Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Meksikos užkariavimu vadinama viena svarbiausių Ispanijos kolonizacinių kampanijų prieš actekų imperiją 1519 1521 m kuri
Meksikos užkariavimas
Meksikos užkariavimu vadinama viena svarbiausių Ispanijos kolonizacinių kampanijų prieš actekų imperiją 1519–1521 m., kuriai vadovavo konkistadoras Hernanas Kortesas. Šios kampanijos metu buvo sužlugdyta actekų imperija ir padėtas pagrindas Ispanijos valdžiai Mezoamerikoje. Ispanų sėkmę lėmė pažangesni ginklai, jų atneštų ligų paplitimas tarp vietinių gyventojų ir sugebėjimas išnaudoti vidines bei išorines actekų imperijos silpnybes.
| Meksikos istorija |
| Mezoamerika |
| Meksikos, užkariavimas |
| Naujoji Ispanija |
| JAV-Meksikos karas |
Po actekų imperijos užkariavimo ispanai įkūrė Naujosios Ispanijos vicekaralystę. Į ją ėmė keltis kolonistai iš Ispanijos, o vietinės religijos buvo išstumtos krikščionybės bei sunaikinta didžioji dalis vietinių gyventojų kultūros.
Priešistorė
Actekai
XVI a. pradžioje Meksikoje gyvavo daugybė miestų-valstybių. Per paskutinius du šimtmečius iki europiečių pasirodymo Meksikos slėnyje vyraujančią galią įgavo trapi , į kurią įėjo Tenočtitlanas, ir . Ši miestų sąjunga nugalėjo gausias konkuruojančias valstybes, kurios nebuvo tiesiogiai įjungtos į sąjungą, bet priverstos mokėti duokles. Iš trijų miestų sąjungos galingiausias buvo Teskoko ežero salose pastatytas Tenočtitlanas, kurio valdovas buvo ir Tlakopano bei Teškoko kariuomenių vadas, nors visais kitais klausimais šie miestai buvo savarankiški.
Nuo 1502 m. Tenočtitlaną valdė Montesuma II, kuris į šias pareigas buvo išrinktas. Jis buvo buvusio valdovo Ašajakatlio sūnus, o prieš savo išrinkimą – dievo Uicilopočtlio vyriausiasis žynys. Jo valdymo metu paaštrėjo socialinė įtampa, nes nuolat didėjo atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Be to, Teškoko kaip sąjungininko vaidmuo tapo abejotinas, nes 1515 m. Montesuma atvirai įsikišo į sosto paveldėjimo ginčą ir tik didelėmis pastangomis buvo rastas kompromisas tarp abiejų dėl sosto kovojančių pusių. Visgi Trilypė sąjunga išliko stipriausia galia Meksikos slėnyje. Didesnę grėsmę kėlė dabartinėje Meksikos valstijoje Mičoakane, į vakarus nuo slėnio, įsikūrusi taraskų imperija ir keturių miestų esančių į rytus nuo slėnio sąjunga, kurios stipriausias narys buvo Tlaškalos miestas. Lyginant su Eurazijos žemyno kultūromis visos Centrinės Meksikos valstybės buvo technologiškai atsilikusios; buvo nežinomas geležies apdirbimas, rato panaudojimas transportui.
Ispanai
Po to, kai 1492 m. Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, ispanai Karibų jūroje valdė keletą salų. Pirmoji ilgalaikė gyvenvietė buvo 1493 m. įkurta La Isabela Espanjoloje. Per pirmuosius XVI a. dešimtmečius ispanai ėmė kontroliuoti Puerto Riko (1508 m.), Jamaikos (1509 m.) ir Kubos (1511 m.) salas, kurių gyventojai analogiškai kaip ir tainai Espanjoloje buvo verčiami dirbti priverstinius darbus. Be to, buvo įkurta gyvenvietė Dariene, dabartinėje Panamoje, kur į žemę buvo išlipęs Kristupas Kolumbas savo ketvirtosios ekspedicijos metu.
Ispanijos karūna į kolonijas kreipė mažai dėmesio. Dėl to ispanų konkistadorai savo veiksmams turėjo laisvas rankas. Daugelis jų buvo jaunesnieji idalgų sūnūs, kurie dalyvavo rekonkistos kovose.
Pirmieji kontaktai
1517 m. Kubos gubernatorius Diegas Velaskesas de Kueljaras išsiuntė trijų laivų flotilę, vadovaujamą Francisko Hernandeso de Kordobos, ištyrinėti vakaruose esančio Jukatano pusiasalio. Pasiekęs jo krantus ties Katočės iškyšuliu, Kordoba buvo sutiktas vietinių majų, kuriems pirmiesiems perskaitė 1513-ųjų metų Ispanų Reikalavimą, pareiškiantį pretenzijas į Naująjį pasaulį. Kordoba vertėjavimui į nelaisvę paėmė du kalinius, kuriuos pavadino Melčoru ir Džulianu. Vakarinėje Jukatano dalyje, ispanai naktį buvo užpulti majų vado Močkouoho. Žuvo 20 ispanų kareivių, Kordoba buvo mirtinai sužeistas ir likusi jo komandos dalis sugrįžo į Kubą.
Praėjus metams po nepavykusios Kordobos ekspedicijos, gubernatorius Velaskesas suformavo naują kolonizacinį būrį, kuriam vadovavo jo sūnėnas Chuanas de Grichalva. Grichalbos ekspediciją sudarė keturi laivai, kurie palei pietinę Jukatano pakrantę plaukė į actekų imperijos Tabasko regioną.
