| Virusai | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Dviejų Epstein–Barr virionų (virusinių dalelių) elektroninė mikrografija, kurioje matyti apvalios kapsidės, apsuptos membranos apvalkalo | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
| Rūšis | ||||||||||||
| |
Epšteino–Bar virusas (EBV) – vienas iš devynių žinomų žmogaus herpeso viruso tipų bei vienas iš labiausiai paplitusių žmonių virusų. EBV yra dvivijės DNR virusas. Epstein–Barr virusas yra pirmasis nustatytas onkogeninis virusas, sukeliantis nuolatinę žmogaus infekciją. EBV sukelia infekcinę mononukleozę ir taip pat yra glaudžiai susijęs su daugeliu piktybinių ligų. Įvairios vakcinos formos buvo išbandytos gyvūnuose bei keliuose klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis, tačiau nesėkmingai. Šiuo metu nėra patvirtintos vakcinos nuo EBV.
Paplitimas
Pagrindinis EBV plitimo būdas yra per seiles, tačiau įmanomas ir per lytinių organų sekretą. Absoliuti dauguma žmonių užsikrečia EBV ir įgyja ilgalaikį (adaptyvų) imunitetą. JAV maždaug pusė visų penkerių metų vaikų ir apie 90% suaugusiųjų turi buvusio užsikrėtimo požymių. Kūdikiai tampa pažeidžiami ir gali užsikrėsti EBV kai tik išnyksta motinos antikūnų apsauga. Daugelis vaikų ir kitų užsikrėtusių EBV neturi jokių simptomų arba simptomai nesiskiria nuo kitų lengvų, trumpalaikių vaikystės ligų. Užsikrėtus paauglystėje ar vėlesniame amžiuje, EBV 35–50% atvejų sukelia infekcinę mononukleozę. EBV yra paplitęs visame pasaulyje ir manoma, kad maždaug 90–95% pasaulio žmonių yra užsikrėtę šiuo virusu.
Sukeliamos ir susijusios ligos
Virusas sukelia infekcinę mononukleozę. Postinfekcinis lėtinio nuovargio sindromas taip pat yra siejamas su EBV. Nors didžiajai daliai populiacijos Epstein-Barr virusas nesukelia jokių ilgalaikių ar reikšmingų problemų, šis virusas yra susijęs su įvairiomis nepiktybinėmis, ikipiktybinėmis ir piktybinėmis limfoproliferacinėmis ligomis, tokiomis kaip Berkito limfoma, hemofagocitinė limfohistiocitozė ir Hodžkino limfoma; taip pat ne limfoidiniais piktybiniais navikais, tokiais kaip skrandžio vėžys ir nosiaryklės karcinoma; ir su žmogaus imunodeficito virusu susijusios būklės, pvz. plaukuotoji leukoplakija ir centrinės nervų sistemos limfomos. Virusas taip pat siejamas su didesne rizika susirgti tam tikromis autoimuninėmis ligomis, ypač dermatomiozitu, sistemine raudonąja vilklige, reumatoidiniu artritu ir Sjögreno sindromu. Manoma, kad apie 200 000 vėžio atvejų visame pasaulyje per metus yra priskirtini EBV.
Itin retais atvejais sukelia chronišką aktyvią EBV ligą (angl. chronic active EBV arba CAEBV). Sunki ligos forma pasireiškia aukšta viremija kraujyje bei organų infiltracija limfocitais ir dažniausiai ligos prognozė būna nepalanki. Šiuo metu vienintelis veiksmingas gydymas yra kamieninių kraujo ląstelių transplantacija, tačiau net ir šiuo atveju, dėl pasireiškiančių komplikacijų, išgyvenamumas nėra didelis.
2022 m. atlikto didelio tyrimo (10 milijonų gyventojų per 20 metų) išvados teigė, kad EBV yra pagrindinė išsėtinės sklerozės priežastis, o neseniai užsikrėtusiųjų EBV infekcija rizika susirgti išsėtine skleroze padidėja 32 kartus.
Virusologija
EBV užkrečia imuninės sistemos B limfocitus ir epitelio ląsteles. Imuninei sistemai sukontroliavus pirminę EBV virulentinės fazės infekciją, virusas pereina į latentinę fazę ir išlieka B limfocitų atminties ląstelės visą likusį gyvenimą.
Kaip ir daugelis kitų herpes virusų, EBV paskleidžia savo daleles seilėse arba lytinių organų sekrete beveik kasdien, dažniausiai nesant jokių simptomų, kas rodo, kad latentinis laikotarpis yra dinamiškas procesas. Viruso reaktyvacija yra dažnas reiškinys, tačiau vienu metu reaktyvacija įvyksta tik labai mažame procente ląstelių ir dėl to dažniausiai būna kliniškai nereiškminga.
Nustatymas
EBV infekcijai nustatyti yra naudojamas kraujo tyrimas. Antikūnai IgG prieš EBV kapsidinį antigeną (angl. EBV VCA IgG) išsivysto praėjus kelioms savaitėms po pirminės infekcijos ir išlieka visą gyvenimą.Antikūnai IgM prieš EBV kapsidinį antigeną (angl. EBV VCA IgM) išsivysto pirminės infekcijos pradžioje yra išnyksta praėjus vidutiniškai 4–6 savaitėms. Antikūnai prieš EBV branduolio antigeną (angl. EBV nuclear antigen arba EBNA) pamažu pradeda vystytis keli mėnesiai po pirminės infekcijos ir taip pat išlieka visą gyvenimą. Aktyvi viremija nustatoma atliekant kraujo EBV PGR testą.
Istorija
Epstein–Barr virusas buvo pavadintas britų patalogo Anthony Epstein ir airių virologės Yvonne Barr vardu, kurie atrado virusą kartu su Bert Achong. 1961 m. Epstein dalyvavo Ugandoje praktikuojančio chirurgo D. P. Burkitt paskaitoje apie dažniausią vaikų vėžio formą atogrąžų Afrikoje; paskaitoje autorius apibūdino „endeminį variantą“, o liga vėliau buvo pavadinta jo vardu kaip Berkito limfoma. 1963 m. kultivacijos tikslais iš Ugandos buvo išsiųstas mėginys į vieną iš Londone esančių ligoninių. Netrukus elektroninio mikroskopo pagalba viruso dalelės buvo identifikuotos kultivuojamose ląstelėse, o rezultatus 1964 m. Epstein, Achong ir Barr publikavo moksliniame žurnale The Lancet. Vėliau ląstelių kultūros buvo išsiųstos į JAV, kur 1967 m. buvo atrastas ryšys tarp EBV ir infekcinės mononukleozės.
Pastabos
- Taip pat užrašoma kaip Epšteino–Baro virusas,Epštein–Baro virusas arba Epstein–Barr virusas. Taisyklingai rašytina „Epšteino–Bar virusas“, nes pavadintas britų patologo Entonio Epšteino (Anthony Epstein) ir airių virusologės Ivonos Bar (Yvonne Barr) garbei.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Epšteino–Bar virusas, Kas yra Epšteino–Bar virusas? Ką reiškia Epšteino–Bar virusas?