Bertoldas (Livonijos vyskupas)

Bertoldas (vok. Berthold, Berthold Schulte, Bertold, Bertold, Apostel der Liven, Bertold von Loccum, Bertold von Hannover, lot. Bertoldus, vidurio aukštutine vokiečių kalba – Bertolt, m. 1198 m. liepos 24 d.) – vokiečių kilmės katalikų dvasininkas, antras Ikškilės vyskupas (1196–1198), Livonijos kryžiaus karų iniciatorius ir pirmojo kryžiaus žygio į Livoniją vadas, kai kurių šaltinių teigimu – Rygos miesto įkūrėjas. Palaidotas Rygos katedroje ir iki reformacijos buvo garbinamas kaip kankinys ir šventasis.

Bertoldas
Ikškilės vyskupas
Gimė	Nežinoma
Mirė	1198 m. liepos 24 d. Rygos kalno mūšis, Ryga
Palaidotas (-a)	Rygos katedra
Ikškilės vyskupas
Pirmtakas	Meinhard von Segeberg
Įpėdinis	Albrecht von Buxthoeven

Biografija

Bertoldas kildinamas iš feodalų tarnų (ministerialų) giminės, turėjusios pavardę Šultė, o žemutinės vokiečių kalbos dialekte – Skultė (Schulte), gyvenusios Šiaurės Vokietijoje, netoli Štadės miesto (Elbės žemuma, dab. Žemutinė Saksonija). Prieš persikeldamas į Livoniją (dab. Latviją) Bertoldas buvo netoli Hanoverio įsikūrusio Lokumo (Luccaburg) cistersų vienuolyno abatas. Romos kurijai Bertoldas buvo žinomas kaip cistersų ordino veikėjas; tai liudija bent jau tai, kad 1188 m. jam buvo pavesta spręsti Brėmeno arkivyskupo konfliktus su kanauninkais. Pasak Arnoldo ir Alberiko, Bertoldas jau vyskupo Meinardo laikais dirbo Livonijos žemių misijose.

Lokumo vienuolyno abatas

1187 m. Bertoldas minimas kaip ketvirtasis Lokumo cistersų vienuolyno abatas. Jis nepaminėtas viduramžių Lokumo vienuolyno abatų sąraše, todėl manytina, kad abato pareigas jis ėjo labai trumpai. Apie jo tolesnę veiklą vienuolyne ir galimą nušalinimą duomenų nėra. Bertoldas galėjo prarasti cistersų palankumą dėl savo misionieriškos veiklos, nes jo, kaip misionieriaus, veikla sunkiai derėjo su generalinio kapitulos pamokslavimo draudimu. Ministerialų šeimos sūnui įstoti į cistersų vienuolyną tuo metu buvo įprasta. Bertoldo gyvenimo laikotarpiu Lokumo vienuolynas buvo artimiausia tokia vienuolija ir, nors priklausė Mindeno vyskupijai, palaikė glaudžius ryšius su Brėmeno arkivyskupija.

Misijos Livonijoje

Tiksli Bertoldo misijų veiklos Livonijoje pradžia nėra žinoma. Tačiau kronininkai Arnoldas ir Alberikas rašo, kad Bertoldas dar prieš tapdamas vyskupu jau kurį laiką buvo buvęs Livonijoje. Greičiausiai pirmą kartą į Livoniją jis išvyko ne anksčiau kaip 1188 m., kaip vyskupo Meinardo pagalbininkas. Vis dėlto labiau tikėtina, kad jis išvyko tik 1193 arba 1194 m., nes tik 1193 m. balandžio 17 d. popiežiaus bulė suteikė Meinardui teisę telkti misijų pagalbininkus iš vienuolijų Livonijos misijai.

Livonijos vyskupas

Pirmajam Livonijos vyskupui Meinardui mirus 1196 m. spalį, tų pačių metų rudenį Ikškilės kapitula bei lyvių ir vokiečių krikščionys jo įpėdiniu išrinko Bertoldą. Šaltiniuose minima, kad lyviai itin vertino jo gyvenimo būdą, todėl jie norėjo, kad Meinardo bendradarbis taptų jo įpėdiniu. Po rinkimų Livonijoje Bertoldas iš pradžių dvejojo priimti tokią garbingą ir pavojingą pareigą. Vis dėlto 1196 m. vėlyvą rudenį arba vėliausiai 1197 m. pavasarį jis išvyko į Brėmeną, kad jį įšventintų metropolitas Hartvigas II, nes Livonijos sufraganinė vyskupija priklausė Hamburgo–Brėmeno arkivyskupijai.

