1999 m. Rytų Timoro nepriklausomybės referendumas įvyko 1999 m. rugpjūčio 30 d. Indonezijos okupuotame Rytų Timore. Jį organizavo Jungtinių Tautų misija Rytų Timore (UNAMET). Referendume gyventojams buvo pasiūlyta rinktis tarp išplėstinės autonomijos Indonezijos sudėtyje arba visiškos nepriklausomybės.
Dauguma rinkėjų atmetė autonomijos planą ir pasirinko nepriklausomybę. Po balsavimo šalyje kilo smurtas ir niokojimai, todėl rugsėjo 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nusprendė išsiųsti tarptautines pajėgas (INTERFET), kad atkurtų tvarką ir nutrauktų humanitarinę krizę. Oficialiai Rytų Timoras nepriklausomybę paskelbė 2002 m. gegužės 20 d.
Indonezijoje šis referendumas dažnai vadinamas ir Rytų Timoro tautos konsultacija (indonez. Konsultasi rakyat Timor Timur), nes jo rezultatams įgyvendinti reikėjo atšaukti ankstesnę, 1978 m. priimtą, Liaudies Konsultacinės Asamblėjos rezoliuciją dėl Rytų Timoro integracijos.
Istorinis kontekstas
1975 m. gruodį Indonezija įsiveržė į Rytų Timorą, netrukus po to, kai Revoliucinis Frontas už Nepriklausomą Rytų Timorą (FRETILIN) paskelbė teritorijos nepriklausomybę. 1976 m. Indonezija aneksavo Rytų Timorą. Okupacija, ypač valdant prezidentui Suharto, buvo lydima smurto ir represijų. Nei Jungtinės Tautos, nei tarptautinė bendruomenė aneksijos nepripažino. 1991 m. Dilyje įvykdytos žudynės dar labiau atkreipė dėmesį į situaciją, o 1996 m. už darbą siekiant taikaus konflikto Rytų Timore sprendimo vyskupas Karlušas Belu ir politikas Žozė Ramošas Horta buvo apdovanoti Nobelio taikos premija.
1998 m., po Suharto pasitraukimo, prezidentu tapęs Bucharudinas Jusufas Habibis pradėjo ieškoti sprendimo Rytų Timoro klausimu. Tų metų liepą jis paskelbė apie dalinį Indonezijos pajėgų išvedimą ir pasiūlė gyventojams balsuoti dėl autonomijos Indonezijos sudėtyje. Jei autonomijos planas būtų atmestas, teritorija galėtų tapti nepriklausoma. Šis sprendimas buvo dalis platesnių demokratinių reformų ir bandymas sumažinti tarptautinį spaudimą.
1999 m. gegužės 5 d. Indonezija ir Portugalija, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, pasirašė susitarimą dėl referendumo organizavimo. Gyventojai turėjo pasirinkti: likti autonominiu regionu Indonezijos sudėtyje arba tapti nepriklausomi. Balsavimą organizavo Jungtinių Tautų misija Rytų Timore, o balsuoti užsiregistravo apie 450 tūkst. rinkėjų, įskaitant 13 tūkst. užsienyje.
Iš pradžių referendumas turėjo įvykti rugpjūčio 8 d., tačiau dėl smurto, kurį kurstė Džakartos remiamos sukarintos grupuotės, jis buvo atidėtas iki rugpjūčio 30 d.
Rytų Timoro autonomija
Indonezijos ir Portugalijos susitarime kaip priedas buvo pateiktas dokumentas „Konstitucinis pagrindas dėl specialiosios Rytų Timoro autonomijos“, numatantis Rytų Timoro kaip specialiosios autonominės srities (indonez. Daerah Otonomi Khusus Timor Timur, SARET) statusą Indonezijos sudėtyje.
