Samizdatas

Samizdatas (arba savilaida; rus. самиздат, iš rus. sam „pats“ + rus. сам издательство „leidykla“) – neoficialus, dažnai ir nelegalus knygų, žurnalų ir kitokių leidinių spausdinimas ar dauginimas Tarybų Sąjungoje ir kitose „realaus socializmo“ šalyse. Kartu taip vadinti ir taip išleisti leidiniai. Samizdato leidinių pobūdis buvo labai įvairus – nuo apolitiškos kūrybos iki antitarybinės propagandos, nuo nemokamai platinamų lapelių iki komercinių knygų. Samizdato pagalba rašytojai, poetai ir publicistai galėjo reikšti kritiškus ir nuo socialistinio realizmo nukrypstančius tekstus, nes jų nekontroliavo valstybinės institucijos.

Etimologija

Terminą samizdat sugalvojo N. Gloskovas, jaunosios kartos poetas. Jo moderni poezija nebuvo viešai spausdinama. Jis pats spausdindavo kūrinius ir dalindavo savo draugams. Ant vieno tokio savo kūrinio parašyta „pats save išleidžia“. Pirminis principas – „pats platinu, pats išduodu“. Pirmą kartą periodiniuose pogrindžio leidiniuose lietuviškas terminas „savilaida“ paminėtas 1975 m. rudenį.

Istorija

Pradžioje didelė dalis samizdato leidinių būdavo spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, kartais – perrašoma ranka. Spausdinimo mašinos buvo naudojamos rečiau. Atsiradus kopijavimo aparatams, dauguma samizdato spaudos buvo gaminama kserografijos būdu.

Samizdato būdu buvo išleista nemažai šiuo metu visame pasaulyje garsių grožinės literatūros kūrinių, tarp jų Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, Venedikto Jerofejevo „“.

Šaltiniai

1. Archyvai (18 Tomas) Lietuvos istorijos studijos