Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus Reikia sukurti antraštes Jei galite sutvarkykite Se
Senasis Vilniaus vandentiekis
| Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Reikia sukurti antraštes Jei galite, sutvarkykite. |
Senasis Vilniaus vandentiekis – Vilniaus vandentiekio sistema, veikusi XVI-XIX amžiais. Nuo 1501 m. vanduo buvo imamas iš Vingrių šaltinių (dabar – ), nuo 1534 m. – ir iš Žiupronių (Misionierių) šaltinių, nuo 1598 m. minimi ir Aušros vartų šaltiniai. Vanduo mediniais vamzdžiais savaime tekėdavo iš aukštesnėje vietoje esančių šaltinių į miestą. 1864 m. mediniai vamzdžiai imti keisti metaliniais. 1914 m. pradėjo veikti naujas vandentiekis, imantis vandenį iš gręžinių.
Vingrių šaltiniai garsėjo labai geros kokybės geriamu vandeniu, kuris gyventojų buvo vadinamas Šv. Jono vandeniu. Kur jie yra buvę, dabar žymi Vingrių gatvė. Nuo 1501 m. šaltiniai priklausė dominikonams. Tais metais Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė privilegiją besikuriantiems dominikonų vienuoliams, kuria jiems dovanotas žemės sklypas, keturios smuklės ir Vingrių šaltiniai. Vienuoliams išlaikyti šaltinius savo nuosavybėje nebuvo lengva, nes miestui labai trūko vandens. Net pats didysis kunigaikštis, apžiūrėjęs vandens išteklius ir „mauči laskovyj vzgliad na toje miasto nšo vilenskoje“, atidavė miestui Žiupronių šaltinius, o iš Vingrių šaltinių tegalėjo atiduoti tik „atliekamą vandenį“ („vodu zbytočnuju“), kuris bėga iš šaltinių į miesto žemę ir, tekėdamas perkasu, plauna miesto mūrus. Po ilgų derybų dominikonai 1536 m. pardavė miestui Vingrių šaltinius. Miestas jiems sumokėjo 100 kapų grašių ir 10 talerių pipirų. Šaltiniai atiteko miesto magistratui, kuris nutiesė vandentiekį į įvairias miesto dalis. Už tokius pinigus Vilniuje buvo galima nusipirkti nedidelius medinius namus (iš to galima daryti prielaidą, kad pinigai tebuvo sumokėti tik už šaltinių „atliekamą vandenį“, kurį kunigaikštis jau anksčiau miestui buvo dovanojęs).
1536 m. statutas, kurį Vilniaus miestui suteikė didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, nustatė, kad „visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenės pinigais į miestą turi būti atvesti vamzdžiai, o kas vartos kitokį vandenį (inoje vody), tas privalo nuo savo namų kasmet vamzdžiams duoti po aštuonis grašius”. Vandentiekiu atvestas vanduo buvo reikalingas ne tik gėrimui, bet ir gaisro gesinimui, o tai – visų miestiečių bendras rūpestis.
XVI a. buvo beveik ištisai užstatyta mūriniais pastatais ir kai kurie jų jau turėjo nuo Vingrių šaltinių mediniu vandentiekiu atvestą geriamąjį vandenį. Pats seniausias viešas šulinys, manoma, buvo prie šv. Jono bažnyčios varpinės. Iš 1532 m. dokumento sužinome, kad vienuoliai pranciškonai, gyvenę Trakų gatvėje, iš Vingrių šaltinių vamzdžiais atsives vandenį ir už tai dominikonams kasmet mokės po 30 grašių. Be to, jie niekam neleis iš savo namų nusivesti vandenį kitur.
