Adrijos venetai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Venetai (lot. veneti, heneti) – indoeuropiečių etninė grupė, gyvenusi dabartinės Italijos šiaurės rytuose (Venete ir Friulyje-Venecijoje Džulijoje), taip pat Slovėnijos ir Kroatijos vakaruose. Antikiniai venetai, norint atskirti nuo dabar šiame regione gyvenančio italų subetnoso, yra vadinami paleovenetais (it. Paleoveneti).

Manoma, kad jie nėra giminingi kitoms senovės Europos tautoms, irgi vadinamoms venetais – Galijos venetams ar Vyslos venetams.

Venetai kalbėjo , kuri nėra labai ištyrinėta dėl šaltinių trūkumų, kas apsunkina jos klasifikaciją. Venetų kalbos įrašuose randama panašumų su italikų, keltų, germanų, ilyrų kalbomis.

Paplitimas ir įvairovė

Pagrindinės venetų teritorijos (istorinė Venetija) buvo į šiaurę nuo Adrijos jūros. Rytuose juos ribojo upė Athesis, kur skyrė nuo etruskų ir retų (vėliau – nuo keltų) teritorijų. Šiaurėje venetų gyvenamos žemės siekė Alpes, už kurių buvo Norikas, vakaruose – dabartinės Slovėnijos vakarines dalis, kur siekėsi su ilyrais.

Pastarųjų metų tyrimai leido venetams priskirti ir labiau nutolusias teritorijas rytuose, nes kai kurios gentys, tradiciškai laikytos ilyrų ar keltų kilmės, dabar laikomos giminingomis venetams. Tarp tokių genčių yra (Istrijoje), (šiaurinėje Dalmatijoje), karnai (rytinėse Alpėse), katariai, kataliai, sekusai (Panonijoje) ir kt.

Istorija

Venetų kilmė yra neaiški. Senovės šaltiniuose jie buvo siejami su Homero minimais enetais gr. ἐνετοί = enetoi, kurie gyveno Paflagonijoje ir buvo Trojos sąjungininkai. Romėnų istorikas , pats kilęs iš Venetijos, teigė, jog šie enetai kartu su paflagonais migravo į Adrijos parantes, kur susimaišė su vietine (greičiausiai neindoeuropietiška) tauta euganėjais. Priešingai, graikų istorikas Strabonas (64 m. pr. m. e.–24 m.) laikė šią hipotezę neteisinga, ir siejo Adrijos venetus su to paties pavadinimo keltų gentimi – venetais.

Venetų istorija siejama su archeologine (it. Civiltà atestina, angl. Este Culture), klestėjusia IX–II a. pr. m. e. Svarbiausi venetų miestai buvo Atestė, , Patavium, , Belunum ir Vicetia. Atestė ant Adidžės kranto buvo didžiausia ir svarbiausia gyvenviete, tačiau miestas nusmuko po 589 m. pr. m. e., kuomet Adidžė pakeitė savo vagą.

Didžiausio klestėjimo venetų kultūra pasiekė po V a. pr. m. e. Iš to laikotarpio išlikusi polichrominė keramika, metalo dirbiniai, įrašai . Venetai buvo viena tautų, kontroliavusi gintaro kelio prekybą, ir garsėjusi savo arkliais.

Per savo istoriją venetai daug kovojo su aplinkinėmis tautomis. 302 m. jie sėkmingai apsigynė nuo Spartos invazijos, vėliau kovojo su į regioną besiveržiančiais keltais. Pastarieji sparčiai asimiliavo venetų gyvenamas teritorijas šiaurėje ir vakaruose. Nuolatinė kaimynų grėsmė III a. pr. m. e. privertė venetus sudaryti sąjungą su Romos respublika. Jie palaikė romėnų pusę pūnų karuose.

Glaudėjant santykiams su Roma, 181 m. pr. m. e. venetai leido romėnams įkurti Akvilėjos miestą pajūryje, kas iš esmės reiškė krašto kolonizacijos pradžią. Į Venetiją kėlėsi romėnų šeimos bei kariai, kurie sėmingai gynė venetus nuo piratų antpuolių, tačiau ilgainiui draugiškus santykius pavertė Romos dominavimu. Naujai tiesiami keliai, gerinama krašto infrastruktūra lėmė krašto politinės ir kultūrinės tapatybės praradimą. 91 m. pr. m. e. venetai gavo dalinę, o 49 m. pr. m. e. – pilną Romos pilietybę.

42 m. pr. m. e. Venetija nustojo egzistuoti kaip atskira provincija ir buvo sujungta su Istrija, suformuojant X regioną Italijos provincijos sudėtyje. Krašto romanizacija buvo ypač greita. Iki I a. pabaigos venetų kalba visiškai nunyko, ir ją pakeitė lotynų kalba. Nepaisant to, venetų pavadinimas buvo išsaugotas istorinio regiono pavadinime ir davė pradžią dabartiniam Italijos administraciniam regionui Venetui.