1999 m. Rytų Timoro krizė

1999 m. Rytų Timoro krizė
Azijos dekolonizacijos ir Suharto atsistatydinimo dalis
Sugriauti namai Dilyje
Data 1999 m. balandžio 20 d. – 2002 m. gegužės mėn. 20 d. Vieta  Rytų Timoras Rezultatas Dideliu mastu sunaikinta infrastruktūra
Priešininkai
Rytų Timoras INTERFET UNTAET	Indoneziją palaikantys kovotojai
Vadai
Džonas Hovardas Piteris Kosgrouvas	Virantas Eurikas Guterišas
Pajėgos
11 000 kariškių ir policininkų	1 000–2 000 Indonezijos kovotojų
Aukos
17 žuvusiųjų (UNTAET personalas)	15–19 žuvusiųjų 301+ paimtų į nelaisvę
Žuvo 1 400 civilių gyventojų Daugiau nei 220 000 pabėgėlių Žuvo 2 žurnalistai Žuvo 1 Indonezijos karys Žuvo 1 Indonezijos policijos pareigūnas

1999 m. Rytų Timoro krizė – tarptautinė krizė, prasidėjusi Indoneziją remiančių kovotojų grupuočių išpuoliais prieš civilius gyventojus ir išsiplėtusi iki visuotinio smurto visoje šalyje, kurio epicentras buvo sostinėje Dilyje. Smurtas sustiprėjo po to, kai dauguma balso teisę turinčių Rytų Timoro gyventojų referendume pasirinko nepriklausomybę nuo Indonezijos. Manoma, kad per išpuolius žuvo apie 1 400 civilių. Jungtinių Tautų įgaliotos pajėgos (INTERFET), daugiausia sudarytos iš Australijos ginkluotųjų pajėgų karių, buvo dislokuotos Rytų Timore, siekiant užtikrinti ir palaikyti taiką.

Pradžia

Rytų Timoro nepriklausomybė ar net ribota regioninė autonomija „Naujosios Suharto tvarkos“ metu nebuvo leistina. Nepaisant to, kad dešimtajame dešimtmetyje Indonezijos viešoji nuomonė retkarčiais nedrąsiai pripažindavo Timoro poziciją, buvo plačiai baiminamasi, kad nepriklausomas Rytų Timoras destabilizuotų Indonezijos vienybę. 1997 m. pradžioje atnaujintos Jungtinių Tautų tarpininkavimo pastangos tarp Indonezijos ir Portugalijos. Tačiau 1997 m. Azijos finansų krizė sukėlė didžiulius neramumus Indonezijoje ir 1998 m. gegužę privertė Suhartą atsistatydinti, taip nutraukiant trisdešimt metų trukusį prezidentavimą.Prabovas, tuo metu vadovavęs galingam Indonezijos kariuomenės strateginiam rezervui, buvo ištremtas į Jordaniją, o karinės operacijos Rytų Timore bankrutuojančiai Indonezijos vyriausybei kainavo milijoną dolerių per dieną. Vėliau prasidėjusiu santykinio politinio atvirumo ir pereinamuoju „reformasi“ laikotarpiu vyko precedento neturinčios diskusijos apie Indonezijos santykius su Rytų Timoro Respublika.

Likusią 1998 m. dalį visame Dilyje vyko diskusijų forumai, kuriuose buvo siekiama surengti referendumą. Indonezijos užsienio reikalų ministras Alatas pavadino planus dėl laipsniškos autonomijos, vedančios į galimą nepriklausomybę, „tik skausmu be jokios naudos“. 1998 m. birželio 8 d., praėjus trims savaitėms po to, kai pradėjo eiti pareigas, Suharto įpėdinis B. J. Habibis paskelbė, kad Indonezija netrukus pasiūlys Rytų Timorui specialų autonomijos planą.

1998 m. pabaigoje Australijoje Džono Hovardo vyriausybė parengė laišką Indonezijai, kuriame pranešė apie Australijos politikos pokytį ir pasisakė už referendumo dėl nepriklausomybės surengimą per ateinantį dešimtmetį. Prezidentas B. J. Habibis tokią Australijos poziciją palaikė užuomina į Indonezijos „kolonijinį valdymą“, ir nusprendė paskelbti skubų referendumą šiuo klausimu.

1999 m. gegužės mėn. 5 d. Indonezija ir Portugalija paskelbė, kad bus surengtas balsavimas, kurio metu Rytų Timoro gyventojai galės pasirinkti autonomijos planą arba nepriklausomybę. Balsavimas, kurį turėjo administruoti Jungtinių Tautų misija Rytų Timore (UNAMET), iš pradžių buvo numatytas rugpjūčio 8 d., bet vėliau atidėtas iki rugpjūčio 30 d. Indonezija taip pat prisiėmė atsakomybę už saugumą. Šis susitarimas sukėlė nerimą Rytų Timore, tačiau daugelis stebėtojų mano, kad Indonezija būtų atsisakiusi įsileisti užsienio taikdarius balsavimo metu.