Antrasis pagal svarbą vandens tiekėjas buvo Aušros vartų šaltiniai. Jie buvo už Aušros vartų, aukštumoje, prie kelio į Medininkus. Pirmoji žinia apie juos yra iš XVI a. pabaigos. Skunde teismui dėl užpuolimo, įvykdyto 1598 m., pasakyta, kad tai atsitiko tuoj už Vilniaus, vieškelyje į Medininkus, prie kalno, „iš kur į Vilniaus miestą eina vamzdžiai“. Aušros vartų šaltiniai yra žymiai aukštesnėje vietoje negu Vingrių, tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo parankesni. 1648 m. Frydricho Gedkanto Vilniaus plane pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto (tarp Aušros ir Rūdininkų vartų) ir toliau palei vakarinę miesto sieną tekantys žemyn. Upelis, pavaizduotas tiesiai už Aušros vartų, išteka iš Aušros vartų šaltinių. Visai netoli Aušros vartų tas upelis išsilieja į tvenkinį, kurio šiauriniame pakraštyje stovi mūrinis apvalus pastatas, sujungtas su Aušros vartais. Spėjama, kad tai buvęs vandens rezervuaras, XVII a. dokumentuose lenkiškai vadinamas „rurmus“. Šitas pastatas ir siena ypač aiškiai matyti 1740 m. Vilniaus plane, tačiau buvusių upelių ir tvenkinio jau nebėra. XIX a. šaltiniai vėl buvo įjungti į miesto vandentiekio tinklą.
1660 m. metinį mokestį už vandenį sumokėjo 15 miestiečių, mūrinių namų savininkų – iš viso 24 kapas 48 grašius. Už vandenį iš viešųjų vamzdžių (viešųjų vandentiekio šulinių) sumokėjo 11 miestiečių. Taigi, tais metais viešuoju vandentiekiu naudojosi 26 miestiečiai, neskaitant didikų ir privilegijuotų asmenų, kurie vandentiekiu naudojosi nemokamai. 1677 m. vandentiekiu naudojosi apie 50 miestiečių ir bendruomenių (kardininko Tyzenhauzo, raikytojo Tiškevičiaus, P. Kososbuckio, Bialozaro, Voinos, Dovydo Oto, kanauninko Osovskio, vargonininko M. Ventos, D. Paciukevičiaus, M. Procevičiaus, J. Dolemars ir kiti namai).
Bent keliuose XVII a. dokumentuose sakoma, kad vanduo visur išvedžiojamas į namus, bet viešose vietose, matyt, dar maža buvo vandens, todėl daug kur kalbama apie svarbą viso miesto labui turėti vandenį viešose vietose, ypač būtiną gaisrų gesinimui.
Po Šiaurės karo, 1712 m., nuniokotame Vilniuje pajamų už vandenį nebuvo, nes „vamzdžiai ištuštėję“, tačiau vamzdininkai samdomi. Ištisus metus vedamas vandentiekis į „Jo prakilnybės pono Vitebsko vaivados ir tribunolo maršalkos“ rūmus, taip pat į „Jo prakilnybės pono Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės hetmano rūmus“. Vilniaus vaivados M. Vyšniaveckio 1738 metų universale dėl tvarkos mieste sakoma, kad miestiečiai privalo sutvarkyti vandentiekį ir kas „grindinio ir vamzdžių nenorės taisyti“, turi būti nubaustas. Net ir 1745 m. pajamų už vandenį dar nebuvo, tačiau kai kas vandentiekiu naudojosi. XVIII a. II pusėje vandentiekis jau teikė pajamų, veikė vandentiekio magistralė į akademiją, vanduo buvo kai kurių namų kiemuose.
1534 m. didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį iš Žiupronių šaltinių, o dar po metų (1535 m.) šaltinius dovanojo miestui. Šaltinių vieta nusakoma: „jieduči s zasubočiovič ulicy do gūr na velikoj dorozie“. Vadinasi, šaltiniai buvo už Subačiaus gatvės (už miesto vartų, prie , vedančio į didžiojo kunigaikščio dvarą per Gurius į Žiupronių miestelį (dabar Baltarusija), iš čia ir jų pavadinimas XVI–XVII a. Matyt, ten buvo daug šaltinių, nes dokumente pasakyta: „jest dosyt vody“ (vandens yra užtektinai). XVI a. visi šios vietovės šaltiniai buvo vadinami vienu bendru, Žiupronių, vardu, o XIX a. dalis Žiupronių senųjų šaltinių, naudojamų vandentiekiui ir buvusių misionierių vienuolyno sode, buvo vadinami Misionierių šaltiniais. Viename dokumente sakoma, kad 1621 m. prie Žiupronių šaltinių buvo atvežta 13 vandentiekio vamzdžiams tinkamų rąstų, kuriuos valstiečiai pavogę.
