Eimuntas Nekrošius

Eimuntas Nekrošius
Gimė	1952 m. lapkričio 21 d. Pažobris, Tytuvėnų raj.
Mirė	2018 m. lapkričio 20 d. (65 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Šiluva
Tautybė	lietuvis
Sutuoktinis (-ė)	Nadežda Gultiajeva, scenografė
Vaikai	Marius Nekrošius, 1976, Martynas Nekrošius, 1984
Veikla	režisierius
Alma mater	GITIS
Žymūs apdovanojimai
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1997 m.) Gedimino ordino Komandoro kryžius (1998 m.) Lietuvos nepriklausomybės medalis (2000 m.) (2001 m.) Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius (2003 m.) Italijos Respublikos Komandoro ordinas, 2015 m.

Eimuntas Nekrošius (1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime, Tytuvėnų raj. – 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje) – lietuvių teatro režisierius, aktorius.

Biografija

1978 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje ( klasė). 1978–1979 m. – Kauno dramos teatro, 1979–1991 m. – Lietuvos valstybinio Jaunimo teatro, 1993–1997 m. tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. Nuo 1998 m. sausio 28 d. buvo Viešosios įstaigos teatro "Meno fortas" steigėjas ( su Nadežda Gultiajeva ir LR Kultūros m-ja) ir meno vadovas, režisierius. Dėstė Lietuvos Teatro ir muzikos akademijoje; Garbės daktaras (Doctor Honoris Causa, 2013 m.).

1983 m. atliko Stasio Girėno vaidmenį filme „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas), Tėvo vaidmenį filme „Neapykantos pamokos“ (rež. Antanas Maciulevičius).

Žmona – Nadežda Gultiajeva (scenografė), sūnūs ( scenografas) ir Martynas Nekrošius.

Kūrybos bruožai

Ankstyvieji (1977–1978 m.) Eimunto Nekrošiaus spektakliai išsiskyrė raiškos novatoriškais būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu. Jaunimo teatre kurtiems spektakliams būdinga vadinamoji režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, sąsajos su esamuoju laiku, spektaklio, kaip meno kūrinio, autonomija, originalios, daugiareikšmės, emociškai paveikios metaforos ir įvaizdžiai. Vėlyvojoje kūryboje ieškoma naujų netradicinių režisūros ir scenografijos konceptualių sprendimų.

Eimunto Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų iš Lietuvos rodyti užsienyje – 1984 m. tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje , vėliau – daugelyje Europos šalių, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje, Australijoje.