Korteso ekspedicija
Anksčiau, nei Grichalva sugrįžo į Kubą, Velaskesas nusprendė išsiųsti trečiąją, daug didesnę už ankstesniąsias, ekspediciją, turėjusią ištyrinėti Meksikos krantus. Hernanas Kortesas buvo vienas iš Velaskeso favoritų, kuriam, 1518 m. spalio 23 d. sutartimi, gubernatorius pavedė lydėti ekspediciją ir užmegzti prekybinius ryšius su vietinėmis pakrantės gentimis. Kortesas buvo užkariautojas avantiūristas, todėl jo paskyrimas vadu nuvilnijo pasipiktinimu ir pavydu tarp ispanų kontingento Kubos kolonijoje.
Gubernatorius Velaskesas norėjo apriboti Korteso ekspediciją iki paprastos prekybos kelionės, tuo tarpu visą privilegijuotą Jukatano pusiasalio kolonizaciją pasilikti sau. Vis dėlto Kortesas, pasinaudodamas savo žiniomis apie Kastilijos teisę bei sumaniai ja manipuliuodamas, jis iš Velaskeso gavo praktiškai visus jam reikalingus įgaliojimus pradėti užkariavimą, jeigu tik tai „atitiks Ispanijos karalystės poreikius“.
Suprasdamas, jog Naujojo pasaulio kolonizaciją pradėjęs žmogus Ispanijoje pelnys visuotinį pripažinimą ir šlovę, Kortesas ekspediciją į Jukatano pusiasalį laikė didžiuoju savo gyvenimo šansu, juolab kai, po devynis mėnesius trukusios kelionės, į Kubą sugrįžo Chuanas de Grichalva. Iš Kubos šis laivavedys, sudaręs antrąją ekspediciją, plaukė į žemyno uostamiesčius vakaruose ir užsukdamas į krantą pamatė daug dalykų, kurie padarė jam didelį įspūdį, bet svarbiausia, į Kubą jis parsivežė žinių ir gandų apie turtingą Moktesumos II (Montesumos) imperiją, plytinčią aukštumose toliau nuo kranto ir todėl nesurastą Kolumbo. Aišku, kaip ir visi užkariautojai, į Naujojo pasaulio prieigas atsekę paskui atradėjus, Hernanas Kortesas siekė ir asmeninės naudos, tad išgirdęs apie pasakiškus lobius, jis planavo pradėti invaziją į actekų imperiją. „Mes, ispanai, – pareiškė Kortesas, – kenčiame nuo tokios ligos, kurią gali išgydyti tik auksas“.
Kortesas ėmė energingai ir aistringai ruoštis ekspedicijai. Jis surinko 11 laivų flotilę ir didelę grupę gerai ginkluotų vyrų. Kortesas demonstratyviai investavo į kelionę nemažą savo turto dalį, o vėliau ir įsiskolino, tačiau Velaskesas asmeniškai padengė pusę ekspedicijos išlaidų. Jukatano pusiasalio kolonizacija Kortesui tapo svarbiausiu gyvenimo tikslu, atnešiančiu jam garbę ir šlovę.
Velaskesas, matyt, irgi puikiai tai suprato, todėl pasistengė, kad kelionės atgarsiai iš Kubos nepasklistų iki Ispanijos. Be to, artėjant išvykimo dienai, gubernatorius ėmė įtarti, kad Kortesas jį išduos ir ekspediciją panaudos saviems tikslams, ar net be jo sutikimo pabandys tapti Meksikos gubernatoriumi, nepriklausomu nuo Velaskeso. Dėl šios priežasties, Velaskesas išsiuntė Luisą de Mediną pakeisti Hernaną Kortesą, tačiau Korteso parankiniai Mediną nužudė, o dokumentai, kuriuos jis gabenosi su savimi, buvo perduoti Kortesui. Tokiu būdu jis suskubo pagreitinti išvyką ir ėmė ruoštis kelionei.
Kortesas pasiruošė išplaukti 1519 m. vasario 18-osios rytą, kai į prieplauką asmeniškai atvyko Velaskesas, norėdamas įteikti dokumentus, nutraukiančius Hernano Korteso eskpediciją, bet nespėjo. Korteso kontingentą sudarė 11 laivų, plukdžiusių apytiksliai 100 jūreivių, 530 kareivių (tarp jų 30 arbaleto specialistų), gydytoją, kelias dailides, bent aštuonias moteris, kelis šimtus Kubos indėnų ir kelis laisvuosius bei vergus afrikiečius. Ispanai taip pat turėjo apie 16 ristūnų.
Išsilaipinimas Kosumelyje
Kortesas šiek tiek laiko praleido Kosumelio saloje, bandydamas į krikščionybę atversti kelis vietinius gyventojus. Kol buvo Kosumelyje, Kortesas išgirdo apie kitus baltuosius žmones, gyvenančius Jukatane, ir išsiuntė pasiuntinį daugiau apie juos sužinoti. Paaiškėjo, jog tai buvo 1511 m. sudužusio laivo įgulos nariai Cheronimas de Agilaras ir Gonsalas Gereras.
Agilaras paprašė jį kalinusio majų vado leisti sugrįžti pas savo tautiečius į ispanų laivus, tuo tarpu Gereras atsisakė išvykti, teigdamas, jog jau asimiliavosi su majų kultūra, be to, jis turėjo žmoną ir tris vaikus bei užėmė tam tikrą, aukštesnę padėtį Četumalyje, kur gyveno.
Nors tolimesnis Gerero likimas yra beveik nežinomas, atrodo, jog kelerius metus kartu su majų būriais jis kovėsi prieš ispanų įsibrovėlius, drąsindamas indėnus toliau tęsti kovą su kolonizatoriais; tikriausiai vėlesniuose mūšiuose Gereras žuvo.
Agilaras gana sklandžiai kalbėjo Jukatano majų ir kitomis vietinėmis kalbomis, todėl pravertė Kortesui kaip vertėjas vėlesnėse kovose prieš actekų imperiją.