Galėjo būti ir mažesnės, vietinės vandentiekio sistemos. Vanduo galėjo būti tiekamas ne tik iš šaltinių ir kastinių šulinių, bet ir iš tvenkinių, kanalų ir kitų telkinių.
Vienas tokių savarankiškų vandentiekių priklausė . Tai rodo iš XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios išlikę planai. Iš sode buvusių šaltinių siurblys traukė vandenį ir vamzdžiais tiekė jį vienuolyno rūmams. Šis vandentiekis buvo įdomus savo technika ir apskritai unikalus įrenginys.
1788 m. akte pasakyta, kad dabartinės Bokšto gatvės rajone prie ponų Karvelių tvoros Martynas Jančevskis iškasė šulinį, norėdamas nusivesti vandenį į savo namus Sofjanikų gatvėje (dabartinė pietinė Maironio gatvės dalis). Jančevskis turėsiąs mokėti miesto ekonomijai nustatytą pinigų sumą, o jeigu nemokėsiąs, tai šulinys pereisiąs miesto nuosavybėn. 1791 m. miesto kasos raporte, kuriame kalbama apie smuklės ir malūno statybą, kanalų kasimą Paplavose (dabartinis Aukštaičių, Paupio, Kranto gatvių rajonas), yra paminėti architekto nurodymai, ką ir kaip daryti, kad „namai, kurie bus pastatyti, galėtų turėti iš aukštutinio kanalo vamzdžiais atvestą vandenį“. 1816 m. dokumente, kuriame kalbama apie vandentiekio į šv. Ignoto kareivines remontą, yra šiam reikalui sudaryta sąmata, pasirašyta Popovščiznos vamzdininko Dominyko Butkievskio.
Vilniaus senasis vandentiekis buvo gravitacinis, vanduo tekėjo iš aukštesnės vietos į žemesnę, vadinasi, nereikėjo ir kokių sudėtingų įrenginių. Paprasta vandentiekio sistema buvo sudaryta iš medinių vamzdžių, vandens šaltinio – rezervuaro ir vandens čiaupo arba tiesiog indo, į kurį subėgdavo vanduo. Dėl Vilniaus senojo vandentiekio sistemos paprastumo mažai keitėsi vandentiekio technika. XIX a. II pusėje vietoje medinių vamzdžių pradėta vartoti metalinius, paliekant tą patį gravitacinį principą, vadinasi, iš esmės sistema nebuvo keičiama.
XIX a. II pusėje padidėjus gyventojų skaičiui (1897 m. Vilniuje buvo 154 tūkst. gyventojų), Vilniui ėmė trūkti vandens. 1878–1889 metais daugelis senų medinių vandentiekio vamzdžių buvo pakeisti metaliniais. Juos buvo lengviau eksploatuoti, ir jie maksimaliai išnaudojo Vingrių, Misionierių ir Aušros vartų šaltinius. Tačiau šios priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Iki 1893 m. įmonių savininkai ir turtingesnieji gyventojai įvairiose miesto dalyse buvo išsigręžę apie 40 artezinių šulinių, duodančių švarų, geros kokybės vandenį. Tačiau miestui vandens nepakako. Senųjų šaltinių atsargas ištirti buvo pavesta inžinieriui F. Jasinskiui. Jis 1881 m. nustatė, kad Vingrių šaltiniai gali duoti iki 110 tūkst. kibirų vandens per parą, Misionierių – apie 15 tūkst. kibirų per parą. Tokio vandens kiekio Vilniui buvo per mažai, tuo labiau, kad pramonė augo ir vandens nuolat trūko.
1902 m. rugsėjo 12 d. nutarė vandentiekio ir kanalizacijos projektus patikėti inžinieriui Šimanskiui. Po dvejų metų Šimanskis pateikė užsakovams visiškai parengtą projektą. Projektuojamam vandentiekiui pagrindu imamas tuometinis miesto plotas – 12,5 kv. varstų (apie 1350 ha) su 248 tūkstančiais gyventojų. (Šimanskio nuomone, 1914 m. tiek galėjo būti gyventojų). Vanduo turėjo būti imamas iš Neries prie Viršupio kaimo. 1906 m. „Kurier Litewski“ pranešė, kad iš Varšuvos atvykęs inžinierius Gustavas Hantkė paruošė naują vandentiekio projektą, pagal kurį vanduo taip pat turėjo būti imamas iš Neries. Tačiau nei vienas, nei kitas projektas nebuvo įgyvendintas, ir Neries upės šalininkai turėjo nusileisti artezininkams. Dūma pasikvietė vokiečių hidrotechniką Oskarą Smrekerį iš Manheimo ir pavedė ištirti požeminius vandenis.
