Šaligatvis

Šaligatvis – pėstiesiems vaikščioti ir (arba) dviratininkams važiuoti skirta gatvės dalis, esanti prie važiuojamosios dalies arba atskirta nuo jos. Nuo gatvės važiuojamosios dalies šaligatvį skiria bortelis arba želdinių juosta, veja. Dažniausiai šaligatvio danga daroma iš asfaltbetonio arba betono trinkelių, o dviračių takui parenkama minkštesnė ir lygesnė danga (raudono asfaltbetonio dangos konstrukcija); paprastai klojama ant žvyro ar skaldos pagrindo. Pastaraisiais metais betono plokštės bei plytelės keičiamos betono trinkelėmis, o šalia jų vienoje miestų gatvių pusėje tiesiami ir dviračių takai (pėsčiųjų ir dviračių takas).

Istorija

Šaligatvius pradėjo tiesti maždaug prieš 2000 m. pr. m. e. Anatolijoje, Kaneše. Jų būta ir Senovės Graikijos bei Senovės Romos miestuose. Dažniausiai jie daryti iš kvadratinių akmeninių plokščių. Vakarų Romos imperijai susiskaldžius į nepriklausomas karalystes jie nunyko. Viduramžiais šaligatvių nebuvo. Tačiau po 1666 m. didžiojo Londono gaisro rekonstruotuose gatvėse nutiesti ir šaligatviai. XVIII a. viduryje išleistas Vestminsterio klojimo aktas paspartino jų plėtrą mieste. Londone, Paryžiuje bei kituose Europos miestuose XIX amžiaus pabaigoje šaligatviai buvo nutiesti daugelyje miestų gatvėse. Lietuvoje tuo metu jie tik pradėti tiesti iš medinių lentų.

Šaltiniai

1. Šaligatvis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-10-04).
2. „Gyventojų judumui didinti įrengiama nauja pėsčiųjų ir dviračių tako atkarpa palei Oslo gatvę“. Made in Vilnius. 2021-11-04. Nuoroda tikrinta 2022-10-06.
3. „Pristatytas Nacionalinis dviračių takų plėtros planas: infrastruktūrai gerinti – tris kartus didesnis finansavimas“. LRT. 2021-12-06. Nuoroda tikrinta 2022-10-08.
4. Anastasia Loukaitou-Sideris, Renia Ehrenfeucht (2009). Sidewalks: Conflict and Negotiation Over Public Space. MIT Press. p. 15. ISBN 9780262123075. Nuoroda tikrinta 18 November 2018. „The first sidewalks appeared around 2000 to 1990 B.C. [...] in central Anatolia (modern Turkey) [...].“