Balsavimas ir smurtas

Pagrindinis straipsnis – 1999 m. Rytų Timoro nepriklausomybės referendumas.

Prasidėjus kampanijai už autonomiją ir nepriklausomybę, kelios Rytų Timoro integraciją palaikančios sukarintos grupuotės ėmė grasinti ir smurtauti visoje šalyje. Pastebėta, kad šios grupės, įtarinėjusios UNAMET šališkumu nepriklausomybės naudai, bendradarbiavo su Indonezijos kariais ir buvo jų mokomos. Dar prieš paskelbiant gegužės mėn. susitarimą, per balandį Likisoje sukarintos grupės surengė išpuolį, per kurį žuvo dešimtys Rytų Timoro gyventojų. 1999 m. gegužės 16 d. Indonezijos karių lydima gauja Ataros kaime užpuolė įtariamus nepriklausomybės šalininkus, o birželį kita grupė atakavo UNAMET biurą Malianoje. Indonezijos valdžios institucijos teigė esančios bejėgės sustabdyti tai, ką vadino smurtu tarp konkuruojančių Rytų Timoro grupių. Tačiau Revoliucinio Fronto už Nepriklausomą Rytų Timorą įkūrėjas Žozė Ramošas Horta, kaip ir daugelis kitų, atmetė tokius teiginius. 1999 m. vasarį jis sakė: „Prieš pasitraukdama [Indonezija] nori sukelti didelį chaosą ir destabilizaciją, kaip visada žadėjo. Per daugelį metų tai nuolat girdėjome iš Indonezijos kariškių Timore.“

Kai Indoneziją remiančių kovotojų lyderiai perspėjo dėl „kraujo liejimo“, Indonezijos ambasadorius ypatingiesiems pavedimams Franciskas Lopesas da Kruzas pareiškė: „Jei žmonės atmes autonomiją, Rytų Timore gali tekėti kraujas.“ Vienas sukarintų pajėgų vadas grasino, kad balsuojant už nepriklausomybę kils „ugnies jūra“. Artėjant balsavimui daugėjo pranešimų apie smurtą prieš nepriklausomybės šalininkus.

Balsavimo diena, 1999 m. rugpjūčio 30 d., iš esmės praėjo ramiai ir tvarkingai. Rugsėjo 4 d. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas paskelbė, kad už nepriklausomybę balsavo 78,5 proc. registruotų rinkėjų. Indoneziečius šie rezultatai šokiravo – jie negalėjo patikėti, kad Rytų Timoro gyventojai atmetė integraciją į Indoneziją. Tokį požiūrį nulėmė „Naujosios tvarkos“ ideologija, pagal kurią Rytų Timoras buvo laikomas neatsiejama Indonezijos dalimi. Daugelis gyventojų patikėjo žiniasklaidos pranešimais, kaltinusiais Jungtines Tautas ir Australiją dėl spaudimo B. J. Habibiui sutikti su referendumu.

Po balsavimo UNAMET darbuotojams sugrįžus į Dilį, miestai buvo pradėti sistemingai niokoti. Praėjus vos kelioms valandoms po rezultatų paskelbimo sukarintos grupuotės ėmė pulti žmones ir deginti sostinės Dilio apylinkes. Užsienio žurnalistai ir rinkimų stebėtojai pasitraukė, o dešimtys tūkstančių Rytų Timoro gyventojų pabėgo į kalnus. Indonezijos musulmonų gaujos užpuolė Dilio katalikų vyskupijos pastatą ir nužudė apie dvi dešimtis žmonių. Kitą dieną buvo užpulta ir sudeginta Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto būstinė. Vėliau Suajuje nužudyta beveik šimtas žmonių, o pranešimai apie panašias žudynes pasiekė iš įvairių Rytų Timoro vietovių. Didžioji dalis Jungtinių Tautų darbuotojų, užsibarikadavusių Dilio komplekse, kuriame glaudėsi pabėgėliai, atsisakė evakuotis be jų, tvirtindami, kad verčiau mirs nuo sukarintų grupuočių rankos. Tuo pat metu Indonezijos kariai ir sukarintos gaujos privertė daugiau kaip 200 000 žmonių išvykti į stovyklas Vakarų Timore, kurias žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ apibūdino kaip „apgailėtinų sąlygų“. Po kelių savaičių Australijos vyriausybė pasiūlė evakuoti pabėgėlius ir Jungtinių Tautų darbuotojus į Darviną – tai ir buvo padaryta, išskyrus keturis darbuotojus, kurie liko.

