Aukštaitijos nacionalinis parkas – seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parko plotas 40574 ha, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 69 proc. teritorijos, tai antras pagal plotą nacionalinis parkas Lietuvoje. Didžioji Ažvinčių-Minčios girios dalis, bei maža Labanoro girios dalis yra nacionalinio parko ribose.
| Aukštaitijos nacionalinis parkas | |
|---|---|
| IUCN II kategorija (nacionalinis parkas) | |
| Vieta: | Aukštaitija, Lietuva |
| Artimiausia didesnė gyvenvietė: | Ignalina |
Aukštaitijos nacionalinis parkas | |
| Koordinatės: | 55°19′37″ š. pl. 26°06′03″ r. ilg. / 55.32694°š. pl. 26.10083°r. ilg. |
| Plotas: | 405,7 km² |
| Įkurtas: | 1974 m. |
| Vikiteka: | Aukštaitijos nacionalinis parkas |
Geografija
Parkas yra rytų Lietuvoje, Ignalinos, Švenčionių ir Utenos savivaldybėse. Direkcija įsikūrusi Palūšėje. Arčiausiai parko yra du miestai – Ignalina (iki parko ribos 1 km) iš rytų ir Švenčionėliai (iki parko apie 4,5 km) iš pietų, bei paties parko pietinėje dalyje Kaltanėnų miestelis. Parką pietvakariuose kerta Švenčionėlių – Utenos geležinkelis. Iš parko plentai į Uteną, Molėtus, Švenčionėlius, per Ignaliną į Švenčionis bei Visaginą.
Parkas yra 3 geografinių sričių sandūroje: senesnę Švenčionių–Naručio moreninę aukštumą ir jaunesnę Aukštaičių aukštumą skiria smėlingoji Žeimenos lyguma. Paviršius labai banguotas, įvairus (būdingas aukštis – 155 m). Būdingi jauriniai, jauriniai pelkiniai, velėniniai karbonatiniai, velėniniai glėjiniai, aliuviniai, pelkiniai dirvožemiai.
Aukštaitijos nacionaliniame parke yra virš 80 ežerų, viršijančių 0,5 ha plotą: Dringis, Lūšiai, Pakasas, Almajas, Ūkojas, Utenas, Baluošas, Asalnai, Tauragnas (giliausias šalyje), Žeimenys, Kretuonas, Vajuonis, Ūsiai, Kiaunas, Linkmenas, Žiežulnys, Asėkas, Alksnas ir kt. Svarbiausia upė – Žeimena, taip pat teka 17 mažesnių upelių (Kiauna, Kretuona, Švogina, Būka, Tauragna, Srovė, Minčia ir kt.). Pelkės užima apie 2000 ha (Pliaušės, Minčios ir kt.).
Istorija
1960 m. profesoriaus Česlovo Kudabos rūpesčiu įsteigtas 9030 ha ploto Ignalinos kraštovaizdžio draustinis. Greta, Ažvinčių girioje, įsteigtas 4200 ha ploto Ažvinčių botaninis-zoologinis draustinis. 1974 m. kovo 29 d. įsteigtas Lietuvos TSR nacionalinis parkas, apėmęs Ignalinos ir Ažvinčių draustinius su gretimomis teritorijomis ir etnografiniais kaimais. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas TSRS (po Estijos ir Latvijos). Parko schemą parengė Statybos ir architektūros instituto darbuotojų grupė (vadovas – architektas V. Stauskas). 1989 m. parkas pervadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku.
Gamta
Nuo aukštų parko kalvų atsiveria puikūs vaizdai į ežerus, dirbamus laukus ir miškus. Toks kraštovaizdis būdingas ežeringoms moreninėms aukštumoms. Įdomūs Puziniškio ir Šiliniškių gūbriai, Ladakalnis. Parke tyvuliuoja 126 ežerai, daugiausia – centrinėje parko dalyje. Didžiausi parko ežerai: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 ha). Parko teritorijoje yra ir giliausias Lietuvos ežeras – Tauragnas (60,5 m gylio). Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, iš Žeimenio ežero išteka ir 22 km parko teritorija vingiuoja Žeimena.