Išsilaipinimas Jukatano pusiasalyje
Per 1519 m. Velykas Kortesas su savo žmonėmis kelionėje į Jukatano gilumą padarė pertrauką ir tris mėnesius praleido Potončane, kur surado šiek tiek aukso. Verbų sekmadienį, Kortesas miesto aikštėje pastatė krikščionišką kryžių. Prieš Kortesui išvykstant, jam vertėjauti buvo paskirta guvi moteris, kurią jis pakrikštijo ir pavadino krikščionišku Marinos vardu. Anksčiau ji buvo žinoma kaip Malinche ir manoma, jog galėjo būti didikiškos toltekų arba tabaskiečių kilmės. Turėdamas du vertėjus – de Agilarą ir Malinche – Kortesas galėjo apjungti jų abiejų žinias ir efektyviai bendrauti su actekais, mat pakrantėje gyvenantys majai kalbėjo viena kalba, o imperatorius Montesuma, įsikūręs toliau nuo kranto – kita.
Krikščioniškoji Marina vėliau apsigyveno su Kortesu ir pagimdė jam sūnų. Jos pačios žmonės, kalbantys nahuatlių kalba, ją pavadintų „Malintzin“ – toks tarimas fonetiškai yra tiksliausias ispanų kalboje. Laikui bėgant, ispaniškai „la Malinche“ tapo žodžiu, kuris reiškia savo tautos išdaviką. Meksikietiškai malinchista apibūdina žmogų, pamėgdžiojantį svetimos kultūros kalbą ir papročius.
Verakruso įkūrimas
Kortesas ir jo ekspedicinės pajėgos išsilaipino dabartinio Verakruso miesto pakrantėje. Kortesas sužinojo apie vietinę gyvenvietę ir su savo būriais ten nuvyko. Jį pasitiko 20 sveikinančių ir klegančių miestelėnų bei miestelio vadovai. Kortesas skubiai įtikino totonakų vadą Ksikomekoatlį (dar žinomą kaip karalių Čikomakatą) sukilti prieš actekus.
Supratęs, jog metęs iššūkį gubernatoriui Velaskesui, sugrįžusio į Kubą laukia tik mirtis arba kalėjimas, Kortesas pabandė įsiteikti Ispanijos monarchams, pastatydamas pirmąją Naujojo pasaulio ispanų gyvenvietę, kurią pavadino La Villa Rica de la Vera Cruz. Oficialiai įteisinta naujojo miesto taryba Kortesą patvirtino Verakruso gubernatoriumi. Tokia Hernano Korteso strategija nebuvo originali. Pats Diegas Velaskesas taip išsilaisvino iš Kubos gubernatoriaus Diego Kolumbo valdžios. Taigi gavęs svetimo miesto valdytojo vietą, Kortesas teisėtu būdu atsiribojo nuo Diego Velaskeso de Kueljaro valdymo Kuboje ir galėjo tęsti savo ekspediciją.
Kad užsitikrintų paramą, Kortesas į Ispaniją išsiuntė kelis ekspedicijos narius, tarp jų ir Franciską Montechą, kurie turėjo gauti karaliaus palaikymą ir vietinės Verakruso savivaldos pripažinimą.
Totonakai padėjo Kortesui pastatyti La Villa Rica de la Vera Cruz, kuriuo Kortesas pasinaudojo kaip atspirties tašku, pradėjus pulti actekų imperiją. Maža gyvenvietė pamažu išaugo į didelį miestą, šiais laikais žinomą Verakruso („Teisingas kryžius“) vardu.
Kortesas apsimeta Kecalkoatliu
Actekų imperatorius Moktesuma (plačiąja prasme Montesuma) II kėlė baimę ir pasipiktinimą pakrantėje gyvenančiai majų tautai, tad į jo teritoriją pasiryžęs įžengti ispanas turėjo būti drąsus ir gerai tam pasirengęs. Nors 34 metų Kortesas neturėjo vado ir kovotojo patirties, jam pagelbėjo atsitiktinumas, galų gale iš vidaus sužlugdęs actekus.
Iš pradžių actekai beveik nesipriešino ispanų užkariautojams. Priešingai, Montesumos ambasadoriai juos pasitiko su dovanomis. Savo laiškuose Karoliui V, Kortesas tvirtino, jog actekai jį laiko Kecalkoatlio pasiuntiniu ar net pačiu Kecalkoatliu.
Dievas Kecalkoatlis buvo mitinis karalius, valdęs žaibus, ir kuris, pasak pranašystės, turėsiantis sugrįžti Vienos Nendrės metais, kad atsiimtų savo valdžią. Iki Kolumbo, kalendorius buvo padalytas į 52 metų periodus, arba ciklus. Kiekvieni 52-ieji metai buvo vadinami „Ce-Acatl“ arba Vienos Nendrės metais; 1519-ieji, kai atvyko Kortesas, ir buvo Vienos Nendrės metai.
Dėl tokio sutapimo, Montesuma pamanė, jog Kortesas tikrai gali būti legendinis dievas Kecalkoatlis, kurio atsiradimas siejamas su ankstesne Toltekų kultūra, iš kurios actekai daug ką perėmė. Actekų imperatorius tuo įtikėjo, juolab, kad atkeliavę iš už jūros žmonės turėjo šviesesnę odą, ilgas barzdas ir trumpesnius plaukus, tuo tarpu Kortesas savo laiškuose Ispanijos karaliui Karoliui V, net nepaminėjo, kad Kecalkoatlis tarp actekų yra garbinamas. Gali būti, jog jis apie tai nė nežinojo, nors pirminiai istorijos šaltiniai byloja, kad vienu metu ne tik vargšai apgautieji actekai, bet ir patys ispanai manė, jog Kortesas gali būti Kecalkoatlis. Ir tikrai – juk actekų imperijos nukariavimo pabaigoje, ispanai užėmė Tenočtitlano miestą ir, jį nugriovę, pastatė dabartinę Meksikos sostinę, taip įrodydami paties Moktesumos žodžius, jog išpranašautas actekų protėvių sugrįžimas pasižymės dieviška galia.
