Tine Debeljak

Tine Debeljakas (slovėn. Tine Debeljak, 1903 balandžio 27 Škofja Loka ‒ 1989 vasario 20 Buenos Aires) – slovėnų literatūros kritikas, vertėjas, redaktorius ir poetas.

Biografija

Baigęs vidurinę mokyklą Škofjoje Lokoje pradėjo lankyti Škofjos Lokos klasikinę gimnaziją Šentvide prie Liublianos. Vėliau Liublianos universitete studijavo ir . Pagal profesorės Ivanos Projateljos planus turėjo studijas tęsti Varšuvos ir Prahos universitetuose, tačiau po jos mirties laikinai neturėjo galimybių čia studijuoti, nes pirmenybę turėjo Kidričevo studentai. Studijas baigė 1927 metais. Šiame laikotarpyje daugiausiai rašė poeziją. Eilėraščiuose skelbiamos ekspresionistinės, socialinės bei krikščioniškos idėjos, kai kuriuose pastebima netgi egzistencinė . Nors ir planavo išleisti savo poezijos rinkinį, jo neišleido, o savo eilėraščius publikuodavo laikraščiuose. Nuo 1934 iki 1934 metų dirbo profesoriumi gimnazijoje Nikšicoje Črnoje Goroje. Visą šį laiką budriai sekė kultūrinius ‒ politinius įvykius ir savo esė skelbdavo laikraščiuose ir žurnaluose. Vėliau dėl politinių priežasčių paliko šią darbo vietą ir tapo tuometinio didžiausio katalikiško dienraščio „Slovenec“ . Kadangi jį domino visos slavų kalbos, išvyko studijuoti į Varšuvą ir tapo slovėnų kalbos ir vėliau apsigynė daktaro disertaciją. 1939 metais apsigynė daktaro laipsnį Liublianoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Korošką (Vetrin), o 1948 metų kovą – į Argentiną| Buenos Airėse pirmiausiai dirbo farmacinėje įmonėje, vėliau durininku. Jo žmona ir trys vaikai atvyko į Argentiną 1954 metais Raudonojo kryžiaus pagalba.

Kūryba

Literatūriniu darbu pradėjo užsiimti dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. Būdamas tik septintoje klasėje savo darbus publikavo periodiniame leidinyje „Namai ir pasaulis“. Buvo vienas iš „Kryžiai ant kalno“ ir Škofjos Lokos muziejaus steigėjų, scenai atgaivino Škofjos Lokos pasijoną, (1930–1931 in 1938–1945) buvo „Namai ir pasaulis“ redaktorius, „Pen Klubo“ ir „Moderniosios galerijos“ . Vertė iš rusų, lenkų, čekų, vengrų ir italų kalbų, parašė šimtus esė, literatūros istorijos studijų slovėnų kalba ir apskritai visomis slavų kalbomis. Emigracijoje išleido pirmą spausdintą emignantinę knygą „Slovėnų emigrantų kalendorius“(1946), bendradarbiavo tokiuose leidiniuose kaip „Namai ir pasaulis“, „Mūsų poezija“, „Ankstyvoji sėja“. Buvo pirmasis „Slovėnų draugijos“ referentas, „Balantičevo poetų draugijos“ prezidentas, taip pat Balantičevo poezijos rinkinio „N'mav čez izaro“ redaktorius. Dešimt metų buvo „Slovėnų kultūrinės akcijos“ prezidentas, „Meddobja“ ir daugelio kitų knygų redaktorius, taip pat išskirtinis profesorius ukrainiečių katalikiškame humanitariniame slavų kalbų fakultete Buenos Airėse. 1949 metais išleido pirmąjį emigrantinį kūrinį „Juodosios mišios už slovėnus“. Kūrynyje atskleidžamas ir revoliucijų siaubas. Kritikai šį darbą vertino kaip vieną iš pačių geriausių Debeljako darbų. 1951 metais išleido poezijos rinkinį „Bučinys“, kuris vaizduojamų motyvų atžvilgiu buvo labai įdomus. Rinkinyje „Marija“, kurį išleido 1954 metais, išreiškia savo begalinį ilgesį ir norą sugrįžti namo. Po metų išleido Dižiosios savaitės rinkinį „Kyrie Eleison“. Dirbdamas durinku Buenos Airėse išleido savo velyvąjį poezijos rinkinį „Črni Kamnitnik“. Debeljako pats vėliausias darbas – „Oratorija apie Baragą“ (1957), kurį įgarsino Aloyzas Garžiničius. Po 1954 metų buvo parašęs daugiau kaip tūkstantį straipsnių, kuriuios taip pat siuntė į Kroatiją, Serbiją, Slovakiją ir Lenkiją.