Parkui priklausančiose Ažvinčių (sengirė) bei Minčios giriose, Linkmenų, Šakarvos–Pakretuonio vyrauja pušynai (81 %); daug mažiau yra beržynų, eglynų, juodalksnynų, drebulynų, ąžuolynų, baltalksnynų. Ties Šuminų kaimu Baluošo pakrantėje yra savitas kadagynas, o tarp Linkmeno ir Asėko ežerų – unikalus Ginučių ąžuolynas. Gamtininkams labai įdomios paežerių ir miškų pelkutės, upelių protakos, gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, kai kurios jų Lietuvoje labai retos. Į Žeimeną atplaukia neršti lašišos, į miškus atklysta vilkai, kartais net meškos, nuolatos gyvena lūšys, briedžiai, elniai, stirnos. Aptiktos didelės šikšnosparnių kolonijos, įsikūrusios didelės rudagalvių kirų kolonijos Kretuono ežero Didžiojoje saloje. Su parko augalija galima susipažinti Palūšės botaniniame take, stebėti paukščius įdomiausia Asėko ir Kretuono ežeruose.
Aukštaitijos nacionaliniame parke randamos 992 augalų ir 2961 gyvūnų (54 žinduolių, 41 žuvų, 17 varliagyvių ir roplių, 243 paukščių, 2606 bestuburių) rūšys. Iš retųjų rūšių paminėtini: augalai – belapė antbarzdė, blyškioji džioveklė, ežerinė lobelija, plačialapė klumpaitė, kalninė arnika, mažoji gegužraibė; gyvūnai – žvirblinė pelėda, juodakaklis naras, juodasis gandras, didysis dančiasnapis, erelis žuvininkas, pelėsakalis, tripirštis genys, pilkoji meleta, mažasis erelis rėksnys, uldukas, nendrinė rupūžė ir kt.
Parke saugoma nedidelė, bet graži Gervėčių aukštapelkė. Varniškių II kaime yra du medžiai – gamtos paminklai: Varniškių ąžuolas ir liepa. Prie Tauragnų-Kazitiškio kelio stūkso akmuo Mokas, apie kurį pasakojamos legendos. Nuo Ladakalnio atsiveria viena gražiausių Lietuvoje panoramų: medžių juostomis įrėminti ežerai, iškilūs gūbriai, piliakalniai.
Saugomos teritorijos
Parke yra daugybė kraštovaizdžio, hidrografinių, telmologinių ir kitų gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą, tai:
|
|
Kultūra
Parke yra 106 archeologijos ir architektūros paminklai. Išlikę šiaurės rytų Lietuvos XII–XV a. gynybinės linijos liekanų su Taurapilio, Ginučių, Puziniškio, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais, Rėkučių senovės gynybinis pylimas, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas, Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento, Vaišniūnų ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės. Apie Kretuono ežerą surasti archeologiniai lobiai – senovinės gyvenvietės, per 300 pilkapių, supiltas ilgas gynybinis pylimas. Tai antras pagal skaičių pilkapynas Lietuvoje. Parke yra 9 piliakalniai.
Parke yra 116 kaimų, dauguma iš jų tik kelių sodybų grupė. Etnografiniai Salų II, Varniškių II, Vaišnoriškės, Šuminų, Strazdų, Kretuonių, Benediktavo kaimai išsaugojo senąją kaimo užstatymo struktūrą. Įdomūs gatviniai Kretuonių, Ginučių, Šakališkės, Meironių kaimai, Kaltanėnų miestelis, senieji vandens malūnai, medinės Palūšės bažnyčios architektūrinis kompleksas. Dėmesio verti Reškutėnų kaimo mokyklos etnografinis muziejus, Senovinės bitininkystės muziejus Stripeikiuose.