Šiaip ar taip, Hernanas Kortesas, palyginus, ypač lengvai atliko vieną labiausiai stulbinančių karinių pergalių žmonijos istorijoje ir to priežastimi tapo religija.
Flotilės praradimas
Hernano Korteso ekspedicijoje tebebuvo žmonių, vis dar ištikimų Kubos gubernatoriui, jie sumanė slapta užgrobti vieną laivą ir su juo sugrįžti į Kubą, bet Kortesas greitai apie tai sužinojo ir gudriai užbėgo išdavikams už akių. Kad tokie bandymai pabėgti daugiau nepasikartotų, jis nusprendė nuskandinti visą flotilę, išskyrus vieną mažą laivą, su kuriuo būtų galima pasiekti Ispaniją.
Taigi sumaniai atkirtęs Velaskesą nuo ekspedicijos, Kortesas su savo būriais patraukė į šalies gilumą, link legendinio Tenočtitlano miesto, tuo tarpu mažasis laivas buvo prikrautas jau surinktais actekų lobiais ir išsiųstas į Ispaniją, norint įsiteikti šalies monarchijai, kad pripažintų Korteso gubernatorystę.
Pakeliui į pagrindinį actekų miestą, prie ispanų pajėgų prisidėjo 40 sempoaliečių kovotojų vadų ir 200 vietinių, kurių pagrindinė užduotis buvo tempti patrankas ir gabenti maisto atsargas. Sempoaliečiai buvo pripratę prie karšto pakrantės klimato, tačiau jie nepaprastai nukentėjo nuo šalčio kalnuose ir lietaus.
Sąjunga su Tlakskaltekais
Kortesas atvyko į Tlaksalą, beveik 200 miestų konfederaciją, neturinčią centrinės valdžios organo, bet su pagrindiniu miestu Tlaksala. Po beveik šimtą metų trukusių karų, tlaksaliečiai jautė didelę neapykantą actekams. Jie žinojo, jog, anksčiau ar vėliau, actekų imperija juos pasiglemš. Actekai jau buvo nukariavę didelę teritoriją aplink Tlaksalą. Įmanoma, jog actekai Tlaksalą paliko nepriklausomą vien dėl to, kad šie pastoviai teiktų jiems karo belaisvių, kurių laukė paaukojimas dievams.
Tlaksaliečiai iš karto puolė ispanus, tarp abiejų pusių įvyko keli susirėmimai, kol galų gale ispanai buvo apsupti ir priversti pasiduoti. Konkistadoro Bernalio Diaso del Kastiljo pirmojo mūšio aprašyme minima, jog kova buvusi labai sudėtinga ir sunki, ispanai tikriausiai nebūtų išgyvenę, jei ne Ksikotenkatlas Senasis, tlaksaliečių karo lyderis, kuris nusprendė, kad geriau būtų susivienyti su atvykėliais nei juos nužudyti.
1519-ųjų spalio 12 dieną, Kortesas atvyko į Tlaksalą, kur buvo džiaugsmingai pasveikintas tlaksalų valdovų, jau seniai numačiusių galimybę tapti ispanų sąjungininkais. Dėl ekonominės actekų blokados, Tlaksala buvo nuskurdusi, neturėjo nei druskos, nei medvilninių rūbų, todėl Kortesui ir jo vyrams tegalėjo pasiūlyti maisto ir moterų. Kortesas Tlaksaloje praleido 20 dienų ir pirmą kartą visos ekspedicijos metu galėjo jaustis saugiai ir ramiai, netgi mėgautis gyvenimu Mezoamerikoje, prie pat actekų pašonės. Atrodo, jog Kortesas iš tikrųjų susidraugavo su senaisiais Tlaksalos lyderiais, tarp jų ir su Maksikskacinu bei Ksikotenkatlu Senuoju, vis dėlto, Ksikotenkatlo sūnus, su Korteso pajėgomis kovęsis per patį pirmąjį susitikimą, nė iš tolo nepasitikėjo užkariautoju. Ispanai sutiko gerbti tokias miesto vietas kaip šventyklos, ir jose nesilankyti, visą kitą, kas jiems buvo pažadėta, jie galėjo pasiimti.
Visą tą laiką, kol buvo Tlaksaloje, Kortesas nenustojo su indėnais kalbėtis apie krikščionybę. Vienoje legendoje netgi sakoma, jog jis įkalbėjęs apsikrikštyti keturis vadus – Maksikskaciną, Ksikotenkatlą Senąjį, Italpopokaciną ir Temilolteutlą – jie gavo Dono Lorenco, Dono Visentės, Dono Bartolomėjaus ir Dono Gansalo vardus. Neaišku, ar jie suprato katalikišką tikėjimą. Bet kuriuo atveju, jie vėliau pridėdavo žodelį „Dios“ (isp. dievas) prie savo garbinamų dievų vardų.
Taip Kortesas su Tlaksala tapo sąjungininkais.
Kortesas įžengia į Čolulą
Tuo tarpu, Meksikos ambasadoriai spaudė Kortesą palikti Tlaksalą, „vargšų ir vagių miestą“, ir keliauti į kaimyninį Čolulos miestą, kuris buvo jau actekų įtakos zonoje. Čolula, įkurta 2-ajame šimtmetyje pr. m. e., buvo viena svarbiausių senovės Mezoamerikos gyvenviečių – antroji pagal dydį su 100 tūkst. gyventojų ir, tikriausiai, švenčiausia vieta iš visų. Milžiniška jos piramidė buvo vienas prestižiškiausių objektų actekų religijoje. Tačiau šiandien atrodo, jog Kortesas Čolulą vertino tik kaip karinės galios centrą. Į miestą jis pirmiausiai nusiuntė pasiuntinius.
