Bucharos Liaudies Sovietų Respublika

Bucharos Liaudies Tarybinė Respublika (rus. Бухарская Народная Советская Республика) – trumpai (1920–1925) gyvavusi tarybinė respublika, pakeitusi Bucharos emyratą po Spalio revoliucijos. 1924 m. pavadinimas pakeistas į Bucharos Tarybų Socialistinę Respubliką (rus. Бухарская Социалистическая Советская Республика). Vidurinėje Azijoje perbraižius sienas didžioji šios respublikos teritorijos dalis įėjo į Uzbekijos TSR sudėtį, o nedidelė dalis atiteko Turkmėnijos TSR.

rus. Бухарская Народная Советская Республика Bucharos Liaudies Tarybinė Respublika'
buvusi tarybinė respublika
← 1920 – 1925 →   →
Vėliava
Sostinė	Buchara
Valdymo forma	tarybinė respublika
Era	Tarpukaris tarp 1PK ir 2PK
- suformavimas	1920 m., 1920
- padalinimas	1925 m.

Istorija

1868 m. Rusijos imperija privertė Bucharos emyratą tapti jos protektoratu. Per vėlesnius 40 metų Rusija pamažu užėmė Bucharos teritoriją, nors niekada neaneksavo paties Bucharos miesto. Bucharos emyras negalėjo visiškai atriboti šalies nuo užsienio įtakų, dėl to dalis Bucharos jaunimo persiėmė pantiurkizmu, skatinamo Osmanų imperijoje, reformų judėjimo bei naujosiomis bolševikų komunistinėmis idėjomis. Šias skirtingas ideologijas apjungė (rus. младобухарцы) judėjimas, vadovaujamas . Jaunieji buchariečiai veikė labai nepalankioje aplinkoje – emyratas buvo dominuojamas konservatyviųjų sunitų dvasininkų. Tarp jaunųjų buchariečių bei juos palaikančių bolševikų ir konservatyviųjų emyrą remiančių sukilėlių basmačių kilo daugiau nei dešimtmetį trukęs konfliktas.

1918 m. kovo mėn. jaunųjų buchariečių aktyvistai pranešė bolševikams, kad Bucharos liaudis pasirengusi sukilimui ir laukia išsilaisvinimo iš emyro valdžios. Raudonoji armija įžengė per Bucharos vartus ir pareikalavo, kad emyras miestą atiduotų jauniesiems buchariečiams. Pasak rusų šaltinių emyras atsakė išžudydamas bolševikų pasiuntinius ir paragindamas liaudį pradėti džihadą prieš „netikėlius“ bolševikus. Kilus religinėms riaušėms Bucharoje ir apylinkėse buvo išžudyti tūkstančiai rusų; daugelis jaunųjų buchariečių buvo suimti ir nužudyti; buvo sugriautas pagrindinis geležinkelis ir susisiekimo linijos iš Bucharos į Turkmenabatą ir Samarkandą. Dauguma Bucharos gyventojų nepalaikė invazijos ir bolševikų pajėgos atsitraukė į sovietų kontroliuojamą Samarkandą, kuris buvo už Bucharos emyrato ribų.

Tuo emyras gavo tik laikiną atokvėpį. 1920 m. rugpjūtį ėmė raginti panaikinti Bucharos emyratą kaip kontrrevoliucinių jėgų centrą. 1920 m. rugpjūčio 3 d. bolševikai ir jaunieji buchariečiai sutiko veikti kartu sutariant, kad jaunieji buchariečiai įstos į komunistų partiją. 1920 m. rugpjūčio 16 d. bolševikų kontroliuojamame Turkmenabate vykęs IV Bucharos komunistų partijos kongresas nusprendė nuversti emyrą. 1920 m. rugpjūčio 25 d. TSKP Politbiuras patvirtino Turkestano revoliucinės karinės tarybos nutarimus „Bucharos klausimu“.

1920 m. rugpjūčio 28 d. disciplinuotas ir gerai aprūpintas Raudonosios armijos karinis junginys, vadovaujamas bolševikų generolo Michailo Frunzės puolė Bucharos miestą.

Nuorodos

1. B. A. Antonenko, ed., History of the Tajik People: The Transition to Socialism (1917–1937), Institute of History, Academy of Sciences of Tajik SSR, Nauka Publ. House, Moscow (1964).