Parke yra šeši vandens malūnai:
- Bruknynės (Borovkos) vandens malūnas
- Gaveikėnų vandens malūnas
- Ginučių vandens malūnas
- Minčios vandens malūnas
- Pakaso (Valiuko) vandens malūnas
- Pakretuonės vandens malūnas
Geriausiai žinomas iš šių malūnų Ginučių vandens malūnas dėl savo vietos ant asfaltuoto Kirdeikių-Vaišniūnų kelio ir turistų pamėgto Ginučių kaimo. Malūnas yra XIX a. technikos paminklas, su ekspozicija turistams.
Laisvalaikis ir pramogos
Dauguma parko miškų gana grybingi, gausu ir mėlynių, žemuogių. Tinkamiausi žvejybai ežerai – Asalnai, Dringykštis, Baluošas, Alksnas, Joskutis, Bukos ir Žeimenos upės. Dauguma ežerų tinka maudytis, bet rekomenduojama tai daryti prie poilsiaviečių, kur geresnis priėjimas prie vandens. Puikios sąlygos vienos ar kelių dienų žygiams baidarėmis ar valtimis. Palūšėje yra valčių nuomos punktas. Pėstiesiems pažymėtas maršrutas Palūšė–Ginučiai, 5 km ilgio sveikatingumo takas Palūšėje. Jei palanki žiema, idealios sąlygos slidinėti. Netoli Ignalinos įsikūręs žiemos sporto centras. Parke yra 18 mokamų stovyklaviečių, turizmo centre Palūšėje – 320 nakvynės vietų vasarą ir 60 žiemą. Organizuojamos ekskursijos, teikiamos žygių vadovų ir gidų paslaugos. Palūšėje galima pasivažinėti arkliais kinkytais vežimais ar rogėmis.
Vaizdingomis ežerų pakrantėmis ir įspūdingais gūbriais vietomis pažymėtas maršrutas nuo Palūšės per Meironis, Ginučius, Stripeikius iki pat Tauragnų. Poilsiaujantiems Palūšėje yra 5 km ilgio pėstiesiems skirtas miškuose įrengtas sveikatingumo takas. Pažintinis botaninis takas apie Taramo ežerą įrengtas 1984 m. Jis prasideda ir pasibaigia prie Palūšės girininkijos.
Ežerais ir jų protakomis galima plaukti apie 70 km. Valtis nuomoja Palūšėje esantis turizmo centras, o apsistoti galima stovyklavietėse (parke jų – virš 15). Maršruto ilgį ir sudėtingumą pasirenka patys turistai, jiems gali padėti žygio vadovai. Parko, kuriame gausu ežerų, direkcija rekomenduoja maudytis prie esančių stovyklaviečių, poilsiaviečių ar kempingų. Stovyklavietes paprasta surasti keliaujant puikiai nutiestais keliais. Gražiausios stovyklavietės glaudžiasi prie Žeimenio, Dringio, Asalnų, Almajo, Pakaso, Lūšių, Ūsių ežerų. Palūšėje turistai gali išsinuomoti slides, rasti nakvynę ir maitinimo įstaigas. Svečiams organizuojami ir pasivažinėjimai rogėmis.
Aukštaitijos NP švenčiamos Užgavėnės, Sekminės, Joninės, Žemės diena, Turizmo diena. Taip pat vyksta Bitininkų šventės, autorinės dainos šventė „Dainuokit, vyturiai“, vasaros turistinio sezono atidarymas „Palūšės vasara“, tarptautinis folkloro festivalis „Ežerų sietuva“.
Literatūra
- Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. ISBN 978-9955-37-213-4.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Aukštaitijos nacionalinis parkas, Kas yra Aukštaitijos nacionalinis parkas? Ką reiškia Aukštaitijos nacionalinis parkas?