1197 m. misija

Po įšventinimo, 1197 m. grįžęs į Livoniją Bertoldas sukvietęs būsimus tikinčiuosius, stengėsi juos palenkti gėrimais, vaišėmis ir dovanomis. Iš pradžių jam pavyko užsitikrinti vietinių paramą. Netrukus, kapinių pašventinimo Holme (dab. Martinsala) metu lyviai „vieni stengėsi sudeginti jį bažnyčioje, kiti – nužudyti, treti – paskandinti“, įtarę dvasininką gobšumu dėl jo neturto. Tai privertė Bertoldą išvykti į Gotlandą, o iš ten – į Saksoniją, iš kur jis pranešė apie krikščionybės žlugimą Livonijoje Brėmeno arkivyskupui ir jau naujajam popiežiui Inocentui III. Vietinių lyvių labai priešiškai sutiktas Bertoldas nusprendė pasitelkti jėgą atstatyti krikščionybei.

1198 m. kryžiaus žygis

Gavęs popiežiaus Celestino III raštą, kuriuo Livonijos kryžiaus žygis buvo prilygintas žygiui į Jeruzalę, Bertoldas pradėjo skelbti kryžiaus žygį Saksonijoje, Vestfalijoje ir Fryzijoje. Jo žygį taip pat rėmė 1196 m. popiežiaus bulė, kurią išprašė Teodorikas iš Troideno ir kurioje buvo nurodyta priversti savanoriškai pakrikštytuosius likti tikėjime.

Rinkdamas pajėgas invazijai jis 1197–1198 m. keliavo po Saksoniją ir Vestfaliją, ragindamas pradėti kryžiaus žygius prieš lyvius. Jis skundėsi Brėmeno arkivyskupui dėl lyvių atkritimo nuo krikščionių tikėjimo ir susitarė kitais metais siųsti kariuomenę į Livoniją – su popiežiaus žinia visiems kryžininkams buvo paskelbtas nuodėmių atleidimas.

„Ponas popiežius suteikė nuodėmių atleidimą visiems, kurie prisiims kryžiaus ženklą ir ginkluosis prieš klastingus lyvius; vyskupui Bertoldui jis davė šį raštą, kaip ir jo pirmtakui“, – rašoma Henriko Latvio kronikoje.

Bertoldo suburta kariuomenė 1198 m. pavasarį susirinko Liubeke. Kryžiaus žygio kvietimas buvo paskelbtas Saksonijos, Vestfalijos ir Fryzijos bažnyčiose. Apie tūkstančio vyrų kariuomenė, sudaryta iš riterių, dvasininkų ir pirklių, persikėlė į Livoniją. Bertoldo žygis buvo skelbiamas prieš nuo tikėjimo atkritusius lyvius, kurie atsisakė paklusti ir grįžti prie krikščionybės. 1198 m. vasarą vyskupas Bertoldas su didele kryžiuočių kariuomene išsilaipino Dauguvos žiotyse, kur buvo dvi Rygos lyvių gyvenvietės. Henriko Latvio kronikoje nurodoma, kad vyskupas atėjo prie Holmo (Martinsalos) pilies ir paklausė jos gyventojų, ar jie ketina priimti ir saugoti krikščionybę. Gavęs neigiamą atsakymą, jis buvo priverstas grįžti „į Rygos vietą“. Kol Bertoldas tarėsi, lyviai surinko kariuomenę ant Kubaus kalno (moris Antiquus, mons Rige) ir pasiuntė pas vyskupą pasiuntinį paklausti, kodėl jis atvedė kariuomenę. Šis atsakė, kad „jie, tarsi šunys prie vėmalų, vis grįžta nuo krikščionybės prie pagonybės“. Lyviai pažadėjo pašalinti šią priežastį, jei jis paleis kariuomenę ir jau priėmusius krikščionybę vers ją laikytis, o kitus atvers – „žodžiais, o ne kardais“ (verbis, non verberibus). Bertoldas pareikalavo iš seniūnų palikti jų sūnus kaip įkaitus savo saugumui užtikrinti. Abi šalys sudarė trumpas paliaubas tam, kad būtų sukviesti įkaitai. Paliaubų ženklui abi pusės pasikeitė ietimis. Henriko Latvio teigimu, lyviai neketino laikytis susitarimo. Paliaubų metu lyviai nužudė kelis riterius, ieškojusius pašarų žirgams. Pasipiktinęs tuo, Bertoldas nusiuntė priešininkams ietį atgal. Lyviams besirengiant mūšiui, vokiečiai juos netikėtai užpuolė ir privertė bėgti. Vyskupas Bertoldas dalyvavo mūšyje ir persekiodamas besitraukiančius lyvius įsiveržė į jų gretas, buvo apsuptas ir žuvo.

