Endzelyno dėsnis

Endzelyno dėsnis – lietuvių ir latvių kalbų priegaidžių santykį nusakanti atitikmenų sistema, 1899 m. nustatyta latvių kalbininko Janio Endzelyno.

Istorija

Baltų prokalbėje būta dviejų priegaidžių – akūto (´) ir cirkumflekso (^ ; liet. k. žymima ˜). Akūtas buvo kylančioji priegaidė, o cirkumfleksas – krentančioji. Latvių ir prūsų kalbos išlaikiusios senąjį tarimą, o lietuvių kalboje akūtas tariamas krentančia intonacija, cirkumfleksas – kylančia. Tokiu būdu lietuvių kalboje yra dvi priegaidės: krentančioji tvirtapradė ir kylančioji tvirtagalė. K. Būgos manymu, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a. ir jų tarimas tapo atvirkščias, veidrodinis latvių bei prūsų priegaidžių tarimui.

Dabartinėje latvių kalboje yra trys priegaidės: krentančioji, tęstinė ir laužtinė. Krentančioji priegaidė tariama krentančia, žemėjančia intonacija (išsaugotas prabaltiškasis cirkumflekso tarimas), tęstinei priegaidei būdinga nežymiai kylanti arba apylygė intonacija, o laužtinė priegaidė pasižymi balso lūžiu (iki lūžio – kylantis balso judėjimas, po jo – krentantis). Pasak J. Endzelyno, latvių kalbos tęstinė ir laužtinė priegaidės atsirado iš akūto dėl metatonijos lydimų kirčio perkėlimų; laužtinė priegaidė siejama su kirčio atkėlimu iš galūnės į šaknį.

Atitikmenys

1. Lietuvių kalbos tvirtagalę (kylančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos krentančioji: liet. draũgas – latv. dràugs.
2. Lietuvių kalbos pastovaus kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos tęstinė (kylančioji arba apylygė): liet. brólis – latv. brãlis.
3. Lietuvių kalbos kilnojamojo kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos laužtinė (kylančioji-krentančioji): liet. dárbas, dgs. vard. darbaĩ – latv. daȓbs.

B. Stundžios statistiniai tyrimai rodo, kad atitikmenys patikimesni pirmuoju atveju – kai lietuvių kalboje turima tvirtagalė (kylančioji) priegaidė, o latvių kalboje – krentančioji. Kitais atvejais pasitaiko neatitikimų. Tokie neatitikimai aiškinami istoriniu priegaidės, kirčio vietos lietuvių ir latvių kalbose pakeitimu.

Nuorodos

• Endzelyno dėsnio statistinė analizė: daiktavardis ir būdvardis

Išnašos

1. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 89-90. ISBN 5-420-01444-0.
2. Stundžia, B. (1985). „Endzelyno dėsnio statistinė analizė: daiktavardis ir būdvardis“. Baltistica. 21 (2).
3. Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 44.
4. Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 41-42.
5. Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 42.