Tlaksalos karo vadai primygtinai siūlė Kortesui vietoj Čolulos pasirinkti Eksocingo miestą, palaikantį draugiškus ryšius su Tlaksala. Kortesas, neapsispręsdamas ar pradėti karą su actekais, nuvykstant į jų užimtas žemes Eksocinge, nutarė padaryti kompromisą – jis priėmė tiek ambasadorių pasiūlymą ir dovanas, tiek tlakskaltekų teikiamus nešikus ir karius. Kortesas išsiuntė du savo vyrus, konkistadorą Pedrą de Alvaradą ir atradėją Bernardą Vaskesą de Tapiją, pėsčiomis (Kortesas nenorėjo pirma laiko išgąsdinti actekų arkliais, kurių Jukatano pusiasalyje jie nebuvo regėję) tiesiai į Tenočtitlaną kaip ambasadorius.
1512 m. spalio 12-ąją, Korteso pajėgos, prie kurių prisidėjo apie 3 000 tlakskaltekų, nužygiavo į Čolulą.
Čolulos žudynės
Moktesuma bandė sustabdyti Kortesą ir jo būrius, įsakydamas Čolulos lyderiams jį pulti, tačiau Čolula, kaip šventas miestas, turėjo labai mažą kariuomenę ir tikėjo, jog reikalingą akimirką čoluliečius apgins dievai. Pagal Tlakskaltekų kronikas, Čolulos žyniai tikėjosi prieš kolonizatorius panaudoti Kecalkoatlio galią.
La Malinche pasakė Kortesui, kad vietiniai gyventojai aplink Čolulą ketina išžudyti ispanus miegančius, nors neaišku, ar tai buvo tiesa ar gandas, todėl Kortesas, paragintas čoluliečių priešų tlakskaltekų, nusprendė nerizikuoti savo vyrų gyvybėmis ir įsakė juos užpulti. Ispanai pagrobė ir išžudė daug vietinių didikų. Įžengęs į Čolulą, Kortesas užmušė pagrindinius miesto vadus Tlakeiačą ir Tlalčiasą, ir įsakė viską padegti. Jo būriai pradėjo nuo Ksakajacino rūmų, o paskui Čialinko ir Jeckoloko. Savo laiškuose Kortesas mini, jog per tris valandas jo kariai nužudė 3 000 gyventojų ir padegė miestą, tuo tarpu kitas liudytojas Vaskesas de Tapija tvirtino, kad aukų sąrašas buvo perkopęs per 30 000 žmonių.
Actekų ir tlaksaliečių istorijos šaltiniai teikia priešingas žudynių versijas. Anot tlakskaltekų, jų ambasadorius, nusiųstas į Čolulą, ten buvo nukankintas, todėl keršydamas Kortesas pradėjo puolimą prieš šį šventą miestą. Pasak actekų, tlaksaliečiai Kortesą iš anksto nuteikė prieš juos ir vietoj Eksocingo užsiundė Korteso pajėgas ant Čolulos.
Čolulos žudynės turėjo šiurpinantį efektą kitoms Mezoamerikos kultūroms. Indėnai pamanė, jog ispanai iš tikrųjų yra dieviškos būtybės iš už jūrų ir valdo įspūdingas galias, ir suprato, kad užkariautojams stojus skersai kelio, jie gali susilaukti tokio paties likimo kaip ir actekai.
Kortesas nusiuntė Moktesumai pasiuntinį, teigdamas, jog Čolulos gyventojai sudrumstė ispanų ramybę, elgėsi su juo nepagarbiai ir dėl to buvo nubausti. Korteso žinutėje taip pat buvo rašoma, kad actekams nereikia ispanų bijoti, jeigu tik Moktesuma nuolankiai priims jį į Tenočtitlaną ir apipils auksu.
Tenočtitlanas
1519 m. lapkričio 8 d., po beveik trijų mėnesių kelionės, Korteso ekspedicija pasiekė actekų imperijos sostinės, Tenočtitlano salos, prieigas. Manoma, jog tuo metu šis miestas buvo vienas didžiausių pasaulyje. Iš visų Europos miestų, tik Konstantinopolis buvo didesnis už Tenočtitlaną. Apytikriais skaičiavimais, saloje gyveno nuo 60 iki 300 tūkst. žmonių.
Montesuma sutinka Kortesą
Pasak frankų misionieriaus sudarytų actekiškų kronikų, actekų valdovas Moktesuma II pasveikino Kortesą su didele pompastika, pasitikdamas jį ant Didžiojo kelio, pagrindinio pylimo vedančio į Tenočtitlano salą, kuriuos visus Kortesas vėliau pavadins „Vakarų Venecija“.
Fragmentas iš Moktesumos sveikinimų Kortesui: „Mano valdove, jūs pavargote, jūs nuilsote: atvykote į mūsų kraštą. Jūs įžengėte į savo miestą: į Meksiką, kad atsisėstumėte į savo vietą, savo sostą. Jis buvo tausojamas jums visai trumpą laiką, saugojamas jūsų išrinktųjų… Taip mums pasakė mūsų valdytojai, tie kurie vadovavo šiam miestui, valdė jį anksčiau. Jie mums pasakė, jog jūs sugrįšite ir susigrąžinsite savo sostą, savo vietą čia. Ateikite į savo žemę, ateikite ir ilsėkitės: valdykite savo karališkuosius namus ir pamaitinkite savo kūną maistu.“
Saguno manuskripte rašoma, jog Moktesuma Kortesą pats apibarstė gėlėmis iš savo sodų, tuo parodydamas didžiausią pagarbą, nors Kortesas to galbūt ir nesuprato. Vis dėlto abejojama, ar imperatorius tikrai pasitiko Kortesą ant Didžiojo kelio, kadangi įvairūs jo sukurti draudimai ir apribojimai neleido net jam pačiam taip elgtis. Visų pirmiausia, Moktesumai maitinantis, prieš jį stovėdavo didžiulis šydas, kad nei rūmininkai, nei tarnai nepamatytų jo valgančio. Buvo ir kitų apribojimų dėl žiūrėjimo į imperatorių ar lietimosi prie jo, todėl sunku patikėti, kad purvini ir neišprusę ispanų kariai būtų buvę taip garbingai priimti į miestą, ar kad pats Moktesuma būtų juos pasitikęs. Taip pasielgiant, Moktesumos autoritetas žmonių akyse būtų labai smukęs.