Tine Debeljakas kaip literatūros istorikas

Jo literatūrinė veikla šioje srityje apima kritiką, vertimus, studijas ir literatūriniuose leidiniuose. Tine Debeljako literatūros istorijos leidinių rašymas sutapo su slovėnų ekspresionizmo klestėjimu. Tarp pirmųjų jo literatūros kritikos bandymų buvo tokių rašytojų kaip Vojislavo Moletos, Antono Vodniko, Ivano Pregljo ir jaunojo Srečkos Kosovelio kūrinių kritika. Išskirtinai vertino Josipo Murno ‒ Aleksandrovo ir Edvardo Kobeko kūrybą. Ekspresionizmo klausimu buvo kritiškas. Buvo įsitikinęs, jog ekspresionizmą būtina nugalėti, o literatūroje pabrėžti dvasingumo ir realybės svarbą. Šio kūrybos modelio įgyvendinimą surado Prešerno, Ketės ir Balantičevo poezijoje. Tą pabrėžtinai išreiškė savo studijose apie Balantičevo „Venec sonetnih vencev“ (1944) poezijos rinkinį. Vėliau Debeljako kritiniai darbai išsišakojo į dar smulkesnius darbus apie rašytojus, rašiusius katalikiška tematika. Rašė apie Stanką Maicną, Nartėją Velikoną, daugybę kartų apie Balantičevo poeziją, ypatingai pasišvęsdamas „Muževna Steblika“ poezijos rinkinio susiformavimui (1942) ir rinkiniui „V ognju groze plapolam“. Buenos Airėse, prisidėdamas prie "Slovėnų kultūrinės akcijos", tęsė Balantičevo poezijos tyrinėjimą, taip pat kaip redaktorius aptarė daugelį literatūrinių leidinių. Kartu su Francetu Papežu parengė labai didelės apimties „Antologijo slovenskega zdomskega pesništva (1980)“, kurioje Debeljakas parengė ir sutvarkė biografinius autorių duomenis. Debeljako slovėnų literatūros peržiūra apėmė autorių, kurie išsibarstę gyveno Europos, Amerikos, Azijos ir Australijos žemynuose kūrybą. Bibliografiniu kruopštumu tyrinėjo literatūrą, laikraščius ir kitą spaudą, tvarkė ir kaupė informaciją. Tarp Debeljako literatūrinių studijų ypatingą vietą užima Karlo Mauserjo poezijos aptarimas ir eilėraščių rinkinio „Zemlja sem in večnost“ pristatymas, kurią Debeljakas parengė 1978 metais rašytojo mirties metinių proga. Pristatymas kupinas jausmingumo ir yra įdomus dėl to, jog abu autorius siejo draugystė ir panašus likimas. Šios studijos Mauserjo poeziją neginčijamai priskiria prie slovėnų literatūros. Literatūros istorijos, redakcinį ir kritinį Tine Debeljako darbą dalinai apibrėžia beografistiniai rinkiniai, kurie buvo sudaryti 1968 metais ir apima 50 leidinių. Šis jo darbas išskirtinai didelės apimties.

Nuorodos

Paskaita apie Tine Debeljaką Archyvuota kopija 2012-04-26 iš Wayback Machine projekto.