Elagabalas (mitologija)

Elagabalas arba Heliogabalas (lot. Elagabalus, Heliogabalus, sen. gr. Ἐλαγάβαλος; iš semitų ʾĒl „dievas“, t. y. „galingasis, stiprusis“ ir Gabal „kalninis, kalnų“) – vakarų semitų mitologijos dievas. Jo kultas susidaręs aramėjų laikotarpiu (I tūkstm. pr. m. e. – I a. m. e.), o didžiausią plėtrą pasiekė romėnų laikais. Matyt, buvo saulės ir gamtos vaisingumo dievu. Persimaišė su Heliju (nuo čia ir „Heliogabalas“) bei Jupiteriu. Šio dievo kulto centras buvo Emesa, kur išstatyta milžiniška, gausiai puošta šventykla. Elagabalas garbintas didelio juodo kūgiško akmens, aštriu viršumi ir apvalaina apačia, pavidalu. Tikėta, kad tas akmuo nukritęs iš dangaus ir turįs ne žmonių išrėžtą saulės ženklą. Elagabalo kultui buvo būdingos orgijų pobūdžio apeigos.

Romėnų imperatorius Elagabalas (218–222 m., pagal dievą pasivadinęs jo kulto šventikas) bandė padaryti Elagabalą pagrindiniu romėnų valstybinio panteono dievu. Ant Palatino pastatyta Elagabalo šventykla, kur imperatorius siekė perkelti visų kitų dievų atvaizdus ir taip užvaldyti visus vietinius kultus. Jis pradžioje Elagabalo žmona paskelbė Atėnę Paladę, bet vėliau ją pakeitė į Uraniją.

Šaltiniai

1. Мифы народов мира. Элагабал , И. Ш. Шифман – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.