„Vyskupas Bertoldas, nesuvaldęs arklio, dėl jo greitumo įsimaišė į bėgančių lyvių minią. Ten du jį sugriebė, trečias, vardu Imautas, perdūrė iš nugaros ietimi, o kiti sudraskė į gabalus.“ (Henriko Latvio kronika, antra knyga. Apie antrąjį vyskupą Bertoldą.)

Po vyskupo žūties kariuomenė „iš žirgų ir laivų ėmė naikinti lyvių laukus“. Išsigandę, lyviai vėl paprašė taikos. Pagal taikos sąlygas pirmą dieną Holme pasikrikštijo beveik 50 žmonių, kitą dieną Ikškilėje dar 100. Jie įsipareigojo savo pilyse priimti kunigus ir skirti jiems išlaikymą pagal ariamo ploto dydį.

Įtvirtinus krikščionybę Bertoldo surinkta kariuomenė grįžo į Saksoniją. Netrukus po to lyviai nustojo laikytis sutarties sąlygų ir pagrasino likusiems dvasininkams mirtimi, jei šie neišvyks iki 1199 m. Velykų. Tai tapo vėlesnės karinės misijos, vadovaujamos Bertoldo įpėdinio vyskupo Alberto, pretekstu.

Palaidojimas ir kultas

Vyskupo kūną kryžiuočiai palaidojo Ikškilėje, o 1229 arba 1230 m. jo įpėdinis Rygos vyskupas Albertas perkėlė į Rygą ir perlaidojo Rygos katedroje prieš Šv. Kryžiaus altorių. Iš karto po Bertoldo mirties pradėtas jo kultas. Pasakojama, kad jo kūnas kitą dieną po mūšio buvo rastas nepaliestas. Pradiniu Livonijos bažnyčios laikotarpiu Bertoldas buvo garbinamas kaip kankinys, gerbiamas kaip palaimintasis ir šventasis. Jo reikšmę parodo ir kapui suteikta vieta – prieš Šv. Kryžiaus altorių. Šį kankinio kultą itin skatino cistersų ordinas. Bertoldo kultas įkvėpė misijų veiklą tiek ordino viduje, tiek už jo ribų. Bertoldo kapas ir kultas reformacijos neišgyveno.

Literatūra

• Krusta kaŗi Baltijā 2011 gegužės 12 d.
• Gints Skutāns, mag.hist., Bertolds (? – 1198), Historia.lv
• Hermanni de Wartberge. Chronicon Livonia/Chronicon Livoniale Archyvuota kopija 2017-04-27 iš Wayback Machine projekto.. Leipzig, 1863.
• Friedrich Wilhelm Bautz: Berthold, Bischof von Livland. In: Biographisch – Bibliographisches Kirchenlexikon. Band 1, Hamm 1975, p. 553
• August Hermann Francke: Berthold, Apostel der Liven. In: Wetzer/Welte: Kirchen-Lexikon oder Encyklopädie der katholischen Theologie, 4. Band, 1850, p. 470–472
• Manfred Hellmann: Berthold, Bischof von Livland. In: Lexikon des Mittelalters, Band 1, München 2003, p. 2031
• Bertholdus. // Vollständiges Heiligen-Lexikon. Herausgegeben von Johann Evangelist Stadler und Franz Joseph Heim, Band 1, Augsburg 1858, p. 473
• Hermann von Bruiningk: Messe und kanonisches Stundengebet nach dem Brauche der Rigaschen Kirche im späteren Mittelalter, Riga 1904, p. 373
• Anette Großbongardt, Uwe Klußmann u. Norbert F. Pötzl (Hrsg.): Die Deutschen im Osten Europas: Eroberer, Siedler, Vertriebene. München, 2011, p. 51
• Manfred Hellmann, Das Lettenland im Mittelalter. Studien zur ostbaltischen Frühzeit und lettischen Stammesgeschichte, insbesondere Lettgallens, Münster und Köln 1954, p. 112–120
• Bernd Ulrich Hucker: Der Zisterzienserabt Bertold, Bischof von Livland, und der erste Livlandkreuzzug. In: Manfred Hellmann (Hrsg.): Studien über die Anfänge der Mission in Livland, Sigmaringen 1989, p. 39–64
• Hanns Lilje: Berthold, Abt zu Loccum, Märtyrerbischof in Livland. In: Ambrosius Schneider (Hrsg.): Die Cistercienser. Geschichte, Geist, Kunst, Köln 1977, p. 115–117
• Mark R. Munzinger: The profits of the Cross: merchant involvement in the Baltic Crusade (c. 1180–1230) // Journal of Medieval History. 32 (2006). p. 132–165.
• Raoul Zühlke: Bischof Meinhard von Üxküll: Ein friedlicher Missionar? Ansätze zu einer Neubewertung. Ein Quellenkundlicher Werkstattbericht. In: Hansische Geschichtsblätter, hrsg. vom hansischen Geschichtsverein. Jahrgang 127, 2009, p. 101–121
• Anti Selart: Livland und die Rus' im 13. Jahrhundert, Köln 2007
• Franz Winter: Die Zisterzienser des nordöstlichen Deutschlands. Ein Beitrag zur Kirchen- und Kulturgeschichte des deutschen Mittelalters. 1. Teil. Neudruck der Ausgabe 1868–71. Aalen 1966, p. 221–224.

