Liudvigas Heinrichas Bojanus vok Ludwig Heinrich BojanusGimė 1776 m liepos 16 d Elzase Buksvileryje Mirė 1827 m balandži

Liudvigas Heinrichas Bojanus vok. Ludwig Heinrich Bojanus

Gimė	1776 m. liepos 16 d. Elzase, Buksvileryje,
Mirė	1827 m. balandžio 2 d. (50 metų)

Veikla	Vokietijos mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius.

Vikiteka	Ludwig Heinrich Bojanus

Liudvigas Heinrichas Bojanus (vok. Ludwig Heinrich Bojanus; 1776 m. liepos 16 d. Elzase, Buksvileryje – 1827 m. balandžio 2 d.) – anatomas ir zoologas, Vilniaus universiteto profesorius.

Biografija

Liudvigas Bojanus gimė liuteronų šeimoje. Bojanaus tėvas Johanas Jacobas Bojanus buvo grafystės miškų ūkio tarnautojas. Tai, jog tėvas dirbo miškų ūkyje, galėjo prisidėti prie to, kad sūnus ėmė domėtis turtinga ir įvairia grafystės gamta.

Miesto koledže Liudvigas Bojanus įgijo vidurinį išsilavinimą. Darmštate Bojanus išlaikė brandos egzaminus ir tęsė medicinos studijas Jėnos universitete. 1797 m. jam suteiktas medicinos ir chirurgijos mokslų daktaro vardas. Vienerius metus jis dirbo Berlyne, vėliau Vienoje.

Sugrįžęs į Darmštatą, nuo 1798 m. iki 1801 metų Bojanus dirbo gydytoju. Vietinė valdžia pasiūlė jam vadovauti kuriamai veterinarijos mokyklai. Norėdamas pasirengti šiam darbui, nuo 1801 m. iki 1803 m. Bojanus lankė žymiausias Europos veterinarijos mokyklas, taip pat didžiules veislinių žirgų auginimo fermas.

Jis lankėsi Paryžiuje, , Londone, Hanoveryje, Vienoje, Drezdene, Berlyne bei Kopenhagoje. Sukaupta patirtis paskatino Bojanų parašyti veikalą „Apie veterinarijos mokyklų tvarkymą ir naudą“ (vok. Über den Zweck und die Organisation der Thierarzneischulen), kuris išleistas 1805 m. Frankfurte.

Veikla Vilniuje

Liudvigas Bojanus Vilniaus universitetui pateikė savo kandidatūrą ir universiteto taryba jį priėmė dirbti. Bojanus atvyko į Vilnių 1806 m. gegužę.

Nuo 1806 m. iki 1824 m. Vilniaus universitete jis dėstė veterinariją, vėliau lyginamąją anatomiją, kurią, kaip mokslinę discipliną, Rytų Europoje ėmė dėstyti pirmasis.1815 m. jis parengė chirurginės veterinarijos kursą, kuriam specialiai įrengtas anatomijos teatras. Bojanus nekalbėjo lenkiškai, todėl dėstė lotynų, rečiau – vokiečių arba prancūzų kalba.

Anatomijos paskaitose, kurios buvo vienos novatoriškiausių, Bojanus plėtojo teoriją apie gyvąją gamtą, kuri nuolat, nepertraukiamai kinta, vystosi nuo paprasčiausių formų iki sudėtingų. Jo manymu, gyvosios gamtos grandyse pertrūkio nesą – netgi augalijos bei gyvūnijos pasauliai nėra skirtingi. Anot Bojanaus, yra daugybė pereinamųjų formų, vadinamų zoophyta. Augmenijos ir gyvūnijos panašumą jis grindė tuo, kad kai kurie augalai gali judėti iš vienos vietos į kitą, dar kiti panašūs į bestuburius gyvūnus ir kt.

Bojanus parengė išsamų veikalą „Anatome Testudinis Europae“ (Europos vėžlio anatomija). Jį sudaro 40 raižinių su paaiškinimais ir daugiau kaip 200 iliustracijų, detaliai vaizduojančių vandens vėžlių anatomiją. Bojanus išskrodė apie 500 vėžlių. Šiam darbui skyrė visą dešimtmetį. Piešiniai knygoje pateikti paties Bojanaus, vario plokštės raižytos specialiai iš Heseno iškviesto graviruotojo. Savo lėšomis Bojanus išleido 80 originalių egzempliorių (veikalas dar kartą buvo išspausdintas 1902 m., vėliau 1970 m.). Du egzemplioriai saugomi Prancūzijoje, vienas – Strasbūro universiteto mokslinėje bibliotekoje, kitas – valstybiniame Paryžiaus gamtos istorijos muziejuje.

Bojanus pelnė pripažinimą ir tyrinėdamas taurus. Bojanus tyrė jų griaučius Vilniuje, Paryžiuje ir Vienoje. Jam pavyko įrodyti, kad tauras ir stumbras – dvi skirtingos rūšys.

Kai Napoleonas Bonapartas 1812 m. birželio mėn. įžengė į Vilnių, Bojanus kuriam laikui išvyko į Sankt Peterburgą.

Caras atsidėkojo Bojanui už lojalumą 1816 m. suteikdamas jam valstybės patarėjo rangą. Savo ruožtu, už nuopelnus mokslui ir dėl pavyzdingo Bojanaus rūpinimosi universitetu, jį pripažino mokslininkai ir studentai. 1821 m. valdžia paskyrė jį tyrimų komisijos nariu. Ši komisija tyrė Vilniaus universiteto Filomatų draugijos pogrindinę veiklą. Teigiama, kad Bojanus dangstė studentus, dėjo pastangas, kad jie būtų paleisti ir galėtų baigti mokslus universitete, kad būtų išgelbėti Filomatų ir Filaretų draugijų nariai.

Nors Bojanų kvietė Berlyno universitetas, jis liko Vilniuje ir nuo 1822 m. rugsėjo iki 1823 m. vidurio sutiko eiti universiteto rektoriaus pareigas. Tuo metu pradėjo blogėti sveikata. Vis dėlto 1823 m. Bojanui dar pavyko įkurti jauniesiems apylinkių galvijų augintojams Veterinarijos mokyklą.

Sunkiai sirgdamas 1824 m. Bojanus paliko katedrą, dalį savo bibliotekos padovanojęs universitetui, išvyko į Darmštatą, kur mirė po trejų metų, sulaukęs 51 metų amžiaus.

Šaltiniai

Ludwig Heinrich Bojanus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003[1]
Edelis, Filipas. Liudvigas Heinrichas Bojanus – Elzasietis ir žymus Lietuvos mokslininkas. Mokslas ir gyvenimas, 2002 m. lapkričio mėn.
Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.

Literatūra

Philippe Edel, Piotr Daszkiewicz „Liudvigas Heinrichas Bojanus“. Vilnius, Lietuvos mokslų akademija, VMTI Gamtos tyrimų centras, 2016, 63 p.

[1] Ludwig Heinrich Bojanus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003[1]

[Edelis-2] Edelis, Filipas. Liudvigas Heinrichas Bojanus – Elzasietis ir žymus Lietuvos mokslininkas. Mokslas ir gyvenimas, 2002 m. lapkričio mėn.

[Josephas_Frankas-3] Josephas Frankas. Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, pirma knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė. Vilnius: Mintis, 2013. ISBN 978-5417-01062-0.