Anartai

Anartai (Anarti, Anartii ar Anartoi) – keltų gentys, kurių dalis buvo prasiskverbusi į Dakijos regioną (apytiksliai atitinka dabartinę Rumuniją). ir vėliau buvo dakų asimiliuotos.Ptolemėjus „Geografijoje“ rašė, kad Anartoi gyveno Dakijoje. Kai kurios anartų grupės buvo užėmusios dabartinės Slovakijos or pietryčių Lenkijos dalis.

Dakų miestas Docidava buvo įsikūręs anartų teritorijoje, pagal Pârvan.

Anartofraktai (Anartophracti ar Anartofraktoi) buvo paminėti Ptolemėjaus. Šio genties pavadinimas yra sudėtinis lotyniškai graikiškas ir galbūt reiškė anartus, gyvenusius Dakijoje (tai įrodinėjo Czarnecki).. Anartofraktai buvo šiaurinių dakų tauta pagal Braunę arba mišri dakų ir keltų tauta pagal Pârvan.

„Galų karo užrašuose“ (apie Galų karus, 58-51 m. pr. m. e.) Julijus Cezaris rašė (VI.25.1): „Hercinijos miškas prasideda helvetų, nemetų ir rauracių žemėse ir driekiasi palei Dunojų tiek, kiek 9 dienas keliautų greitas keliautojas iki dakų ir anartų žemių ribų“.

Apie 172 m. anartai atsisakė padėti romėnams jų kare prieš markomanus. Bausdamas anartus Romos imperatorius Markas Aurelijus įsakė deportuoti anartus iš jų tėvynės į Romos provinciją Žemutinę Panoniją. Šis perkraustymas vyko ne vėliau kaip 180 m. e. m.

Archeologiniai įrodymai

Manoma, kad anartai galbūt buvo archeologinė Puchovo kultūra Slovakijoje arba dalis jos. Šios kultūros centrai buvo Zemplinas (Slovakija), Bükkszentlászló ir Galish-Lovačka Vėlyvosios Lateno kultūros laikais mišrios keltų ir dakų gyvenvietės paplito rytinės Slovakijos žemumose, kurių centras buvo Zemplinas (pagal Husovską). Pagal Joaną Oltean archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad kai kurios keltų gentys (anartai, teurisciai) migravo į rytus iki Transilvanijos, kur juos galų gale asimiliavo dakai. Nors kai kurios anartų grupės pasiekė net Transilvanijos plynaukštę, pagrindinė jų įsigalėjimo vieta buvo vakariau pastarojo punkto, teigia Macrea ir Filip.