "(Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis) Prabhupada pasakė, “Savo linijoje mes priimame kaip autoritetus tuos, kurie yra pilnai tobulos sielos, kurie žino teisingą siddhantą, ir kurie yra rasika, kad ir kur jie būtų" Tokiu būdu, mūsų paramparoje vienoje ar kitoje vietoje atstovaujamos visos skirtingos (Gaudija sampradajos) linijos. Yra daug mokinystės sekos linijų, bet Prabhupada pasakė, kad mes pripažįstame guru-paramparą, mokytojų seką, o ne mokinystės seką. Guru-parampara susideda vien tik iš bhagavata-guru, netgi jeigu jie neturėjo mokinių, ir todėl nuo jų neateina jokia mokinystės linija. Taigi, kai kurie iš jų galėjo nebūti įšventinę nei vieno mokinio, bet vis vien jie yra visos visatos mokytojai. Tokiu būdu, su visa persmelkiančiu matymu, jis surinko visus šiuos mahadžanas, ir sudarė tai, kas žinoma kaip bhagavata-parampara, arba guru-parampara." Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas, "Sri Prabandhavali", Gaudiya Vedanta Publications 2003 ISBN 81-86737-00-6 [1] Archyvuota kopija 2015-03-23 iš Wayback Machine projekto.
2. Iš Pejavar Mutt, Udupyje, Sri Sri Vishwesa Tirtha Swamiiji laiško: "We have been emphasizing time and again that even though there are certain difference in a few aspects of the two Sampradayas, there are many more common grounds and Gaudiya Sampradaya is a part of Madhwa Sampradaya. We have great regard for Prabhupada who has spread Vaisnava Bhakti Siddhanta throughout the world." [2]
3. Iš Sri Shiroor Mutt, Udupyje, Sri Laksmivara Tirtha Swami laiško: "Chaitanya Sampradaya is a branch of Madhwa philosophy. there are historic proofs to substantiate this fact. The sadhana achieved by Sri A. C. Prabhupada, Acharya of “Chaitanya Sampradaya” is to be welcomed by all Vaishnavites. It is due to him people all over the world have learned about Lord Krishna. " [3]
4. Svami Bhaktivedanta Madhava Maharaja "Srila Gurudeva: The Supreme Treasure" Vol.1, Gaudiya Vedanta Publications, 2010, ISBN 978-81-909756-1-2 , [4] Archyvuota kopija 2016-03-13 iš Wayback Machine projekto., 168 psl.
5. Šrimad Bhagavatam 1.2.11[5] Archyvuota kopija 2015-04-23 iš Wayback Machine projekto.
   vadanti tat tattva-vidas tattvam yaj jnanam advayam
   brahmeti paramatmeti bhagavan iti sabdyate
   Posmo žodžių reikšmės: vadanti - jie sako; tat - ta; tattva-vidah - išsimokslinusios sielos; tattvam - Absoliučioji Tiesa; yat - kuri; jnanam - žinojimas; advayam - nedualus; brahma iti - kaip brahma; paramatma iti - kaip paramatma; bhagavan iti - kaip bhagavanas; sabdyate - taip tariama.
   Posmo vertimas: "Išsimokslinę transcendentalistai, kurie pažįsta Absoliučiąją Tiesą, vadina šią nedvejybišką substanciją brahmanu, paramatma arba bhagavanu."
6. Sanskrito posmo citata ir posmo vertimas iš knygos "Sri Brahma Samhita" (with the full commentary of Srila Jiva Goswami, compiled and expanded commentary by Sri Srimad Bhaktivedanta Narayana Maharaja), Gaudiya Vedanta Publications 2003, ISBN 81-86737-10-3, 5 puslapio, pdf internete: [6]
7. Sanskrito posmo citata ir posmo vertimas iš knygos "Sri Brahma Samhita" (with the full commentary of Srila Jiva Goswami, compiled and expanded commentary by Sri Srimad Bhaktivedanta Narayana Maharaja), Gaudiya Vedanta Publications 2003, ISBN 81-86737-10-3, 6 puslapio, pdf internete: [7]

Nuorodos

• Rusiška svetainė, suteikianti labai išsamią informaciją apie Gaudija vaišnavus (rus.)
• Oficialus Lietuvos Krišnos Sąmonės Bendrijos (ISKCON) puslapis
• Gaudija vaišnavų religiniai paveikslai internete (angl.)
• Vaišnavų naujienų tinklas (angl.)