Keista, kad arogantiškas imperatorius taip greitai supaprastėjo ir tapo „nuolankiu Kecalkoatlio tarnu“. Visus draudimus ir apribojimus savo valdymo laikotarpiu sukūrė Moktesuma, ankstesni valdovai to nebuvo sugalvoję. Dėl tokių savo veiksmų, imperatorius netgi sukėlė trintį tarp savęs ir aukštesniojo gyventojų sluoksnio. Viena actekų legenda byloja, jog mitinis, paskutinis Tolano Ksikotitlano valdovas Emakas, mokė Moktesumą gyventi kukliai, valgyti vargšų maistą ir taip neužsitraukti galimo savo tautos pykčio. Taigi atrodo, jog taip persimainydamas ir prisitaikydamas prie ispanų užkariautojų, Moktesuma net nesuabejojęs sulaužė savo paties įstatymus.
Moktesuma buvo paruošęs ispanams ir jų vietiniams sąjungininkams savo tėvo Aicotlo rūmus. Kortesas paprašė Moktesumos daugiau aukso dovanų, kad galėtų jų nusiųsti Karoliui V, taip parodydamas savo ištikimybę jam. Jis taip pat pareikalavo, kad nuo pagrindinės miesto piramidės-šventyklos būtų nuimti du dideli stabai ir nuvalytas aukų dievams kraujas, o vietoj jų pastatytos Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Kristoforo maldyklos. Visi jo reikalavimai buvo įgyvendinti. Kortesas tuomet suėmė Moktesumą jo paties rūmuose, taip norėdamas apsisaugoti nuo galimo actekų maišto ir pareikalavo didžiulės išpirkos auksu, kuri Kortesui buvo sumokėta.
Žinodami, kad jų lyderis surakintas grandinėmis, o jiems patiems reikia išmaitinti ne tik būrį ispanų, bet dar ir jų sąjungininkus tūkstančius tlakskaltekų, Tenočtitlano gyventojai pradėjo jausti įtampą.
Narvaeso nugalėjimas
Kortesas neilgai džiaugėsi tokiu actekų gerumu. Jis gavo žinių, jog Jukatano pakrantėje, su daug didesniais už jo paties ispanų būriais, išsilaipino užkariautojas Panfilas de Narvaesas. Narvaesas buvo pasiųstas gubernatoriaus Velaskeso ne tik, kad perimtų iš Korteso vadovavimą ekspedicijai, bet ir jį suimtų, ir parplukdytų atgal į Kubą, kur teisme būtų teisiamas už nepaklusnumą, maištą ir išdavystę.
Taigi Kortesas turėjo dvi išeitis: arba leistis suimamam Narvaeso, o paskui, daugeliu atvejų tikriausiai taip ir būtų, patirti mirtinus egzekucijos skausmus, arba bandyti sustabdyti Velaskeso pasiuntinį ir jo armiją; Kortesas, praktiškai pasiekęs savo tikslą ir karaliaudamas tuometiniame politiniame ir kultūriniame Meksikos centre, žinoma, nė nemanė taip lengvai visko mesti ir pasirinko antrąjį kelią. Korteso pasirinkimas, be abejonės, buvo vienas drąsiausių iš jo ligtolinių žygdarbių, kadangi Kortesas rizikavo visa savo ekspedicija, Tenočtitlane palikdamas tik 140 vyrų ir jiems vadovauti paskirdamas Pedrą de Alvaradą, o pats, keliaudamas link pakrantės, tesurinko apie 260 žmonių, tuo tarpu Narvaeso pajėgas sudarė 900 kareivių.
Kortesas dar kartą parodė savo sumanumą, pasinaudodamas greitais manevrais ir puldamas tamsiuoju paros metu, kai Narvaeso vyrai to visiškai nesitikėjo ir buvo nepasiruošę kovai. Ispanų gynyba buvo bevaisė ir tai parodė ryškų Hernano Korteso, kaip kovotojo ir vado, pranašumą, pritaikant įvairias taktikas bei puolimo strategijas; panašiai jis padarė su savo kariais apguldamas Tenočtitlano miestą. Kortesas nugalėtiems Narvaeso būriams pažadėjo daugybę aukso actekų sostinėje, jei tik jie prisidės prie jo. O Narvaesas kaudamasis prarado akį ir vėliau žuvo per Floridos tyrinėjimus.
Actekų sukilimas
Kol Kortesas naktį kovėsi su Narvaeso pajėgomis, sunerimę dėl savo valdovo veiksmų, actekų didikai Tenočtitlane ruošėsi sėkmingam, bet laikinam sukilimui, kurio metu tikėjosi išvyti užkariautoją ir jo sąjungininkus tlakskaltekus iš miesto.
Kai Kortesas sugrįžo į Tenočtitlaną, jis sužinojo, kad Alvaradas su savo vyrais ėmė be saiko plėšti actekų namus ir vogti jų lobius, bei festivalio metu nužudė daug actekų didikų. Alvaradas pasiteisino, neva actekai po šventės ketino užpulti ispanų garnizoną mieste, todėl jis surengė išankstinę ataką. Galbūt Alvaradas tai padarė iš baimės ar godumo, ir jokios grėsmės nebuvo, tačiau viena tapo aišku – po tokių įvykių, visi miestelėnai sukilo prieš ispanus.
