Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis vok Georg Wilhelm Friedrich HegelGimė 1770 m rugpjūčio 27 d Mirė 1831 m lapkričio 1
Georg Wilhelm Friedrich Hegel
| Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis vok. Georg Wilhelm Friedrich Hegel | |
|---|---|
| Gimė | 1770 m. rugpjūčio 27 d. |
| Mirė | 1831 m. lapkričio 14 d. (61 metai) |
| Veikla | vokiečių filosofas. |
| Vikiteka | Georg Wilhelm Friedrich Hegel |
Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis (1770 m. rugpjūčio 27 d. – 1831 m. lapkričio 14 d.) – vokiečių filosofas, vienas iš idealizmo kūrėjų kartu su Imanueliu Kantu (Immanuel Kant), įtakingiausių Romantizmo epochos filosofų.
Biografija
Gimė 1770 m. rugpjūčio 27 d. Štutgarte, Vokietijoje, biurokrato tėvo šeimoje. Mokėsi Štutgarto gimnazijoje, kur jis susipažino su graikų ir romėnų klasika. Tėvas norėjo, kad jis būtų dvasininkas ir nuo 1788 iki 1793 m. jis studijavo teologiją Tübingeno universiteto seminarijoje. Besimokydamas susidraugavo su Friedrich Hölderlin ir Friedrich W. J von Schelling ir tapo neišskiriamais draugais.
„Vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai.“
Baigęs Tiubingeno universitetą, persikėlė gyventi į Berną, vėliau į Frankfurtą, kur dirbo privačiu korepetitoriumi. Kai tėvas mirė, paveldėjo nemažą pinigų sumą ir metė korepetitoriaus darbą, atsidėdamas darbui socialinėmis temomis.
1800 m. G. Hėgelis susidomėjo kritiška Imanuelio Kanto filosofija. 1801 m. susitiko su savo draugu Friedrich W. J von Schelling, kur redagavo kritišką filosofijos žurnalą. Tais pačiais metais G. Hėgelis išleidžia savo pirmąją esė. 1807 m. išleidžia savo pirmąjį didelį darbą „Die Phänomenologie des Geistes“ (Dvasios fenomenologiją).
Gavęs pasiūlymus paštu iš Erlangeno ir Heidelbergo universitetų Berlyne, G. Hėgelis pasirinko Heidelbergo universitetą ir 1816 m. pradėjo darbą jame. 1817 m. išleido „Enzyklopädie der philosophischen Wissenschaften“ (The Encyclopedia of the Philosophical Sentence).
1831 m. rugpjūtį choleros epidemija pasiekė Berlyną ir G. Hėgelis paliko miestą, apsistodamas Kreuzberge. Naujas semestras prasidėjo spalį ir būdamas silpnos sveikatos vokiečių filosofas sugrįžo į Berlyną, su (klaidingu) įspūdžiu, kad epidemija sumažėjo ir beveik po mėnesio 1831 m. lapkričio 14 d. mirė.
Filosofija
Hegelio filosofija yra paskutinis vokiečių idealizavimo raidos etapas; ją galima traktuoti kaip graikų filosofijos, krikščioniškojo subjektyvizmo ir naujųjų amžių filosofijos sintezę. Jis siekė apimti ir išreikšti universalius filosofijos motyvus jos turinio ir tapsmo požiūriu.