Išnašos

1. Calenberger Urkundenbuch. Herausgegeben von Wilhelm von Hodenberg. Dritte Abtheilung. Archiv des Stifts Loccum. Hannover 1858, Band 3, Nr. 16, 17; Vgl. Hanns Lilje: Berthold, Abt zu Loccum, Märtyrerbischof in Livland. // Ambrosius Schneider (Hrsg.): Die Cistercienser. Geschichte, Geist, Kunst, Köln 1977, p. 115.
2. Bernd Ulrich Hucker: Der Zisterzienserabt Bertold, Bischof von Livland, und der erste Livlandkreuzzug. // Manfred Hellmann (Hrsg.): Studien über die Anfänge der Mission in Livland, Sigmaringen 1989, p. 43.
3. Bernd Ulrich Hucker: Der Zisterzienserabt Bertold, Bischof von Livland, und der erste Livlandkreuzzug. // Manfred Hellmann (Hrsg.): Studien über die Anfänge der Mission in Livland, Sigmaringen 1989, p. 41.
4. Arnoldi chronica Slavorum. Ed. J. M. Lappenberg, in: Monumenta Germaniae historica, Scriptores, Bd. 21, Hannover 1869, p. 211
5. Albrici monachi Triumfontium Chronicon, hrsg. von Scheffer-Boichorst, Paul (MGH SS 23), Hannover, 1874, p. 872.
6. Friedrich Georg v. Bunge (Hrsg.): Liv-, Est- und Kurländisches Urkundenbuch, Band 1, Reval 1853, Nr. 11
7. Bernd Ulrich Hucker: Der Zisterzienserabt Bertold, Bischof von Livland, und der erste Livlandkreuzzug. In: Manfred Hellmann (Hrsg.): Studien über die Anfänge der Mission in Livland, Sigmaringen 1989, p. 40.
8. Hermanni de Wartberge. Chronicon Livonia/Chronicon Livoniale Archyvuota kopija 2017-04-27 iš Wayback Machine projekto.. Leipzig, 1863.
9. Kai kuriuose šaltiniuose šis vardas neteisingai transkribuojamas kaip Imantas, žr. Krusta kaŗi Baltijā 2011 gegužės 12 d.
10. Gints Skutāns, mag.hist., Bertolds (? – 1198), Historia.lv
11. Arnold von Lübeck V, 30, p. 212
12. Hucker: Bertold, S. 52; Hermann von Bruiningk: Messe und kanonisches Stundengebet nach dem Brauche der Rigaschen Kirche im späteren Mittelalter, Riga 1904, p. 373.
13. Bernd Ulrich Hucker: Der Zisterzienserabt Bertold, Bischof von Livland, und der erste Livlandkreuzzug. In: Manfred Hellmann (Hrsg.): Studien über die Anfänge der Mission in Livland, Sigmaringen 1989, p. 52.