Rygos kalno mūšis

Livonijos kryžiaus žygiai

Dauguvos lyvių teritorija XII a. pabaigoje

Data	1198 m. liepos 24 d.
Vieta	Ryga, Livonija (dabar – Latvija)
Rezultatas	Vokiečių pergalė, Dauguvos lyviai priėmė krikščionybę, žuvo Ikškilės vyskupas Bertoldas

Priešininkai

Dauguvos lyviai

Ikškilės vyskupija
Vokiečių kryžininkai

Vadai

Imautas?

Bertoldas†

Pajėgos

~1000

Aukos

Žuvo kryžininkų vadas ir keli kryžininkai

Rygos kalno mūšis (kitaip dar mūšis prie Smėlio kalno (vok. Schlacht bei Monte Zabuli)) – 1198 m. liepos 24 d. būsimosios Rygos apylinkėse įvykusios kautynės tarp vokiečių kryžininkų ir Dauguvos lyvių. Šis susirėmimas yra pirmasis žinomas Livonijos kryžiaus karų mūšis. Vokiečiams vadovavo Ikškiles vyskupas Bertoldas Šultė. Lyvių vadų vardai šaltiniuose neminimi. Mūšis baigėsi kryžininkų pergale, tačiau pats vyskupas žuvo kovoje. Mūšis aprašytas Henriko Latvio Livonijos kronikoje.

Priešistorė

Po pirmojo Ikškilės vyskupo Meinhardo nesėkmingos taikios misijos lyvių žemėse prie Dauguvos, per kurią jam pavyko į krikščionybę atversti tik nedaugelį gyventojų, daugumą jų – tik dėl materialinės naudos, popiežius Celestinas III nusprendė leisti panaudoti kryžininkų jėgą krikščionybės platinimui Livonijoje.

1196 m. naujasis Ikškilės vyskupas Bertoldas, atvykęs į Livoniją, bandė Vakarų Dauguvos baseino lyvius atversti į krikščionybę, taip pat sugrąžinti tuos, kurie buvo sugrįžę prie pagonybės. Jo misija baigėsi nesėkme – įtūžę vietiniai jį privertė bėgti į Vokietiją.

Brėmene vyskupas gavo iš popiežiaus Celestino III leidimą organizuoti kryžiaus žygį ir per kelis mėnesius Liubeke surinko apie tūkstantį savanorių piligrimų – daugiausia neturtingų riterių, miestiečių ir dvasininkų.

1198 m. vasarą Bertoldas su kariuomene atvyko laivais į Livoniją ir priartėjo prie lyvių Salos (vok. Holm) pilies, buvusios Dauguvos saloje (dab. Martinsala). Jis pasiuntė pas lyvius pasiuntinį, reikalaudamas priimti krikščionybę ir nebegrįžti prie pagonybės. Gavęs neigiamą atsakymą, vyskupas pasitraukė į būsimos Rygos vietą, kur surengė pasitarimą su savo vadais.

Tuo metu už Rygos kalno susitelkė didelė lyvių kariuomenė, kuri išsiuntė pasiuntinius pas Bertoldą. Lyvių kunigaikščiai ir vyresnieji reikalavo išformuoti kryžininkus ir žadėjo taiką, jei vyskupas pats grįš į Ikškilę bei skleis tikėjimą žodžiu, o ne kalaviju. Bertoldas, savo ruožtu, pareikalavo įkaitų – lyvių sūnų, kad užsitikrintų savo saugumą. Lyviai tarpusavyje susitarė jų neduoti, o vyskupui pranešė, kad reikia laiko ir trumpų paliaubų įkaitams surinkti. Taikai užtikrinti abi pusės apsikeitė ietimis.

Mūšio eiga

Paliaubų metu lyviai užpuolė ir nužudė kelis vokiečius, ieškojusius pašaro arkliams. 1198 m. liepos 24 d. Bertoldas apie tai sužinojo ir nutraukė taiką, grąžindamas lyviams jų ietį. Abi kariuomenės susitiko prie Smėlio (Rygos) kalno.

Išsirikiavę mūšiui lyviai, pagal savo paprotį, pradėjo kovinį šauksmą. Kryžininkai, nelaukdami šios ceremonijos pabaigos juos užpuolė, nugalėjo ir privertė bėgti.

Persekiojimo eigoje Bertoldas nesuvaldė savo žirgo, kuris įsiveržė į besitraukiančių lyvių gretas. Jį pagavo du kariai, o trečias – vardu Imautas – perdūrė vyskupą ietimi iš nugaros. Nepaisant to, lyviams nepavyko pakeisti mūšio eigos.

Kryžininkai, sukrėsti savo vado žūties, ėmė keršyti – naikino lyvių sodybas ir laukus, tiek iš laivų, tiek raitomis, tiek ugnimi, tiek kalavijais.

Pasekmės

Po mūšio nugalėti lyviai, norėdami sustabdyti savo žemių niokojimą, sudarė taiką su vokiečiais. Jie pasikvietė vokiečių dvasininkus ir priėmė krikščionybę. Pagal susitarimo sąlygas jau pirmą dieną Ikškilėje buvo pakrikštyta apie 50 žmonių, kitą – apie 100. Kiekviena lyvių pilis prie Dauguvos žiočių pažadėjo priimti katalikų kunigą, kurio išlaikymui bendruomenė turėjo mokėti duoklę javais pagal arklu ariamos žemės plotą.

Šiomis sąlygomis kryžininkai grįžo į Vokietiją, palikdami tik dvasininkus ir pirklius. Netrukus po vokiečių kariuomenės išvykimo lyviai atsisakė krikščionybės – jie atliko apsiplovimo apeigas Dauguvoje, manydami, kad taip „nusiplauna“ krikšto vandenį. Po mėnesio jie nutraukė taikos susitarimą ir ėmė puldinėti vienuolius bei vokiečių naujakurius, plėšti ir atiminėti gyvulius bei turtą. Dėl šios veiklos Livonijos bažnyčia patyrė apie 200 markių nuostolių, o dvasininkai pasitraukė iš Ikškiles į Salą (Holmą, Martinsalą).

1199 m. žiemą lyviai nutarė nužudyti visus vokiečių dvasininkus, kurie liks Livonijoje po Velykų, kai paprastai atvykdavo laivai su pastiprinimu iš Vokietijos. Dėl to dvasininkai balandį pabėgo į Vokietiją ieškoti pagalbos. Lyviai taip pat ketino išžudyti likusius vokiečių pirklius, bet šie išsipirko ir išliko gyvi.

Literatūra

Fonnesberg-Schmidt, Iben. The popes and the Baltic crusades, 1147–1254. The Northern World 26. BRILL, 2007.
Heinrici Chronicon Livoniae / Heinrichs Livländische Chronik. (Monumenta Germaniae Historica; SS rer. Germ.; 31). Leonid Arbusow, Albert Bauer (Hrsg.) 2. Auflage. Hahn, Hannover, 1955. – Liber tercius (de episcopo Alberto). Cap. II, 1-10. S. 8-11.
Hermanni de Wartberge. Chronicon Livonia/Chronicon Livoniale Archyvuota kopija 2017-04-27 iš Wayback Machine projekto.. Leipzig, 1863.
Arbusov, Leonid. Grundriss der Geschichte Liv-, Est- und Kurlands. – Riga: Jonck und Poliewsky, 1918.