Filosofijos objektas yra absoliutus, kurį Hegelis tapatino su Dievu ir vadino absoliučia idėja, pasauline dvasia, pasauliniu protu. Absoliutas adekvačią formą įgyja tik gryname mąstyme, todėl filosofija nagrinėja tik mąstymo lygmenį pasiekusį sąmonės turinį. Filosofija yra mąstymas, kurio negali paaiškinti už jo esančios prielaidos ar sąlygos: empirinis patyrimas arba amžinosios, apriorinės tiesos. Mąstymas operuoja mintimis, sąvokomis ir idėjomis. Hegelio filosofijoje šis sąmonės turinys (idėja) traktuojamas ne tik kaip substancija, bet ir kaip subjektas – mąstymas yra veiklus, subjektas jame yra pats mąstymas. Filosofija galiausiai yra mąstymas apie mąstymą, kuris rutuliojasi pats iš savęs įgyvendindamas pagrindinį tikslą – tiesą. Pažinimas neieško bendrybių, nes jos tėra tuščios abstrakcijos. Tikroviškas mąstymas yra abstraktumo kilimas į konkretumą. Tikrasis konkretumas yra netiesioginis juslinis suvokimas, bet pati save atskleidžianti, papildanti mintis. Mokslas yra konkretesnis už stebėjimą.
Mąstymo (kaip ir visko) judėjimo principas yra dialektika, pagrįsta mąstyme, pažinime, filosofijoje egzistuojančiu visuotiniu ryšiu ir būtinumu. Mąstymo varomoji jėga yra prieštaravimai: idėja neigia pati save, bet šis neigimas įveikiamas – tai yra pradinio turinio išplėtojimas, aukštesnis jo atskleidimas. Šis pirmiausia mąstymui būdingas dvigubas neigimas, neigimo neigimas (jam paklūstantį mąstymą filosofas vadino spekuliatyviu mąstymu), bet kokį vystymąsi išskaido trinarėmis (tezė-antitezė-sintezė) pakopomis, triada yra Hegelio kūrimo principas. Mąstymas yra subjekto ir objekto tapatybės įsisąmoninimas, savęs atpažinimas, savimonė. Filosofijos ir religijos objektas (absoliutas), todėl absoliutų žinojimą filosofas apibūdina kaip Dievo savimonę žmoguje. Šio žinojimo etapai yra Dievo būtis iki pasaulio sukūrimo, Dievo susvetimėjimas materialiame kūrinių pasaulyje ir Dievo sugrįžimas iš savo kūrinių į save patį, savęs mąstymą.
Absoliučios idėjos sklaidą atitinka Hegelio filosofijos 3 dalys: logika (Ontologija), gamtos filosofija ir dvasios filosofija.
Logikos objektas yra absoliuti idėja pati savaime, nepriklausanti nuo realizavimosi pasaulyje. Ji išskleidžia grynąjį absoliuto turinį, yra grynasis mąstymas. Hegelio logika peržengia formaliosios logikos ribas – neapsiriboja mąstymo formomis, bet siekia atskleisti vidinį, savaiminį jo turinio plėtojimąsi, yra dialektinė logika. Joje filosofas absoliučią idėją išdėstė kaip vieną iš kitos kylančių mąstymo kategorijų seką, kurių įrodymas yra pati jų sisteminė vienybė. Logikos, kaip pradinio idėjos sklaidos etapo, įteisinimas suteikė Hegeliui loginius idealizmo ir panlogizmo pavadinimus.
Hegelis gamtos filosofijoje gamtą traktavo kaip mąstančio proto kūrinį. Gamta yra idėjos suišorėjimas, jos kitabūtis, nuopolis. Gamtoje idėja negali įgyti adekvačios išraiškos, nes gamta yra jai svetimo idealaus turinio išorinė išraiška, neturinti vidinių raidos potensijų. Gamtoje slypi prieštaravimas: kaip baigtinių daiktų sritį ją valdo būtinumas, o joje, kaip idėjos kitabūtyje, vyrauja vidinis tikslingumas. Pastarasis yra gamtos įveikos galimybė.
Dvasios filosofijoje Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas pereina 3 pakopas – subjektyviosios, objektyviosios ir absoliučiosios dvasios.
- Subjektyviojoje dvasioje žmogus iš pradžių iškyla kaip betarpiškai kūniškas, po to įsisąmonina sielos priešingumą kūnui, galiausiai suvokia save kaip dvasinę esybę.
- Objektyvioji dvasia – tos gyvenimo formos (teisė, moralė, dorovė), kurias sukuria žmonių visuomenė.