Actekų kariai apsupo rūmus, kuriuose buvo užsibarikadavę ispanų būriai ir įkalintas Moktesuma. Tuo metu actekai išsirinko naują lyderį Kuitlauasą. Kortesas liepė Moktesumai pasirodyti rūmų balkone ir įtikinti savo tautą, kad leistų ispanams taikiai sugrįžti prie Jukatano krantų, tačiau Moktesuma buvo išjuoktas ir apšauktas bepročiu už tai, kad užkariautojus palaikė dievais. Imperatorių apmėtė akmenimis, vienas pataikė jam į galvą ir jis po kelių dienų mirė. Po jo mirties, Kuitlauasas buvo patvirtintas naujuoju tlatoani (iš nah. kalbėtojas).
Situacijai imus dar labiau blogėti ir maištaujantiems gyventojams paplūdus į Tenočtitlano gatves, Kortesas su savo sąjungininkais bandė pabėgti iš miesto, prieš tai prisikrovę daugybę aukso, kad vos galėjo panešti; Bernalis Diasas rašė, jog buvęs Narvaeso kontingentas prisigrobė tiek aukso, kad nebegalėjo paeiti. Kadangi actekai nuėmė visus tiltus, susijungiančius ties pylimais ir jungiančius salą su žemynine dalimi, Kortesas su savo būriais liko užspeisti, tačiau greitai sugalvojo pasistatyti kilnojamąjį tiltą. 1520 m. liepos 1 d., Kortesas su savo vyrais ir sąjungininkais bandė persikelti per vandenį, kilnojamąjį tiltą sujungdami su pylimu, bet apie juos greitai sužinojo actekų pajėgos. Ispanai buvo apsupti siaurame kelyje, iš abiejų pusių apsuptame vandens, o ežere plaukiojo actekų kanojos. Kortesas pamatė, jog nebegali nustumti tilto nuo pirmojo tarpo, skiriančio pylimą ir miestą, taigi jis nebeturėjo ką daryti, kaip tik palikti jį. Atsitraukimas virto chaosu; ispanų pėstininkai, palikti Korteso ir kitų raitelininkų, turėjo patys prasibrauti pro actekų armiją, užtvėrusią tiek sausumos, tiek vandens praėjimą. Daugybė užkariautojų paskendo dėl aukso arba buvo nužudyti indėnų. Beveik visi turtai, kuriuos ispanai gavo Tenočtitlane, buvo prarasti. Per pabėgimą, Alvaradas peršoko per vieną iš siauresnių kanalų tarp pylimų, kuris šiandien Meksike yra gatvė, pavadinta Alvarado tiltu (isp. Puente de Alvarado), todėl kad šokdamas jis tarsi sukūrė nematomą tiltą.
Atsitraukdami ispanai patyrė daugybę nuostolių, prarasdami turbūt daugiau nei 600 savo karių ir kelis tūkstančius Tlaksalos kovotojų. Pasakojama, jog Kortesas, prieš pasiekdamas Tlakopano žemes, raudojo dėl tokios savo vadovavimo nesėkmės. Ispanų atsitraukimo iš Tenočtitlano salos naktis buvo pavadinta „Liūdnąja naktimi“ (isp. ), o senas medis (isp. „El árbol de la noche triste“), po kuriuo Kortesas tariamai verkė, yra tapęs Meksikos paminklu.
Ispanai suranda prieglobstį Tlaksaloje
Actekai persekiojo ispanus, kol tie, paskui tlaksaliečių sąjungininkus, judėjo Sumpango ežero pakraščiu link prieglobsčio Tlaksaloje. 1520 m. liepos 8 d. actekai bandė sutriuškinti ispanus Otumbos mūšyje, ir nors sunkiai užspeisti, ispanų būriai, vadovaujami Korteso, sugebėjo ilgą laiką prieš juos atsilaikyti. Kai Kortesas su savo vyrais nužudė vieną actekų lyderį, indėnai atsitraukė ir paliko mūšio lauką. Kolonizatoriai sugebėjo saugiai sugrįžti į Tlaksalą, kur jiems buvo suteikta pagalba. Beveik visi ispanų kariai buvo sužeisti ir teturėjo 20 arklių. Actekai į Tlaksalą atsiuntė pasiuntinius, prašydami atiduoti jiems ispanus, tačiau tlaksaliečiai atsisakė.
Kai jau praktiškai buvo pasibaigę vadinamieji „gėlių karai“ tarp actekų ir tlakskaltekų, konfliktas užsiliepsnojo iš naujo ir šįkart mezgėsi rimtas karas tarp dviejų tautų. Actekų žemės supo Tlaksalą iš visų pusių ir tik buvo laiko klausimas, kada jie pabandys valstybę užpulti, todėl dauguma tlaksaliečių lyderių buvo suinteresuoti Korteso pasiūlyta sąjunga, užkariaujant Tenočtitlaną. Ksikotenkatlas Jaunesnysis žiūrėjo pro pirštus į Korteso ambasadorių mėginimus tartis dėl naujos sąjungos su tlaksaliečiais, jis netgi manė, kad su actekais būtų galima susitaikyti, juk juos siejo bendra kalba ir religija. Bet vis dėlto Tlaksalos vyresnieji tai sprendė ir jie priėmė Korteso pasiūlymą, tačiau su griežtomis sąlygomis: ateityje tlakskaltekai neturės ispanams mokėti jokios duoklės už žemes, kuriose gyvena, taip pat jiems turi atitekti nukariautas Čolulos miestas, ir Tlaksalai turi būti leista Tenočtitlane pasistatyti tam tikrą atstovų postą, iš kurio jie galėtų kontroliuoti salos miestą. Tlakskaltekų vadai taip pat pareikalavo dalies karo grobio.
