Antalieptės vandens malūnas – neveikiantis vandens malūnas Antalieptės miestelyje, prie Šventosios upės, 0,45 km žemiau nuo Antalieptės HE. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą įtrauktas 1993 m. gegužės 18 d. (unik. objekto kodas 15817), suteiktas valstybės saugomo objekto statusas.
| Antalieptės vandens malūnas | |
|---|---|
Antalieptės vandens malūnas | |
| Vieta | Antalieptė |
| Statusas | neveikiantis |
| Statybų pabaiga | 1855 m. |
| Savininkas | Jonas Gediminas Punys |
| Uždarymas | 1966 m. |
| Paskirtis | vandens malūnas |
| Stilius | romantizmas |
| Aukštų sk. | 1 su pastoge |
| Statusas | valstybės saugomas |
| Reikšmingumo lygmuo | regioninis |
| Įregistravimo metai | 1993 |
| Kodas | 15817 |
Istorija
Prieš dabartinį malūną šioje vietoje buvo mažiausiai du malūnai, abu mediniai, vėlesnis pastatytas 1782 m. Dabartinis malūnas pastatytas 1855 m. Jo statybose dirbo vietos meistrai ir mūrininkas; statomas buvo iš skaldytų ir apvalių akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio,Vasaknų dvaro savininko grafo Jono Tiškevičiaus iniciatyva. Į malūną vanduo atitekėdavo kanalu nuo Šventosios užtvankos. Pietvakarinėje (stovinčioje virš kanalo) dalyje buvo vandens ratas, pušiniais velenais, sujungtas su 3 poromis girnų. Šiaurės rytinė dalis buvo sudaryta iš malūnininko virtuvės su virykle ir krosnimi, 3 kambarių. Stogas dengtas gontais. 1865 m. malūnas remontuotas: pataisytos ir atnaujintos visos mašinos, įrengimai ir tiltai virš kanalo ir pagrindinės užtvankos. 1914 m. malūną iš Tiškevičių nusipirko Vanda Grabovska-Modzelevska. Pirmojo pasaulinio karo metu į malūną pataikė artilerijos sviedinys, jis sudegė. 1918 m. malūną įsigijo uteniškis Antanas Katinas. Jis malūną atstatė ir modernizavo, o 1924 m. įrengė elektros generatorių, energiją teikusį Antalieptei ir apylinkėms. Nuo 1956 iki 1966 m. malūno įrengimus suko elektra. Po to vandens pavaros mechanizmai sunyko. Užtvanka išardyta, kanalas užpildytas gruntu. Nuo 1966 iki 1977 m. malūnas priklausė Antalieptės žemės ūkio technikumui. Visos patalpos buvo nenaudojamos, išskyrus šiaurės rytinį galą, kuriame tuomet gyveno dvi šeimos. Gontų stogas pakeistas metalinėmis čerpėmis.
Po Lietuvos nepriklausomybes atkūrimo malūnas atiteko buvusio savininko A. Katino dukrai Leonilei Katinaitei. Ji malūną su kitais komplekso pastatais atidavė dabartiniams savininkams Jūratei ir Jonui Puniams. 2005 m. jų iniciatyva pastatas suremontuotas, atkastas kanalas ir sutvarkyta aplinka, planuojama įrengti turistams, vasarotojams tinkamas patalpas.
Architektūra
Malūnas stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge. Stogas pusvalminės formos, su plytų mūro dūmtraukiu. Langų ir durų angos stačiakampės, su pleištinėmis plytų mūro sąramomis ir raudonų plytų mūro apvadais. Pastatas romantizmo stiliaus. Šiaurės vakarinis ir pietrytinis fasadai papuošti profiliuotais plytų mūro karnizais, o pietvakarių ir šiaurės rytų fasadų bei pietrytinio fasado pagrindinio įėjimo frontonai – plytų mūro profiliuotais apvadais. Malūne ryškus dekoratyvus akmens sienų mūras su tamsios spalvos akmenukų užpildu, pietryčių ir šiaurės rytų fasaduose įmūrytos girnapusės, virš durų šiaurės vakarų fasade įmūrytas akmuo su užrašu: „R. 1855 H. J. T.“ Šiaurės rytų ir pietvakarių frontonų apačia paryškinta plytų mūro juostomis. Malūno pamatas yra su akmens mūro cokoliu. Yra pralaida su plytų mūro centrine sąrama. Perdanga sijinė, medinė. Stogo konstrukcija medinė. Technologinę įrangą sudaro transmisijos velenas su mediniais skriemuliais pastogėje, turbina.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Antalieptės vandens malūnas, Kas yra Antalieptės vandens malūnas? Ką reiškia Antalieptės vandens malūnas?