Teisė išreiškia tai, kas visiems privaloma, bet toks išorinis privalėjimas moralėje prieštarauja individualiems įsitikinimams. Prieštaravimas išsprendžiamas antruoju neigimu – dorovėje, kuri yra teisinio turinio ir moralinio įsitikinimo vienybė. Ši sintezė aukščiausią laipsnį pasiekia valstybėje, kurioje subjektas sutampa su substancija, todėl yra dieviškosios prigimties.
- Absoliuti dvasia yra galutinis absoliučios idėjos savęs įsisąmoninimas, jos sugrįžimas prie tikrojo, loginio turinio. Absoliučios dvasios formos yra menas, religija, filosofija. Mene absoliuti idėja pasirodo dar neadekvačiu jusliniu pavidalu, gali būti stebima materijoje. Religijoje ši idėja įsivaizduojama kaip anapusinė asmenybė, kuri yra Dievas ir žmogus kartu. Vaizdinys kaip ir jutimas yra susijęs su patyrimu. Nors religija nukreipta į neribotą, begalinį objektą (Dievą), bet vaizduotė jo negali aprėpti.
Idėja savo prigimtimi yra begalinis turinys, o jutimas ir vaizdinys, kaip formos, dar yra priklausomi nuo baigtiniams daiktams būdingo ribotumo, todėl iš jo visiškai išsilaisvinti nepajėgia nei menas, nei religija. Tik filosofijoje idėjos turinys jau yra mąstomas – pažįstamas jam adekvačiu būdu.
Filosofija yra absoliučios dvasios viršūnė. Filosofija pranašesnė už religiją tuo, kad gali suprasti ir save, ir religiją. Tik filosofija leidžia tiksliai apibrėžti šių dvasinės veiklos formų santykius ir šalinti galimą ir esamą jų susipriešinimą. Filosofija paverčia minčių išraiškomis tą visuotinį absoliutų turinį, kuris kita (vaizdinio) forma jau slypi religijoje ir teologijoje. Filosofija, kaip absoliučios dvasios aukščiausia forma, įgyvendina galutinį visos Hegelio filosofijos tikslą – absoliuto (Dievo) savimonę.
Pasaulio proto galia turi ir savo laikinį, istorinį, matmenį, nes protingumas visuotinėje istorijoje reiškėsi žmonių veiksmais. Istorijos filosofijoje Hegelis teigė, kad istorijos pagrindas, tikrasis jos subjektas yra protas, nes tik jis valdo pasaulį. Protas yra visuomenės gyvenimą ir kaitą lemiantis vidinis veiksnys. Galiausiai protas sutampa su pačia istorijos tikrove; tuo pagrįstas Hegelio teisės filosofijos teiginys, kad visa, kas tikra, yra protinga, ir visa, kas protinga, yra tikra. Istorija yra nuoseklus pasaulinio proto atsiskleidimas, todėl filosofas pirmenybę teikė ne idealui, bet tikrovei. Protas nesitenkina idealu, yra toks stiprus, kad pats įsigali tikrovėje. Žmonės, savo veiksmais įgyvendinantys pasaulinio proto tikslus, dažniausiai jų nesuvokia, vadovaujasi asmeninio pobūdžio motyvais. Individualios žmonių laimės kategorija pačiai istorijai nepritaikoma. Tik herojai yra arčiau pasaulinio proto tikslų, galbūt todėl jų likimai dažniausiai būna tragiški.
Hegelio filosofija yra racionalistinė, panlogistinė, panteistinė. Substancijos ir subjekto vienybės principas apima beveik visas pažinimo, žinojimo, dvasinės veiklos sritis.