1906 m. vasario mėn. O. Smrekeris pateikė projektą. Jis sukritikavo filtruotą Neries vandenį, išgirdamas Vilniaus artezinius šulinius, trykštančius iš 30–40 metrų ir dar didesnių gelmių. Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) O. Smrekeris suprojektavo platų artezinių šulinių tinklą ir siurblių stotį. Didelis rezervuaras (6 276 m³) turėjo būti įrengtas ant Stalo kalno, kaip ir buvo siūloma Šimanskio projekte. Vandentiekis buvo apskaičiuotas 350 tūkst. gyventojų, vandentiekio tinklų ilgis turėjo siekti 54 km. Jo statyba turėjo kainuoti 1 mln. rublių arba 300 tūkst. rublių pigiau negu Šimanskio projekte. Tai nulėmė, kad 1907 m. rugpjūčio 24 d. miesto dūmos posėdyje projektas buvo patvirtintas. Dabar tereikėjo gauti lėšų ir Rusijos Vidaus reikalų ministerijos leidimą naujo vandentiekio statybai. Po didelių rūpesčių, 1909 m. projektas buvo patvirtintas. 1911 m. vasario 18 d. Vilniaus miestui buvo leista išleisti obligacinę paskolą vandentiekiui ir kanalizacijai įrengti. Pirmiausia buvo paruoštas vandens siurbimo stoties statybos Bernardinų sode (dab. Sereikiškių parkas) darbų projektas. 1912 m. liepos mėnesį įvyko iškilmės, kurių metu padėtas kertinis simbolinis akmuo. 1912–1914 m. Sereikiškių parke pastatyta pirmoji vandentiekio siurblinė. Darbus vykdė E. Šenfeldas, 1914 m. pastatyta Pavilnio vandenvietė. 1916 m. baigti centralizuoto vandens tiekimo statybos darbai – vandentiekio vamzdynai, Tauro, Liepkalnio rezervuarai. Tai padėjo pagrindus naujajam Vilniaus vandentiekiui.
Nuorodos
- Vilniaus vandentiekio istorija Archyvuota kopija 2007-02-27 iš Wayback Machine projekto.
- Penki šimtai Vilniaus vandentiekio metų Archyvuota kopija 2006-09-27 iš Wayback Machine projekto.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Senasis Vilniaus vandentiekis, Kas yra Senasis Vilniaus vandentiekis? Ką reiškia Senasis Vilniaus vandentiekis?
Sį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus Reikia sukurti antrastes Jei galite sutvarkykite Senasis Vilniaus vandentiekis Vilniaus vandentiekio sistema veikusi XVI XIX amziais Nuo 1501 m vanduo buvo imamas is Vingriu saltiniu dabar nuo 1534 m ir is Ziuproniu Misionieriu saltiniu nuo 1598 m minimi ir Ausros vartu saltiniai Vanduo mediniais vamzdziais savaime tekedavo is aukstesneje vietoje esanciu saltiniu į miesta 1864 m mediniai vamzdziai imti keisti metaliniais 1914 m pradejo veikti naujas vandentiekis imantis vandenį is greziniu Vingriu saltiniai garsejo labai geros kokybes geriamu vandeniu kuris gyventoju buvo vadinamas Sv Jono vandeniu Kur jie yra buve dabar zymi Vingriu gatve Nuo 1501 m saltiniai priklause dominikonams Tais metais Lietuvos didysis kunigaikstis Aleksandras suteike privilegija besikuriantiems dominikonu vienuoliams kuria jiems dovanotas zemes sklypas keturios smukles ir Vingriu saltiniai Vienuoliams islaikyti saltinius savo nuosavybeje nebuvo lengva nes miestui labai truko vandens Net pats didysis kunigaikstis apziurejes vandens isteklius ir mauci laskovyj vzgliad na toje miasto nso vilenskoje atidave miestui Ziuproniu saltinius o is Vingriu saltiniu tegalejo atiduoti tik atliekama vandenį vodu zbytocnuju kuris bega is saltiniu į miesto zeme ir tekedamas perkasu plauna miesto murus Po ilgu derybu dominikonai 1536 m pardave miestui Vingriu saltinius Miestas