Burgundijos (Arelato) karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Burgundijos karalystė − istorinė karalystė, nuo 1032 m. viena iš Šventosios Romos imperijos dalių, egzistavusi iki XIV a. Jos teritorijos užėmė dab. Prancūzijos istorinius Provanso, Dofinės, Savojos, Franš-Kontės regionus bei gretimas sritis Šveicarijoje ir Italijoje. Kad atskirti nuo kitų politinių darinių, vadinamų Burgundijos karalystėmis, ji dar yra vadinama Dviejų Burgundijų karalyste arba Arelato (Arlio) karalyste, pagal sostinę.

pranc. Royaume de Bourgogne Burgundijos (Arelato) karalystė
Šventosios Romos imperijos karalystė
←   ← 933 m. – 1378 →
Burgundijos karalystė Šv. Romos imperijos pietvakariuose
Sostinė	Arlis
Valdymo forma	monarchija
Era	Viduramžiai
- Burgundijos karalysčių susijungimas	933 m. m.
- Pereina Prancūzijai	1378 m.

Kitos Šventosios Romos imperijos sudedamosios karalystės buvo , Italijos karalystė ir Bohemijos karalystė.

Raida

Karalystė susiformavo susijungus dviem karalystėms: Aukštutinei ir Žemutinei Burgundijoms. Kai Aukštutinės Burgundijos sosto paveldėtojas Rudolfas II 922 m. tapo Italijos karaliumi, jo interesai susikirto su patėviu Žemutinės Burgundijos karaliumi . Šis 926 m. atėmė iš Rudolfo Italijos karūną. 933 m. Rudolfas atsisakė pretenzijų į Italijos sostą, tačiau už tai iš patėvio gavo valdyti Žemutinę Burgundiją. Tokiu būdu dvi karalystės buvo suvienytos į Burgundijos karalystę.

Rudolfas ir jo įpėdiniai valdė karalystę iki 1032 m., nepripažindami nei Vakarų Frankų karalystės, nei Šventosios Romos imperijos valdžios. Tačiau įpėdinystės nesutarimai ir Hugo Arliečio pretenzijos į sostą nulėmė, kad karalystė vis labiau turėjo kliautis savo didesnio kaimyno Šventosios Romos imperijos pagalba ir buvo įtraukta į jos orbitą. Karalystės likimas buvo nulemtas 1006 m., kuomet įpėdinių neturėjęs Burgundijos karalius pasirašė sutartį su Imperatoriumi Henriku Šventuoju, o po šio mirties 1032 m. pastarasis paveldėjo Burgundijos sostą.

Nuo tada Šventosios Romos imperijos imperatoriai tituluodavosi ir Burgundijos karaliais, tačiau ši karalystė jų nedomino, ir nedaug iš jų lankėsi joje. Valdančio valdovo trūkumas karalystėje lėmė jos greitą skilimą į smulkias feodalines valstybėles. Dalyje jų (pietuose) ilgainiui įsitvirtino prancūziškos kilmės dinastijos, o kitose − vokiškos (šiaurėje). Tai nulėmė vėlesnį teritorijos padalinimą tarp Prancūzijos ir Šveicarijos.

Sąlygine karalystės pabaigos data laikoma 1378 m., kai Šventosios Romos imperatorius perdavė ją valdyti vietininko (imperatoriaus vikaro) teisėmis Prancūzijos dofinams.

Feodalinės valstybėlės

Karalystė labai greitai tapo centralizuotai nevaldomu atskirų feodalinių valstybėlių rinkiniu. Svarbiausios tarp tų valstybėlių buvo:

• − atsiskyrė 961 m. ir ją valdė vietinė dinastija. 1246 m. čia įsigalėjo Prancūzijos kilmės Anžu dinastija, o 1481 m. ji perėjo Prancūzijos karūnai;
  • − 1062 m. ją, kaip dalį Provanso grafystės, gavo ;
  • − atsiskyrė nuo Provanso grafystės 1063 m. Vėl įjungta į ją 1209 m.;
  • − atsiskyrė nuo Provanso markgrafystės 1274 m., kai perėjo Popiežiui. Išlaikė nepriklausomybę iki 1791 m., kai prijungta prie Prancūzijos.
• − ilgainiui tapo Tulūzos grafystės vasale;
• Burgundijos grafystė − atsiskyrė 982 m., o nuo 1190 m. čia įsigalėjo Hohenštaufenai;
  • − ji gavo dalį Burgundijos grafystės 1127 m.;
• Savojos grafystė − atsiskyrė 1003 m. ir valdyta vietos grafų dinastijos;
• − atsiskyrė XI a. pradžioje, 1401 m. parduota Savojos grafystei;
• Vjenos dofinė − nuo XI a. vidurio ją valdė Albono grafai, o nuo 1349 m. ją nusipirko Prancūzijos Valua dinastija, kuri pavertė šį kraštą dofinų valda;
• Lionas.

Karaliai

Karalystė turėjo tik tris vietinės dinastijos karalius:

• 933–937 m. – Rudolfas II,
• 937–993 m. – ,
• 993–1032 m. – .

Po 1032 m. karalystę oficialiai valdė Šventosios Romos imperijos imperatoriai, kurie kartu tituluodavosi ir Burgundijos karaliais.