Jo sumodeliuota sistema apima absoliučiai viską. Hegelio tikrovė yra apimta absoliučios dvasios. Viskas prasideda ir baigiasi absoliučioje dvasioje. Žmogus yra būtybė, kuri realizuoja absoliučios dvasios veiksmus. Be to, jis kalba apie meną bei grožio suvokimą – suvokęs meną atskleidi absoliučią dvasią. Sąvoka dvasia yra pasaulio sistemos raktas, tinkamas bet kokioms durims. Dvasia nėra nei įprastas Dievas, nei įprastas anapusis pasaulis. Hėgelio absoliučioje dvasioje abu pasauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į žemę. Taigi šis pasaulis yra reali dvasios gyvenimo ir skleidimosi arena. Kiekvienas reiškinys, daiktas ar įvykis yra dvasios fenomenas. Dvasia nevirsta fenomenu iškart, jai reikalingas ilgas istorinis laiko tarpas. Filosofija yra dvasios fenomeno aprašymas, dvasios realybė yra žmogiškoji realybė.
Hegelio teisės filosofija
Teisės mokslas Hegeliui neabejotinai yra filosofijos dalis, filosofas ją vadina teisės filosofija, tačiau tai, ką jis vadina, yra tik teisės pagrindai. Pasak Hegelio, teisė susideda iš 3 dalių:
- Absoliučioji teisė – išorinė laisvos valios buvimo forma, t. y įstatymų forma. Asmenybėje glūdi teisumas, todėl aš privalau būti kaip asmuo ir gerbti kitus kaip asmenis.
- Moralė – subjektyvi nuomonė (individuali). Moralei valstybės įstatymai negali būti taikomi, nes moralumo esmei aš esu pats sau ir išorinis poveikis neturi jokios esmės.
- Dorovė – objektyviosios ir subjektyviosios teisės vienovė. Vienovėje pasireiškia 3 institucijos:
- Šeima. Šeimą sudaro santuoka, šeimos nuosavybė ir rūpinimasis ja, vaikų auklėjimas ir šeimos iširimas. Santuoka turėtų būti monogaminė, t. y. gyventi dviese. Šeima pereina į visuomenę.
- Visuomenė. Pilietinė visuomenė atsiranda tada, kai šeimoje pradeda reikštis dorovė. Pilietinė visuomenė vykdo nuosavybės apsaugą ir teisingumą, bei užkerta kelią neteisei. Atsiranda teismai.
- Valstybė. Hegeliui valstybė yra pilietinė. Valstybė garantuoja konkrečios laisvės saviraišką. Savo tikslams ji panaudoja pilietinę visuomenę. Be to, valstybė yra vienintelė sąlyga gerovei pasiekti.
Teisė Hegeliui yra šventa, ji yra absoliučios sąvokos, savimonės, laisvės esatis. Teisės esmė – valios laisvė. Teisė yra laisva kaip idėja. Teisės pagrindas – dvasingumas. Teisės sistema yra dvasios pasaulis atsiradęs pats iš savęs.
Hegelizmas
Hegelizmas – didinga filosofijos sistema, kurioje ankstesnės filosofijos įgijo savo vietą ir prasmę. G.W. F.Hegelio idėjas toliau plėtojo hėgelizmas ir neohėgelizmas. Jo filosofiją interpretavo S. Kierkegaard‘as, K. Marxas, M. Heideggeris, H. G.Gadameris ir kiti.
Svarbiausi veikalai
„Dvasios fenomenologija" (1807, liet.1997), „Logikos mokslas (1812-16), „Filosofijos mokslų enciklopedija (1817), „Teisės filosofijos apmatai (1820, liet.2000). Po G.W.F.Hegelio mirties jo mokiniai išleido „Istorijos filosofiją“ (liet. 1990), „Religijos filosofiją“, „Filosofijos istoriją“ („Filosofijos istorijos paskaitos“, liet. 3t. 1999–2001).
Vertimai į lietuvių kalbą
- Istorijos filosofija / (iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris). – Vilnius, 1990. – 494 p.
- Dvasios fenomenologija / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Arvydas Šliogeris, 1997. – 593 p.