Rugsėjo 8 d. Džakartoje apsilankiusiai Jungtinių Tautų delegacijai B. J. Habibis pareiškė, kad pranešimai apie kraujo liejimą Rytų Timore esą yra „fantazijos“ ir „melas“. Indonezijos kariuomenės generolas Virantas tikino, jog jo pajėgos kontroliuoja padėtį.

Indonezijos pasitraukimas ir taikos palaikymo pajėgos

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinės pajėgos Rytų Timore.

Dėl smurto, Australijoje, Portugalijoje ir kitose šalyse kilo didelis visuomenės pasipiktinimas, o aktyvistai Portugalijoje, Australijoje, Jungtinėse Valstijose bei kitose šalyse spaudė savo vyriausybes imtis veiksmų. Tuometinis Australijos ministras pirmininkas Džonas Hovardas konsultavosi su Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi Kofiu Ananu ir ragino JAV prezidentą Bilą Klintoną paremti Australijos vadovaujamas tarptautines taikos palaikymo pajėgas, kurios įžengtų į Rytų Timorą ir nutrauktų smurtą. Jungtinės Valstijos pasiūlė svarbius logistikos ir žvalgybos išteklius bei atgrasomąsias pajėgas, tačiau savo pajėgų operacijai neskyrė. Galiausiai rugsėjo 11 d. Bilas Klintonas paskelbė:

Aiškiai pasakiau, kad mano pasiryžimas remti būsimą tarptautinės bendruomenės ekonominę pagalbą priklausys nuo to, kaip Indonezija spręs šiandien susidariusią padėtį. Bilas Klintonas

Sunkiai ekonomiškai besiverčianti Indonezija nusileido. Rugsėjo 12 d. B. J. Habibis paskelbė, kad Indonezija išves savo karius ir leis į Rytų Timorą atvykti Australijos vadovaujamoms tarptautinėms taikos palaikymo pajėgoms. Indonezijos įgulą salos rytuose sudarė 745-asis batalionas, kurio didžioji dalis pasitraukė laivais, tačiau viena kuopa, pasiėmusi bataliono transporto priemones ir sunkiąją techniką, pasitraukė į vakarus šiauriniu pakrantės keliu link Dilio ir Indonezijos sienos, griaudama viską pakeliui. Pakeliui jie nužudė dešimtis beginklių civilių, o netoli Dilio nužudė vieną žurnalistą ir bandė nužudyti dar du.

1999 m. rugsėjo 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba išreiškė susirūpinimą dėl blogėjančios padėties Rytų Timore ir priėmė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1264, kurioje paragino tarptautines pajėgas atkurti taiką ir saugumą Rytų Timore, saugoti ir remti ten veikiančią Jungtinių Tautų misiją bei palengvinti humanitarinės pagalbos operacijas, kol bus patvirtintos ir dislokuotos Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos.

Rugsėjo 20 d. į Dilį įžengė australų generolo majoro Piterio Kosgrouvo vadovaujamos Tarptautinės pajėgos Rytų Timore, arba INTERFET, ir iki spalio 31 d. paskutiniai Indonezijos kariai paliko Rytų Timorą. Į Rytų Timorą atvykus tūkstančiams tarptautinių karių, Indoneziją palaikantys kovotojai pabėgo per sieną į Indoneziją, iš kur nereguliariai rengė tarpvalstybinius reidus prieš INTERFET pajėgas.

Spalio pabaigoje buvo įsteigta Jungtinių Tautų pereinamojo laikotarpio administracija Rytų Timore (UNTAET), kuri dvejus metus administravo regioną. Šalies kontrolė buvo perduota Rytų Timoro vyriausybei, o 2002 m. gegužės mėn.s 20 d. paskelbta nepriklausomybė. Tų pačių metų rugsėjo 27 d. Rytų Timoras įstojo į Jungtines Tautas kaip 191-oji valstybė narė.

Didžiąją dalį INTERFET karinių pajėgų sudarė australai. Piko metu šalyje buvo daugiau kaip 5 500 australų karių, įskaitant pėstininkų brigadą ir šarvuočių bei aviacijos paramą. Ilgainiui prie pajėgų, kurių didžiausias skaičius viršijo 11 000 karių, prisidėjo dar 22 šalys. Jungtinės Valstijos teikė svarbią logistinę ir diplomatinę paramą krizės metu. JAV jūrų pėstininkų batalionas, kurį sudarė 1 000 žmonių, taip pat šarvuočiai ir artilerija, buvo dislokuoti netoli kranto laive „USS Belleau Wood“, kad atliktų strateginio rezervo funkciją didelio ginkluoto pasipriešinimo atveju.