Režisuoti spektakliai

• 1977 – Š. Dileini „Medaus skonis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1978 – Saulius Šaltenis „Duokiškio baladės“ – Kauno dramos teatras;
• 1978 – A. Čechovas „Ivanovas“ – Kauno dramos teatras;
• 1980 – Grigorijus Kanovičius, S. Šaltenis „Katė už durų“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1980 – V. Jelisejeva „Kvadratas“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1981 – V. Korostyliovas, S. Šaltenis „Pirosmani, Pirosmani“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1982 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (pirmas variantas) – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1983 – Č. Aitmatovas „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1986 – A. Čechovas „Dėdė Vania“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1991 – N. Gogolis „Nosis“ – Vilniaus Jaunimo teatras;
• 1994 – A. Puškinas „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ – festivalis LIFE;
• 1995 – A. Čechovas „Trys seserys“ – festivalis LIFE;
• 1996 – S. Geda, K. Antanėlis “Meilė ir mirtis Veronoje” (antras variantas) – festivalis LIFE;
• 1997 – V. Šekspyras „Hamletas“ – festivalis LIFE;
• 1999 – V. Šekspyras „Makbetas“ – „Meno fortas“;
• 2000 – A. Čechovas „Žuvėdra“ – École des Mitres, tarptautinis projektas;
• 2001 – V. Šekspyras „Otelas“ – „Meno fortas“;
• 2002 – A. Čechovas „Ivanovas“ – teatras Argentina, Roma, Italija;
• 2002 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro del Maggio Musicale Fiorentino, Florencija, Italija;
• 2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Pavasario linksmybės“ – „Meno fortas“;
• 2003 – K. Donelaitis „Donelaitis. Metai. Rudens gėrybės“ – „Meno fortas“;
• 2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Teatro Massimo di Palermo, Palermas, Italija;
• 2003 – A. Čechovas „Vyšnių sodas“ – „Meno fortas“, Maskvos tarptautinis K. Stanislavskio fondas;
• 2003 – Dž. Verdi opera „Makbetas“ – Didysis teatras, Maskva, Rusija;
• 2004 – „“ pagal Senojo Testamento poemą – „Meno Fortas“;
• 2005 – L. Desiatnikovo opera „Rozentalio vaikai“, V. Sorokino libretas – Didysis teatras, Maskva, Rusija.
• 2006 – J. V. Gėtė „Faustas“ – „Meno fortas“, Nacionalinis dramos teatras
• 2007 – Richard Wagner „Valkirija“ – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
• 2008 – „Ana Karenina“ (pagal Levą Tolstojų) – Teatro Storchi, Modena, Italija
• 2008 – „Sakmė apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją“ – Teatro Lirico di Cagliari, Italija; Didysis teatras Maskvoje, Rusija)
• 2009 – „Idiotas“ (pagal Fiodorą Dostojevskį) – „Meno fortas“
• 2010 – Charles Gounod „Faustas“ – „La Scala“, Milanas, Italija
• 2011 – Albert Camus „Kaligula“ – „Nacijų teatras“, Maskva, Rusija
• 2011 – Giuseppe Verdi „Otelas“ – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
• 2012 – Dante Alighieri „Dieviškoji komedija“ – „Meno fortas“
• 2012 – Dante Alighieri „Rojus“ – „Meno fortas“
• 2014 – „Jobo knyga“ – „Meno fortas“
• 2015 – Aleksandras Puškinas „Borisas Godunovas“ – Lietuvos nacionalinis dramos teatras
• 2015 – „Bado Meistras“ (pagal Franzą Kafką) – „Meno fortas“
• 2016 – Adomas Mickevičius „Vėlinės“ – „Teatr Narodowy“, Varšuva, Lenkija
• 2017 – A.Čechovas „Ivanovas“ – HNK Kroatijos Nacionalinis Teatras, Zagrebas, Kroatija
• 2017 – „Cinkas. Zn“ (pagal Svetlanos Aleksijevič romanus) – „Meno Fortas“, Valstybinis Jaunimo Teatras
• 2018 – Saulius Šaltenis „Kalės vaikai“ – Klaipėdos dramos teatras
• 2018 – Witold Gombrowicz „Jungtuvės“ – „Teatr Narodowy“, Varšuva, Lenkija

Svarbesni apdovanojimai

• 1983 – LTSR valstybinė premija;
• 1987 – TSRS valstybinė premija (su kitais);
• 1988 – laikraščio „Politiki“ prizas už geriausią režisieriaus darbą, Belgradas, Jugoslavija;
• 1991 – Taorminos menų komiteto (Italija) ir Europos teatro sąjungos specialus prizas už nuopelnus teatro menui;
• 1994 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
• 1994 – Tarptautinės Baltijos Asamblėjos meno premija;
• 1994 – Taorminos menų komiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios Teatro realijos premija;
• 1995 – festivalio „Baltijskij dom“ už geriausią režisieriaus darbą, Sankt Peterburgas, Rusija;
• 1996 – Ubu premija už geriausią sezono spektaklį parodytą Italijoje;
• 1997 – Nacionalinė kultūros ir meno premija;
• 1997, 1999, 2004 – prizai „Ausinė kaukė“ už geriausius užsienio spektaklius parodytus Rusijoje, Maskva;
• 1998 – Lietuvos teatro sąjungos prizas geriausiam metų režisieriui;
• 1998 – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius;
• 1999 – LR Vyriausybės premija;
• 1999 – festivalio „Kontakt“ premija geriausiam spektakliui, Torunė, Lenkija;
• 2000 – Lietuvos nepriklausomybės medalis;
• 2001 – Lenkijos Ordino už nuopelnus Riterio kryžius;
• 2001 – Sarajevas (Bosnija ir Hercegovina) Mess festivalio prizai geriausiam spektakliui ir geriausiam režisieriui;
• 2001 – Tarptautinio K. Stanislavskio fondo premija, Maskva, Rusija;
• 2003 – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius;
• 2003 – Kultūros ministerijos premija „Geriausiems sezono profesionalaus teatro menininkams“;
• 2004 – specialus žurnalistų ir teatro kritikų prizas „Auksinė kaukė“ už geriausią spektaklį sukurtą Rusijoje, Maskva;
• 2005 – Lietuvos Instituto apdovanojimų LT Tapatybė 2004 Garbės raštas „Už Lietuvos teatro kultūros sklaidą“;
• 2008 – Nacionalinė pažangos premija;

Nuorodos

• Meno fortas
• Menų faktūra
• Eimunto Nekrošiaus spektaklių įrašai – Menų spaustuvė Archyvuota kopija 2021-01-16 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai

1. Laura Blynaitė. Eimuntas Nekrošius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009