Kompetencijų pasiskirstymas
Pagal šį dokumentą Indonezijos vyriausybė būtų išlaikiusi kontrolę gynybos, užsienio reikalų, darbo teisės, ekonominės ir fiskalinės politikos srityse. Kiti klausimai būtų sprendžiami pačios srities institucijų. Rytų Timoras būtų turėjęs savo herbą ir galėjęs suteikti gyventojams „rytų timoriečio“ tapatybę, nuo kurios priklausytų balsavimo ir žemės nuosavybės teisės. Ši tapatybė būtų skirta ilgalaikiams gyventojams arba jų palikuonims.
Sritis galėtų bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis bei kitomis regioninėmis valdžiomis ekonomikos, kultūros ir švietimo srityse, taip pat dalyvauti tarptautiniuose kultūros bei sporto renginiuose.
Institucijos
Autonomijoje būtų veikusios trys valdžios šakos: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismų.
- Įstatymų leidžiamoji valdžia – visuotiniu balsavimu renkama Liaudies atstovų taryba.
- Vykdomoji valdžia – gubernatorius, kurį paskirtų Indonezijos prezidentas pagal tarybos rekomendaciją, bei jo sudaryta patarėjų taryba.
- Teisminė valdžia – nepriklausoma teismų sistema su galimybe įtvirtinti tradicinį civilinį kodeksą.
Sritis būtų turėjusi savo regioninę policiją, o gynyba liktų Indonezijos ginkluotųjų pajėgų žinioje.
Organizavimas
Jungtinių Tautų misijoje Rytų Timore dirbo keli šimtai tarptautinių darbuotojų, civilinės policijos pareigūnų, karininkų, savanorių ir šimtai vietinių gyventojų, padėjusių kaip vertėjai, vairuotojai ir pagalbinis personalas. Taip pat buvo įdarbinti papildomi žmonės referendumo organizavimui.
Jungtinės Tautos atgabeno specialiai pritaikytus visureigius ir aprūpino komandą radijo ryšio įranga, kad užtikrintų saugų ir sklandų darbą.
Pagal 1999 m. gegužės 5 d. susitarimą, referendume balsuoti galėjo:
- Rytų Timore gimę asmenys;
- asmenys, gimę už Rytų Timoro ribų, jei bent vienas iš tėvų buvo gimęs Rytų Timore;
- asmenys, kurių sutuoktinis priklausė vienai iš šių kategorijų.
Užsienyje gyvenantys rytų timoriečiai taip pat galėjo balsuoti, jei atvyko į balsavimo centrus Portugalijoje ar Australijoje.
Buvo įsteigta apie 200 registracijos centrų, kur gyventojai užsiregistravo ir balsavo atsakydami į vieną iš dviejų klausimų:
- „Ar sutinkate su siūloma Rytų Timoro specialiąja autonomija Indonezijos Respublikos unitarinėje valstybėje?“
- „Ar atmetate siūlomą Rytų Timoro specialiąją autonomiją, kas reikštų Rytų Timoro atsiskyrimą nuo Indonezijos?“
Kampanija
Indonezijos vyriausybė neskyrė daug laiko ar pastangų įtikinti Rytų Timoro gyventojus priimti siūlomą autonomiją Indonezijos sudėtyje. Mėnesiai prieš referendumą buvo paženklinti bauginimais ir smurtu, kurį vykdė integraciją remiančios sukarintos grupės. JAV karinė žvalgyba 1999 m. kovo mėn. konstatavo glaudžius Indonezijos kariuomenės ryšius su šiomis grupėmis; daug jų buvo sukurtos kariuomenės ir žvalgybos pareigūnų bei aprūpintos ginklais, perduotais gynybos ministro Viranto sprendimu.
Prezidentas B. J. Habibis prieš balsavimą akcentavo siūlomos autonomijos privalumus ir „nacionalinio vieningumo“ svarbą, žadėdamas tęsti regiono plėtrą.