jiems sumokejo 100 kapu grasiu ir 10 taleriu pipiru Saltiniai atiteko miesto magistratui kuris nutiese vandentiekį į įvairias miesto dalis Uz tokius pinigus Vilniuje buvo galima nusipirkti nedidelius medinius namus is to galima daryti prielaida kad pinigai tebuvo sumoketi tik uz saltiniu atliekama vandenį kurį kunigaikstis jau anksciau miestui buvo dovanojes 1536 m statutas kurį Vilniaus miestui suteike didysis kunigaikstis Zygimantas Senasis nustate kad visokiems miesto reikalams ir naudai visuomenes pinigais į miesta turi buti atvesti vamzdziai o kas vartos kitokį vandenį inoje vody tas privalo nuo savo namu kasmet vamzdziams duoti po astuonis grasius Vandentiekiu atvestas vanduo buvo reikalingas ne tik gerimui bet ir gaisro gesinimui o tai visu miestieciu bendras rupestis XVI a buvo beveik istisai uzstatyta muriniais pastatais ir kai kurie ju jau turejo nuo Vingriu saltiniu mediniu vandentiekiu atvesta geriamajį vandenį Pats seniausias viesas sulinys manoma buvo prie sv Jono baznycios varpines Is 1532 m dokumento suzinome kad vienuoliai pranciskonai gyvene Traku gatveje is Vingriu saltiniu vamzdziais atsives vandenį ir uz tai dominikonams kasmet mokes po 30 grasiu Be to jie niekam neleis is savo namu nusivesti vandenį kitur Antrasis pagal svarba vandens tiekejas buvo Ausros vartu saltiniai Jie buvo uz Ausros vartu aukstumoje prie kelio į Medininkus Pirmoji zinia apie juos yra is XVI a pabaigos Skunde teismui del uzpuolimo įvykdyto 1598 m pasakyta kad tai atsitiko tuoj uz Vilniaus vieskelyje į Medininkus prie kalno is kur į Vilniaus miesta eina vamzdziai Ausros vartu saltiniai yra zymiai aukstesneje vietoje negu Vingriu tad gravitaciniam vandentiekiui jie buvo parankesni 1648 m Frydricho Gedkanto Vilniaus plane pavaizduoti du upeliukai istekantys uz Ausros vartu susiliejantys prie apvalaus boksto tarp Ausros ir Rudininku vartu ir toliau palei vakarine miesto siena tekantys zemyn Upelis pavaizduotas tiesiai uz Ausros vartu isteka is Ausros vartu saltiniu Visai netoli Ausros vartu tas upelis issilieja į tvenkinį kurio siauriniame pakrastyje stovi murinis apvalus pastatas sujungtas su Ausros vartais Spejama kad tai buves vandens rezervuaras XVII a dokumentuose lenkiskai vadinamas rurmus Sitas pastatas ir siena ypac aiskiai matyti 1740 m Vilniaus plane taciau buvusiu upeliu ir tvenkinio jau nebera XIX a saltiniai vel buvo įjungti į miesto vandentiekio tinkla 1660 m metinį mokestį uz vandenį sumokejo 15 miestieciu muriniu namu savininku is viso 24 kapas 48 grasius Uz vandenį is viesuju vamzdziu viesuju vandentiekio suliniu sumokejo 11 miestieciu Taigi tais metais viesuoju vandentiekiu naudojosi 26 miestieciai neskaitant didiku ir privilegijuotu asmenu kurie vandentiekiu naudojosi nemokamai 1677 m vandentiekiu naudojosi apie 50 miestieciu ir bendruomeniu kardininko Tyzenhauzo raikytojo Tiskeviciaus P Kososbuckio Bialozaro Voinos Dovydo Oto kanauninko Osovskio vargonininko M Ventos D Paciukeviciaus M Proceviciaus J Dolemars ir kiti namai Bent keliuose XVII a dokumentuose sakoma kad vanduo visur isvedziojamas į namus bet viesose vietose matyt dar maza buvo vandens todel daug kur kalbama apie svarba viso miesto labui tureti vandenį viesose vietose ypac butina gaisru gesinimui Po Siaures karo 1712 m nuniokotame Vilniuje pajamu uz