Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Alžyro karasData 1954 m lapkričio 1 d 1962 m kovo 19 d Vieta Prancūzijos AlžyrasRezultatas Alžyro nepriklausomybėKonflik
Alžyro karas
| Alžyro karas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| Prancūzija | Alžyras | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Charles de Gaulle | Mesali Hadž | ||||||
Alžyro karas arba Alžyro Nepriklausomybės karas (1954–1962) buvo partizaninio karo ir terorizmo prieš civilius gyventojus iš abiejų pusių bei kovų tarp Prancūzijos armijos ir kolonistų prieš FLN ir kitus nepriklausomybę palaikančius alžyriečius periodas. Nors tuometinė Prancūzijos vyriausybė laikė smurtą Alžyre, įskaitant smurtą prieš Prancūzijos kariuomenę, nusikaltimu ir terorizmu, kai kurie prancūzai, tokie kaip buvęs antinacių pogrindžio dalyvis ir advokatas Jacques Verges lygino prancūzų pasipriešinimą naciams su alžyriečių pasipriešinimu Prancūzijos okupacijai.
Kovą pradėjo Nacionalinis Išsivadavimo Frontas (Front de Libération Nationale arba FLN), Alžyro nacionalistų gyvenančių Alžyre ir užsienyje organizacija. Kovą FNL pradėjo 1954 m., praėjus dvejiems metams po to, kai Prancūzija atsisakė Tuniso ir Maroko kontrolės.
Pagrindinis FNL varžovas – turintis tuos pačius Alžyro nepriklausomybės tikslus – buvo (Mouvement National Algérien – MNA), kurio pagrindiniai šalininkai buvo alžyriečiai darbininkai Prancūzijoje. FLN ir MNA kovojo tarpusavyje Prancūzijoje ir retkarčiais Alžyre praktiškai per visą konflikto laikotarpį.
Kovų pradžia
Ankstų 1954 m. lapkričio 1 d. rytą FLN partizanai pradėjo ataką įvairiose Alžyro dalyse prieš karinius taikinius, policijos postus, sandėlius, komunikacijos įrenginius. Iš Kairo FNL paskelbė proklamaciją, kviečiančią Alžyro musulmonus prisijungti prie kovos už „suverenios, demokratinės ir socialinės Alžyro valstybės atstatymą, islamo principų rėmuose“. Prancūzijos vidaus reikalų ministras socialistas Fransua Miteranas (François Mitterrand) griežtai atsakė, kad „vienintelės galimos derybos yra karas“. Premjero Pjero Mendeso (Pierre Mendès) reakcija į įvykius nustatė Prancūzijos politikos toną sekantiems penkeriems metams. Prancūzija tik prieš kelis mėnesius likvidavo Prancūzijos imperiją Indokinijoje. Lapkričio 12 d. Nacionaliniame Susirinkime premjeras paskelbė, kad „Negalima nusileisti, kai kalba eina apie nacijos vidinę taiką, Respublikos vienybę ir vientisumą. Alžyro departamentai yra Prancūzijos Respublikos dalis. Jie buvo prancūzų ilgą laiką ir jie negrįžtamai yra Prancūzijos (…) Jie ir metropolinė Prancūzija, negali atsiskirti“.
Karo eiga ir pabaiga
Konfliktas plėtėsi, ypač po to, kai nuo 1956 m. nepriklausomos Tuniso ir Maroko valstybės ėmė palaikyti FLN. Prancūzų kariuomenė buvo padidinta iki 400 000 karių ir pasiekė tam tikrų pergalių. 1957 m. Alžyro mūšyje FLN buvo sumušta. Tačiau net po to, kai Prancūzija sugebėjo iš dalies sustabdyti FLN aprūpinimą ginklais ir amunicija, iki galo likviduoti FLN partizanų būrių nepavyko.