Pasirinkimai
Rinkėjams buvo pateikti du klausimai trimis kalbomis – indoneziečių, tetumų ir portugalų:
| Indoneziečių kalba | Tetumų kalba | Portugalų kalba | Lietuvių kalbos vertimas |
|---|---|---|---|
| Apakah Anda menerima otonomi khusus untuk Timor Timur dalam Negara Kesatuan Republik Indonesia? | Ita Boot simu proposta autonomia espesiál ba Timor Lorosa'e iha Estadu Unitáriu Repúblika Indonezia nia laran? | Aceita a autonomia especial proposta para Timor Leste integrada no Estado Unitário da República da Indonésia? | Ar sutinkate su siūloma Rytų Timoro specialiąja autonomija Indonezijos Respublikos unitarinėje valstybėje? |
| Apakah Anda menolak otonomi khusus yang diusulkan untuk Timor Timur, yang menyebabkan pemisahan Timor Timur dari Indonesia? | Ita Boot la simu proposta autonomia espesiál ba Timor Lorosa'e, nebé sei lori Timor Lorosa'e atu haketak an hosi Indonezia? | Rejeita a autonomia especial proposta para Timor Leste, levando à separação de Timor Leste da Indonésia? | Ar atmetate siūlomą Rytų Timoro specialiąją autonomiją, kas reikštų Rytų Timoro atsiskyrimą nuo Indonezijos? |
Reakcijos
Po referendumo rezultatų paskelbimo Rytų Timore kilo masinis smurtas, žudynės ir niokojimas. Pranešta, kad Okusio rajone iš karto po balsavimo nužudyta apie tūkstantis vyrų, moterų ir vaikų.
2000 m. sausį Tarptautinės Rytų Timoro tyrimo komisijos ataskaita nustatė, jog už smurtą buvo atsakingos Indonezijos ginkluotosios pajėgos ir jas rėmusios sukarintos grupuotės. Pasak tyrimo, smurtas buvo keršto pobūdžio: įvykdytos egzekucijos, moterys tapo seksualinio smurto aukomis, sunaikinta iki 80 % turto ir infrastruktūros, dešimtys tūkstančių gyventojų prievarta išvaryti į Vakarų Timorą.
Smurtas buvo vaizduojamas kaip vietinių konfliktas, tačiau faktiškai jį organizavo Indonezijos kariuomenė.
1999 m. rugsėjo 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba į Rytų Timorą pasiuntė INTERFET taikdarius, vadovaujamus Australijos generolo Piterio Kosgrouvo, kad būtų atkurta tvarka. Spalį Jungtinių Tautų darbuotojai sugrįžo į beveik visiškai sugriautą šalį: buvo sunaikinta didžioji dalis mokyklų, ligoninių, turgų ir ryšių infrastruktūros, dauguma gyventojų pasitraukę, kvalifikuoti specialistai – išvykę.
1999 m. spalio 19 d. Indonezijos parlamentas oficialiai pripažino referendumo rezultatus ir panaikino ankstesnę aneksiją. Jungtinės Tautos įsteigė Pereinamojo laikotarpio administraciją (UNTAET), kuri valdė šalį iki nepriklausomybės atkūrimo 2002 m.
Literatūra
- Fox, James J.; Babo Soares, Dionisio, red. (2003). Out of the Ashes: Destruction and Reconstruction of East Timor. Canberra: ANU Press. doi:10.26530/oapen_459402. ISBN 9789751229083.
- Sebastian, Leonard C.; Smith, Anthony L. (2000). „The East Timor Crisis: A Test Case for Humanitarian Intervention“. Rinkinyje: Singh, Daljit (red.). Southeast Asian Affairs 2000. Singapore: Institute of Southeast Asian Studies. pp. 64–84. doi:10.1355/9789812306906-006. ISBN 9812306900. ISSN 0377-5437. JSTOR 27912244.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie 1999 m. Rytų Timoro nepriklausomybės referendumas, Kas yra 1999 m. Rytų Timoro nepriklausomybės referendumas? Ką reiškia 1999 m. Rytų Timoro nepriklausomybės referendumas?