- Filosofijos istorijos paskaitos: trys tomai / iš vokiečių kalbos vertė ir lietuviškojo leidimo pratarmę parašė Albinas Lozuraitis. – Vilnius, 1999–2001. – 3 t.
- Teisės filosofijos apmatai, arba Prigimtinės teisės ir valstybės mokslo metmenys / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Loreta Anilionytė. – Vilnius, 2000. – 507 p., Mintis
Nuorodos
- Hegelio draugija Amerikoje
- Tarptautinė Hegelio draugija
- Hegelio biografija
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Georg Wilhelm Friedrich Hegel, Kas yra Georg Wilhelm Friedrich Hegel? Ką reiškia Georg Wilhelm Friedrich Hegel?
Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis vok Georg Wilhelm Friedrich HegelGime 1770 m rugpjucio 27 d Mire 1831 m lapkricio 14 d 61 metai Veikla vokieciu filosofas Vikiteka Georg Wilhelm Friedrich Hegel Georgas Vilhelmas Frydrichas Hegelis 1770 m rugpjucio 27 d 1831 m lapkricio 14 d vokieciu filosofas vienas is idealizmo kureju kartu su Imanueliu Kantu Immanuel Kant įtakingiausiu Romantizmo epochos filosofu BiografijaGime 1770 m rugpjucio 27 d Stutgarte Vokietijoje biurokrato tevo seimoje Mokesi Stutgarto gimnazijoje kur jis susipazino su graiku ir romenu klasika Tevas norejo kad jis butu dvasininkas ir nuo 1788 iki 1793 m jis studijavo teologija Tubingeno universiteto seminarijoje Besimokydamas susidraugavo su Friedrich Holderlin ir Friedrich W J von Schelling ir tapo neisskiriamais draugais Hegelis Vienintele mintis kuria atsinesa filosofija yra ta paprasta proto mintis kad pasaulyje viespatauja protas todel ir pasauline istorija vyko protingai Baiges Tiubingeno universiteta persikele gyventi į Berna veliau į Frankfurta kur dirbo privaciu korepetitoriumi Kai tevas mire paveldejo nemaza pinigu suma ir mete korepetitoriaus darba atsidedamas darbui socialinemis temomis 1800 m G Hegelis susidomejo kritiska Imanuelio Kanto filosofija 1801 m susitiko su savo draugu Friedrich W J von Schelling kur redagavo kritiska filosofijos zurnala Tais paciais metais G Hegelis isleidzia savo pirmaja ese 1807 m isleidzia savo pirmajį didelį darba Die Phanomenologie des Geistes Dvasios fenomenologija Gaves pasiulymus pastu is Erlangeno ir Heidelbergo universitetu Berlyne G Hegelis pasirinko Heidelbergo universiteta ir 1816 m pradejo darba jame 1817 m isleido Enzyklopadie der philosophischen Wissenschaften The Encyclopedia of the Philosophical Sentence Hegelis desineje ir Napoleonas Jenoje 1806 m Iliustracija zurnale Harper s Magazine 1895 m 1831 m rugpjutį choleros epidemija pasieke Berlyna ir G Hegelis paliko miesta apsistodamas Kreuzberge Naujas semestras prasidejo spalį ir budamas silpnos sveikatos vokieciu filosofas sugrįzo į Berlyna su klaidingu įspudziu kad epidemija sumazejo ir beveik po menesio 1831 m lapkricio 14 d mire FilosofijaHegelio filosofija yra paskutinis vokieciu idealizavimo raidos etapas ja galima traktuoti kaip graiku filosofijos krikscioniskojo subjektyvizmo ir naujuju amziu filosofijos sinteze Jis sieke apimti ir isreiksti universalius filosofijos motyvus jos turinio ir tapsmo poziuriu Filosofijos objektas yra absoliutus kurį Hegelis tapatino su Dievu ir vadino absoliucia ideja pasauline dvasia pasauliniu protu Absoliutas adekvacia forma įgyja tik gryname mastyme todel