vandenį nebuvo nes vamzdziai istusteje taciau vamzdininkai samdomi Istisus metus vedamas vandentiekis į Jo prakilnybes pono Vitebsko vaivados ir tribunolo marsalkos rumus taip pat į Jo prakilnybes pono Lietuvos Didziosios Kunigaikstystes hetmano rumus Vilniaus vaivados M Vysniaveckio 1738 metu universale del tvarkos mieste sakoma kad miestieciai privalo sutvarkyti vandentiekį ir kas grindinio ir vamzdziu nenores taisyti turi buti nubaustas Net ir 1745 m pajamu uz vandenį dar nebuvo taciau kai kas vandentiekiu naudojosi XVIII a II puseje vandentiekis jau teike pajamu veike vandentiekio magistrale į akademija vanduo buvo kai kuriu namu kiemuose 1534 m didysis kunigaikstis leido miestieciams atsivesti vandenį is Ziuproniu saltiniu o dar po metu 1535 m saltinius dovanojo miestui Saltiniu vieta nusakoma jieduci s zasubociovic ulicy do gur na velikoj dorozie Vadinasi saltiniai buvo uz Subaciaus gatves uz miesto vartu prie vedancio į didziojo kunigaikscio dvara per Gurius į Ziuproniu miestelį dabar Baltarusija is cia ir ju pavadinimas XVI XVII a Matyt ten buvo daug saltiniu nes dokumente pasakyta jest dosyt vody vandens yra uztektinai XVI a visi sios vietoves saltiniai buvo vadinami vienu bendru Ziuproniu vardu o XIX a dalis Ziuproniu senuju saltiniu naudojamu vandentiekiui ir buvusiu misionieriu vienuolyno sode buvo vadinami Misionieriu saltiniais Viename dokumente sakoma kad 1621 m prie Ziuproniu saltiniu buvo atvezta 13 vandentiekio vamzdziams tinkamu rastu kuriuos valstieciai pavoge Galejo buti ir mazesnes vietines vandentiekio sistemos Vanduo galejo buti tiekamas ne tik is saltiniu ir kastiniu suliniu bet ir is tvenkiniu kanalu ir kitu telkiniu Vienas tokiu savarankisku vandentiekiu priklause Tai rodo is XVIII a pabaigos XX a pradzios islike planai Is sode buvusiu saltiniu siurblys trauke vandenį ir vamzdziais tieke jį vienuolyno rumams Sis vandentiekis buvo įdomus savo technika ir apskritai unikalus įrenginys 1788 m akte pasakyta kad dabartines Boksto gatves rajone prie ponu Karveliu tvoros Martynas Jancevskis iskase sulinį noredamas nusivesti vandenį į savo namus Sofjaniku gatveje dabartine pietine Maironio gatves dalis Jancevskis turesias moketi miesto ekonomijai nustatyta pinigu suma o jeigu nemokesias tai sulinys pereisias miesto nuosavyben 1791 m miesto kasos raporte kuriame kalbama apie smukles ir maluno statyba kanalu kasima Paplavose dabartinis Aukstaiciu Paupio Kranto gatviu rajonas yra pamineti architekto nurodymai ka ir kaip daryti kad namai kurie bus pastatyti galetu tureti is aukstutinio kanalo vamzdziais atvesta vandenį 1816 m dokumente kuriame kalbama apie vandentiekio į sv Ignoto kareivines remonta yra siam reikalui sudaryta samata pasirasyta Popovsciznos vamzdininko Dominyko Butkievskio Vilniaus senasis vandentiekis buvo gravitacinis vanduo tekejo is aukstesnes vietos į zemesne vadinasi nereikejo ir kokiu sudetingu įrenginiu Paprasta vandentiekio sistema buvo sudaryta is mediniu vamzdziu vandens saltinio rezervuaro ir vandens ciaupo arba tiesiog indo į kurį subegdavo vanduo Del Vilniaus senojo vandentiekio sistemos paprastumo mazai keitesi vandentiekio technika XIX a II puseje vietoje mediniu vamzdziu pradeta vartoti metalinius paliekant ta patį gravitacinį principa vadinasi is esmes sistema nebuvo keiciama XIX