Dėl kovų pradėjo augti įtampa ir tarp pačių prancūzų. Tuo tarpu kai Prancūzijoje dauguma gyventojų norėjo nutraukti karą ir palaikė Alžyro nepriklausomybės idėją, dalis kariškių ir Alžyro kolonistai grasino kariniu perversmu, nes nepriklausomybės pripažinimas valdžią perduodant į FLN rankas reiškė likimo valiai palikti Prancūzijos pusėje prieš FLN kovojusias puses. Po to kai Prancūzijoje 1961 m. referendume 78 % gyventojų prabalsavo už pasitraukimą iš Alžyro, sustiprėjo prancūzų kolonistų ir jų slaptos organizacijos teroristiniai aktai. Į juos FLN taip pat atsakė teroru. Po ilgų derybų Charles de Gaulle 1962 m. kovo 13 d. Evian sutartimi pripažino Alžyro nepriklausomybę. Nors buvo sutarta, kad prancūzų kolonistams bus išsaugota jų nuosavybė, jie masiškai bėgo į Prancūziją. 1962 m. birželio 1 d. buvo paskelbta Alžyro nepriklausomybė.
Per septynis su puse metų trukusį karą pagal prancūzų duomenis žuvo: 17 459 karių (tarp jų 5 966 žuvusių „per klaidą“); 10 000 europiečių ir 300 000 alžyriečių. Alžyro duomenimis žuvo apie 1 milijoną alžyriečių.
Po karo atsirado 1,8 mln. pabėgėlių. 150 000 alžyriečių samdinių, vadinamųjų „harkių“, kurie karo metu kovojo Prancūzijos armijos pusėje, po karo prancūzų kareivių buvo nuginkluoti ir palikti likimo valiai. Praktiškai visi jie buvo išžudyti. Skirtingais duomenimis iš jų žuvo nuo 30 000 iki 150 000 žmonių.
Alžyro istorijai šis karas šalia nepriklausomybės iškovojimo turėjo didelę reikšmę, nes jo metu kariškiai įgavo didelę įtaką politikoje ir iki šiol blokuoja realų šalies demokratizavimą.
Šaltiniai
- Alžyro istorija
- E. Macronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl vykdytų kankinimų
- Kas laimėjo Alžyro karą?
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Alžyro karas, Kas yra Alžyro karas? Ką reiškia Alžyro karas?
Alzyro karasData 1954 m lapkricio 1 d 1962 m kovo 19 d Vieta Prancuzijos AlzyrasRezultatas Alzyro nepriklausomybeKonflikto salys Prancuzija AlzyrasVadovai ir kariniai vadaiCharles de Gaulle Mesali Hadz Alzyro karas arba Alzyro Nepriklausomybes karas 1954 1962 buvo partizaninio karo ir terorizmo pries civilius gyventojus is abieju pusiu bei kovu tarp Prancuzijos armijos ir kolonistu pries FLN ir kitus nepriklausomybe palaikancius alzyriecius periodas Nors tuometine Prancuzijos vyriausybe laike smurta Alzyre įskaitant smurta pries Prancuzijos kariuomene nusikaltimu ir terorizmu kai kurie prancuzai tokie kaip buves antinaciu pogrindzio dalyvis ir advokatas Jacques Verges lygino prancuzu pasipriesinima naciams su alzyrieciu pasipriesinimu Prancuzijos okupacijai Kova pradejo Nacionalinis Issivadavimo Frontas Front de Liberation Nationale arba FLN Alzyro nacionalistu gyvenanciu Alzyre ir uzsienyje organizacija Kova FNL pradejo 1954 m praejus dvejiems metams po to kai Prancuzija atsisake Tuniso ir Maroko kontroles Pagrindinis FNL varzovas turintis tuos pacius Alzyro nepriklausomybes tikslus buvo Mouvement National Algerien MNA kurio pagrindiniai salininkai buvo alzyrieciai darbininkai Prancuzijoje FLN ir MNA kovojo tarpusavyje Prancuzijoje ir retkarciais Alzyre