filosofija nagrineja tik mastymo lygmenį pasiekusį samones turinį Filosofija yra mastymas kurio negali paaiskinti uz jo esancios prielaidos ar salygos empirinis patyrimas arba amzinosios apriorines tiesos Mastymas operuoja mintimis savokomis ir idejomis Hegelio filosofijoje sis samones turinys ideja traktuojamas ne tik kaip substancija bet ir kaip subjektas mastymas yra veiklus subjektas jame yra pats mastymas Filosofija galiausiai yra mastymas apie mastyma kuris rutuliojasi pats is saves įgyvendindamas pagrindinį tiksla tiesa Pazinimas neiesko bendrybiu nes jos tera tuscios abstrakcijos Tikroviskas mastymas yra abstraktumo kilimas į konkretuma Tikrasis konkretumas yra netiesioginis juslinis suvokimas bet pati save atskleidzianti papildanti mintis Mokslas yra konkretesnis uz stebejima Mastymo kaip ir visko judejimo principas yra dialektika pagrįsta mastyme pazinime filosofijoje egzistuojanciu visuotiniu rysiu ir butinumu Mastymo varomoji jega yra priestaravimai ideja neigia pati save bet sis neigimas įveikiamas tai yra pradinio turinio ispletojimas aukstesnis jo atskleidimas Sis pirmiausia mastymui budingas dvigubas neigimas neigimo neigimas jam paklustantį mastyma filosofas vadino spekuliatyviu mastymu bet kokį vystymasi isskaido trinaremis teze antiteze sinteze pakopomis triada yra Hegelio kurimo principas Mastymas yra subjekto ir objekto tapatybes įsisamoninimas saves atpazinimas savimone Filosofijos ir religijos objektas absoliutas todel absoliutu zinojima filosofas apibudina kaip Dievo savimone zmoguje Sio zinojimo etapai yra Dievo butis iki pasaulio sukurimo Dievo susvetimejimas materialiame kuriniu pasaulyje ir Dievo sugrįzimas is savo kuriniu į save patį saves mastyma Absoliucios idejos sklaida atitinka Hegelio filosofijos 3 dalys logika Ontologija gamtos filosofija ir dvasios filosofija Logikos objektas yra absoliuti ideja pati savaime nepriklausanti nuo realizavimosi pasaulyje Ji isskleidzia grynajį absoliuto turinį yra grynasis mastymas Hegelio logika perzengia formaliosios logikos ribas neapsiriboja mastymo formomis bet siekia atskleisti vidinį savaiminį jo turinio pletojimasi yra dialektine logika Joje filosofas absoliucia ideja isdeste kaip viena is kitos kylanciu mastymo kategoriju seka kuriu įrodymas yra pati ju sistemine vienybe Logikos kaip pradinio idejos sklaidos etapo įteisinimas suteike Hegeliui loginius idealizmo ir panlogizmo pavadinimus Hegelis gamtos filosofijoje gamta traktavo kaip mastancio proto kurinį Gamta yra idejos suisorejimas jos kitabutis nuopolis Gamtoje ideja negali įgyti adekvacios israiskos nes gamta yra jai svetimo idealaus turinio isorine israiska neturinti vidiniu raidos potensiju Gamtoje slypi priestaravimas kaip baigtiniu daiktu sritį ja valdo butinumas o joje kaip idejos kitabutyje vyrauja vidinis tikslingumas Pastarasis yra gamtos įveikos galimybe Dvasios filosofijoje Hegelis nagrinejo idejos sugrįzima is kitabuties į save kaip susvetimejimo įveika Dvasia yra gamtos materijos priesingybe ji kyla ne is pacios gamtos o tik issivaduodama is jos Idejos sugrįzimas įvyksta zmogaus jo socialinio gyvenimo dvasines veiklos formu tapsme Tik įveikdamas gamtos svetimuma absoliutas įsisamonina save kaip dvasia Dvasios tapsmas pereina 3 pakopas