a II puseje padidejus gyventoju skaiciui 1897 m Vilniuje buvo 154 tukst gyventoju Vilniui eme trukti vandens 1878 1889 metais daugelis senu mediniu vandentiekio vamzdziu buvo pakeisti metaliniais Juos buvo lengviau eksploatuoti ir jie maksimaliai isnaudojo Vingriu Misionieriu ir Ausros vartu saltinius Taciau sios priemones nedave pageidaujamu rezultatu Iki 1893 m įmoniu savininkai ir turtingesnieji gyventojai įvairiose miesto dalyse buvo issigreze apie 40 arteziniu suliniu duodanciu svaru geros kokybes vandenį Taciau miestui vandens nepakako Senuju saltiniu atsargas istirti buvo pavesta inzinieriui F Jasinskiui Jis 1881 m nustate kad Vingriu saltiniai gali duoti iki 110 tukst kibiru vandens per para Misionieriu apie 15 tukst kibiru per para Tokio vandens kiekio Vilniui buvo per mazai tuo labiau kad pramone augo ir vandens nuolat truko 1902 m rugsejo 12 d nutare vandentiekio ir kanalizacijos projektus patiketi inzinieriui Simanskiui Po dveju metu Simanskis pateike uzsakovams visiskai parengta projekta Projektuojamam vandentiekiui pagrindu imamas tuometinis miesto plotas 12 5 kv varstu apie 1350 ha su 248 tukstanciais gyventoju Simanskio nuomone 1914 m tiek galejo buti gyventoju Vanduo turejo buti imamas is Neries prie Virsupio kaimo 1906 m Kurier Litewski pranese kad is Varsuvos atvykes inzinierius Gustavas Hantke paruose nauja vandentiekio projekta pagal kurį vanduo taip pat turejo buti imamas is Neries Taciau nei vienas nei kitas projektas nebuvo įgyvendintas ir Neries upes salininkai turejo nusileisti artezininkams Duma pasikviete vokieciu hidrotechnika Oskara Smrekerį is Manheimo ir pavede istirti pozeminius vandenis 1906 m vasario men O Smrekeris pateike projekta Jis sukritikavo filtruota Neries vandenį isgirdamas Vilniaus artezinius sulinius trykstancius is 30 40 metru ir dar didesniu gelmiu Bernardinu sode dab Sereikiskiu parkas O Smrekeris suprojektavo platu arteziniu suliniu tinkla ir siurbliu stotį Didelis rezervuaras 6 276 m turejo buti įrengtas ant Stalo kalno kaip ir buvo siuloma Simanskio projekte Vandentiekis buvo apskaiciuotas 350 tukst gyventoju vandentiekio tinklu ilgis turejo siekti 54 km Jo statyba turejo kainuoti 1 mln rubliu arba 300 tukst rubliu pigiau negu Simanskio projekte Tai nuleme kad 1907 m rugpjucio 24 d miesto dumos posedyje projektas buvo patvirtintas Dabar tereikejo gauti lesu ir Rusijos Vidaus reikalu ministerijos leidima naujo vandentiekio statybai Po dideliu rupesciu 1909 m projektas buvo patvirtintas 1911 m vasario 18 d Vilniaus miestui buvo leista isleisti obligacine paskola vandentiekiui ir kanalizacijai įrengti Pirmiausia buvo paruostas vandens siurbimo stoties statybos Bernardinu sode dab Sereikiskiu parkas darbu projektas 1912 m liepos menesį įvyko iskilmes kuriu metu padetas kertinis simbolinis akmuo 1912 1914 m Sereikiskiu parke pastatyta pirmoji vandentiekio siurbline Darbus vykde E Senfeldas 1914 m pastatyta Pavilnio vandenviete 1916 m baigti centralizuoto vandens tiekimo statybos darbai vandentiekio vamzdynai Tauro Liepkalnio rezervuarai Tai padejo pagrindus naujajam Vilniaus vandentiekiui NuorodosVilniaus vandentiekio istorija Archyvuota kopija 2007 02 27 is Wayback Machine projekto Penki simtai Vilniaus vandentiekio metu Archyvuota kopija 2006 09 27 is Wayback Machine projekto