praktiskai per visa konflikto laikotarpį Kovu pradziaAnkstu 1954 m lapkricio 1 d ryta FLN partizanai pradejo ataka įvairiose Alzyro dalyse pries karinius taikinius policijos postus sandelius komunikacijos įrenginius Is Kairo FNL paskelbe proklamacija kvieciancia Alzyro musulmonus prisijungti prie kovos uz suverenios demokratines ir socialines Alzyro valstybes atstatyma islamo principu remuose Prancuzijos vidaus reikalu ministras socialistas Fransua Miteranas Francois Mitterrand grieztai atsake kad vieninteles galimos derybos yra karas Premjero Pjero Mendeso Pierre Mendes reakcija į įvykius nustate Prancuzijos politikos tona sekantiems penkeriems metams Prancuzija tik pries kelis menesius likvidavo Prancuzijos imperija Indokinijoje Lapkricio 12 d Nacionaliniame Susirinkime premjeras paskelbe kad Negalima nusileisti kai kalba eina apie nacijos vidine taika Respublikos vienybe ir vientisuma Alzyro departamentai yra Prancuzijos Respublikos dalis Jie buvo prancuzu ilga laika ir jie negrįztamai yra Prancuzijos Jie ir metropoline Prancuzija negali atsiskirti Karo eiga ir pabaigaKonfliktas pletesi ypac po to kai nuo 1956 m nepriklausomos Tuniso ir Maroko valstybes eme palaikyti FLN Prancuzu kariuomene buvo padidinta iki 400 000 kariu ir pasieke tam tikru pergaliu 1957 m Alzyro musyje FLN buvo sumusta Taciau net po to kai Prancuzija sugebejo is dalies sustabdyti FLN aprupinima ginklais ir amunicija iki galo likviduoti FLN partizanu buriu nepavyko Del kovu pradejo augti įtampa ir tarp paciu prancuzu Tuo tarpu kai Prancuzijoje dauguma gyventoju norejo nutraukti kara ir palaike Alzyro nepriklausomybes ideja dalis kariskiu ir Alzyro kolonistai grasino kariniu perversmu nes nepriklausomybes pripazinimas valdzia perduodant į FLN rankas reiske likimo valiai palikti Prancuzijos puseje pries FLN kovojusias puses Po to kai Prancuzijoje 1961 m referendume 78 gyventoju prabalsavo uz pasitraukima is Alzyro sustiprejo prancuzu kolonistu ir ju slaptos organizacijos teroristiniai aktai Į juos FLN taip pat atsake teroru Po ilgu derybu Charles de Gaulle 1962 m kovo 13 d Evian sutartimi pripazino Alzyro nepriklausomybe Nors buvo sutarta kad prancuzu kolonistams bus issaugota ju nuosavybe jie masiskai bego į Prancuzija 1962 m birzelio 1 d buvo paskelbta Alzyro nepriklausomybe Per septynis su puse metu trukusį kara pagal prancuzu duomenis zuvo 17 459 kariu tarp ju 5 966 zuvusiu per klaida 10 000 europieciu ir 300 000 alzyrieciu Alzyro duomenimis zuvo apie 1 milijona alzyrieciu Po karo atsirado 1 8 mln pabegeliu 150 000 alzyrieciu samdiniu vadinamuju harkiu kurie karo metu kovojo Prancuzijos armijos puseje po karo prancuzu kareiviu buvo nuginkluoti ir palikti likimo valiai Praktiskai visi jie buvo iszudyti Skirtingais duomenimis is ju zuvo nuo 30 000 iki 150 000 zmoniu Alzyro istorijai sis karas salia nepriklausomybes iskovojimo turejo didele reiksme nes jo metu kariskiai įgavo didele įtaka politikoje ir iki siol blokuoja realu salies demokratizavima SaltiniaiAlzyro istorija E Macronas pripazino Prancuzijos atsakomybe del vykdytu kankinimu Kas laimejo Alzyro kara