subjektyviosios objektyviosios ir absoliuciosios dvasios Subjektyviojoje dvasioje zmogus is pradziu iskyla kaip betarpiskai kuniskas po to įsisamonina sielos priesinguma kunui galiausiai suvokia save kaip dvasine esybe Objektyvioji dvasia tos gyvenimo formos teise morale dorove kurias sukuria zmoniu visuomene Teise isreiskia tai kas visiems privaloma bet toks isorinis privalejimas moraleje priestarauja individualiems įsitikinimams Priestaravimas issprendziamas antruoju neigimu doroveje kuri yra teisinio turinio ir moralinio įsitikinimo vienybe Si sinteze auksciausia laipsnį pasiekia valstybeje kurioje subjektas sutampa su substancija todel yra dieviskosios prigimties Absoliuti dvasia yra galutinis absoliucios idejos saves įsisamoninimas jos sugrįzimas prie tikrojo loginio turinio Absoliucios dvasios formos yra menas religija filosofija Mene absoliuti ideja pasirodo dar neadekvaciu jusliniu pavidalu gali buti stebima materijoje Religijoje si ideja įsivaizduojama kaip anapusine asmenybe kuri yra Dievas ir zmogus kartu Vaizdinys kaip ir jutimas yra susijes su patyrimu Nors religija nukreipta į neribota begalinį objekta Dieva bet vaizduote jo negali aprepti Ideja savo prigimtimi yra begalinis turinys o jutimas ir vaizdinys kaip formos dar yra priklausomi nuo baigtiniams daiktams budingo ribotumo todel is jo visiskai issilaisvinti nepajegia nei menas nei religija Tik filosofijoje idejos turinys jau yra mastomas pazįstamas jam adekvaciu budu Filosofija yra absoliucios dvasios virsune Filosofija pranasesne uz religija tuo kad gali suprasti ir save ir religija Tik filosofija leidzia tiksliai apibrezti siu dvasines veiklos formu santykius ir salinti galima ir esama ju susipriesinima Filosofija pavercia minciu israiskomis ta visuotinį absoliutu turinį kuris kita vaizdinio forma jau slypi religijoje ir teologijoje Filosofija kaip absoliucios dvasios auksciausia forma įgyvendina galutinį visos Hegelio filosofijos tiksla absoliuto Dievo savimone Pasaulio proto galia turi ir savo laikinį istorinį matmenį nes protingumas visuotineje istorijoje reiskesi zmoniu veiksmais Istorijos filosofijoje Hegelis teige kad istorijos pagrindas tikrasis jos subjektas yra protas nes tik jis valdo pasaulį Protas yra visuomenes gyvenima ir kaita lemiantis vidinis veiksnys Galiausiai protas sutampa su pacia istorijos tikrove tuo pagrįstas Hegelio teises filosofijos teiginys kad visa kas tikra yra protinga ir visa kas protinga yra tikra Istorija yra nuoseklus pasaulinio proto atsiskleidimas todel filosofas pirmenybe teike ne idealui bet tikrovei Protas nesitenkina idealu yra toks stiprus kad pats įsigali tikroveje Zmones savo veiksmais įgyvendinantys pasaulinio proto tikslus dazniausiai ju nesuvokia vadovaujasi asmeninio pobudzio motyvais Individualios zmoniu laimes kategorija paciai istorijai nepritaikoma Tik herojai yra arciau pasaulinio proto tikslu galbut todel ju likimai dazniausiai buna tragiski Hegelio filosofija yra racionalistine panlogistine panteistine Substancijos ir subjekto vienybes principas apima beveik visas pazinimo zinojimo dvasines veiklos sritis Jo sumodeliuota sistema apima absoliuciai viska Hegelio tikrove yra apimta absoliucios dvasios Viskas prasideda ir baigiasi absoliucioje dvasioje Zmogus yra butybe kuri realizuoja absoliucios dvasios veiksmus Be to jis kalba apie mena bei grozio suvokima suvokes mena atskleidi absoliucia dvasia Savoka dvasia yra pasaulio sistemos raktas tinkamas bet kokioms durims Dvasia nera nei įprastas Dievas nei įprastas anapusis pasaulis Hegelio absoliucioje dvasioje abu pasauliai yra sutaikyti o dangus persodintas į zeme Taigi sis pasaulis yra reali dvasios gyvenimo ir skleidimosi arena Kiekvienas reiskinys daiktas ar įvykis yra dvasios fenomenas Dvasia nevirsta fenomenu iskart jai reikalingas ilgas istorinis laiko tarpas Filosofija yra dvasios fenomeno aprasymas dvasios realybe yra zmogiskoji realybe Hegelio teises filosofijaTeises mokslas Hegeliui neabejotinai yra filosofijos dalis filosofas ja vadina teises filosofija taciau tai ka jis vadina yra tik teises pagrindai Pasak Hegelio teise susideda is 3 daliu Absoliucioji teise isorine laisvos valios buvimo forma t y įstatymu forma Asmenybeje gludi teisumas todel as privalau buti kaip asmuo ir gerbti kitus kaip asmenis Morale subjektyvi nuomone individuali Moralei valstybes įstatymai negali buti taikomi nes moralumo esmei as esu pats sau ir isorinis poveikis neturi jokios esmes Dorove objektyviosios ir subjektyviosios teises vienove Vienoveje pasireiskia 3 institucijos Seima Seima sudaro santuoka seimos nuosavybe ir rupinimasis ja vaiku auklejimas ir seimos isirimas Santuoka turetu buti monogamine t y gyventi dviese Seima pereina į visuomene Visuomene Pilietine visuomene atsiranda tada kai seimoje pradeda reikstis dorove Pilietine visuomene vykdo nuosavybes apsauga ir teisinguma bei uzkerta kelia neteisei Atsiranda teismai Valstybe Hegeliui valstybe yra pilietine Valstybe garantuoja konkrecios laisves saviraiska Savo tikslams ji panaudoja pilietine visuomene Be to valstybe yra vienintele salyga gerovei pasiekti Teise Hegeliui yra sventa ji yra absoliucios savokos savimones laisves esatis Teises esme valios laisve Teise yra laisva kaip ideja Teises pagrindas dvasingumas Teises sistema yra dvasios pasaulis atsirades pats is saves HegelizmasHegelizmas didinga filosofijos sistema kurioje ankstesnes filosofijos įgijo savo vieta ir prasme G W F Hegelio idejas toliau pletojo hegelizmas ir neohegelizmas Jo filosofija interpretavo S Kierkegaard as K Marxas M Heideggeris H G Gadameris ir kiti Svarbiausi veikalai Dvasios fenomenologija 1807 liet 1997 Logikos mokslas 1812 16 Filosofijos mokslu enciklopedija 1817 Teises filosofijos apmatai 1820 liet 2000 Po G W F Hegelio mirties jo mokiniai isleido Istorijos filosofija liet 1990 Religijos filosofija Filosofijos istorija Filosofijos istorijos paskaitos liet 3t 1999 2001 Vertimai į lietuviu kalbaIstorijos filosofija is vokieciu kalbos verte Arvydas Sliogeris Vilnius 1990 494 p Dvasios fenomenologija is vokieciu kalbos verte ir įvada parase Arvydas Sliogeris 1997 593 p Filosofijos istorijos paskaitos trys tomai is vokieciu kalbos verte ir lietuviskojo leidimo pratarme parase Albinas Lozuraitis Vilnius 1999 2001 3 t Teises filosofijos apmatai arba Prigimtines teises ir valstybes mokslo metmenys is vokieciu kalbos verte ir įvada parase Loreta Anilionyte Vilnius 2000 507 p MintisNuorodosHegelio draugija Amerikoje Tarptautine Hegelio draugija Hegelio biografija