Hernanas Kortesas žinojo, kad be su Tlaksala sudaryto aljanso, ispanai turėtų mažai galimybių išgyventi, ypač jei tlakskaltekai prisijungtų prie actekų, todėl Jo Karališkosios Didenybės Karolio V vardu, jis sutiko su lyderių reikalavimais. Žinoma, Kortesas net nesiruošė jų patenkinti ir perleisti Tenočtitlano tlakskaltekams, tad „sąjungininkų“ sutartis galios tik iki tol, kol tlaksaliečiai rūpinsis ispanų kariais ir jiems padės nukariauti actekų imperiją; po keturiasdešimties metų, kai bemaž visas Jukatano pusiasalis bus pilnas naujakurių, tlaksaliečiai už savo buvimą jame mokės taip pat, kaip ir visos vietinės Meksikos tautos.
Tenočtitlano apgultis
Jungtinės Tlaksalos ir Korteso pajėgos buvo tikrai grėsmingos. Jos vieną po kito užgrobė visus actekų miestus, kai kuriuos mūšiuose, kitus naudodamiesi sumania diplomatija. Pabaigoje, tik Tenočtitlanas ir kaimyninis jo miestas Tlatelolkas liko neužkariauti.
Kortesas planavo atkirsti Tenočtitlano salą nuo išorės, apguldamas į miestą vedančius pylimus ir visą ežerą kontroliuodamas jūrinėmis ispanų brigantinomis, taigi gyventojai negautų maisto atsargų. Kortesas taip pat sunaikino vandens akveduką, nešantį į miestą geriamą vandenį. Tenočtitlano apgultis tęsėsi aštuonis mėnesius. Actekai ėmė sirgti įvairiomis ligomis, atneštomis ispanų iš Europos, visų pirmiausia, raupais, kurie buvo jiems pavojingiausi, be to, kentė badą. Netrukus ne tik mieste, bet ir visoje Meksikoje išmirė šimtai tūkstančių čiabuvių, neatsparių ligų sukėlėjams. Trečdalis slėnio gyventojų išmirė nuo užkratų mažiau nei per šešis mėnesius. Ispanų pabūklai ir kavalerija pribaigė kitus indėnus. Nepaisant narsaus pasipriešinimo, du paskutiniai actekų imperijos miestai, sostinė Tenočtitlanas ir Tlatelolkas, pralaimėjo 1521-ųjų rugpjūčio 13-ąją, kai paskutinis actekų tautos imperatorius Kuautemokas pasidavė Kortesui. Tačiau ispanų užkariautojai kaip kompensacijos dar paprašė aukso, maisto ir moterų.
Tenočtitlanas buvo beveik sunaikintas ugnies ir patrankų per apgultį, o vėliau ispanai jį visiškai sugriovė, nes jo vietoje ruošėsi statyti dabartinį Meksiko miestą. Tuo tarpu actekams buvo uždrausta toliau gyventi Tenočtitlane ir aplinkinėse salose. Išgyvenusieji patraukė į Tlatelolką.
Po Tenočtitlano nukariavimo
Užgrobęs Tenočtitlano miestą, Kortesas įkalino karališkąsias slėnio šeimas. Tarp kitų svarbių asmenų, jis asmeniškai kankino ir nužudė Kuautemoką, paskutinį actekų imperatorių; taip pat ir Tekskoko karalių Koanakočą, ir Tetlepankeuecalą, Tlakopano valdovą (1525 m. vasario 28 d.); t. y. visus, kurie sudarė ir kovojo prieš Tlaksalą, Čolulą ir kitus miestus-valstybes. Kortesas norėjo iš lyderių išgauti vietą, kur Moktesuma laikė savo aukso lobynus bei tikėdamasis taip išvengti kito actekų maišto.
Integracija į Ispanų imperiją
buvo sudaryta 1524 metais ir pirmoji – 1527-aisiais. Šv. Romos imperijos valdovas, Ispanijos karalius Karolis V, pirmuoju Naujosios Ispanijos vicekaralystės valdytoju paskyrė Antonijų de Mendosą. „Naujosios Ispanijos“ vardą pasiūlė Kortesas ir jį vėliau patvirtino Mendosa.
Mezoamerikos užkariavimas
Tenočtitlano užėmimas dažniausiai minimas kaip pagrindinis veiksnys, užkariaujant Mezoameriką. Vis dėlto, Jukatano užkariavimas buvo daug sudėtingesnis procesas, nei Korteso sugaišti treji metai, nukariaujant actekų imperiją, nes netgi po Tenočtitlano griūties, dauguma Mezoamerikos kultūrų tebebuvo ispanų nepaliestos ir net nežinojo apie Senojo žemyno kolonizatorius, įsiveržusius į pusiasalį. Tlakskaltekai laukė, kol bus įgyvendinti jų sutarties su ispanais reikalavimai; taraskanai bei mištekai buvo tiesiog laimingi, netekę senųjų priešų actekų. Tikriausiai ir kitos tautos, nukentėjusios nuo actekų civilizacijos, buvo laimingos ispanų darbu.
Ispanams užkariauti Mezoameriką prireikė 60-ies metų karų, iš kurių pagrindiniais laikomi Čičimekos karai, o Jukatano pusiasalio kolonizacija ispanams dar užilgo beveik 170 metų. Viskas būtų trukę dar ilgiau, jeigu ne trys skirtingos epidemijos, nuo kurių išmirė beveik 75 % Mezoamerikos tautų populiacijos. Be to, manoma, jog tokios ligos kaip raupai, galėjo sukelti nuo 90 iki 95 procentų indėnų mirčių Naujajame pasaulyje.
Actekų imperija ispanų valdymu
Atrodo, jog pagrindinis Korteso siekis buvo ne sunaikinti actekų imperiją, bet palaikant jos valdžios organų struktūrą, jai vadovauti, taigi akimirką atrodė, jog actekų tauta galės išlikti ir galbūt netgi visai gerai gyventi. Aukštesniuosius actekų luomus sudarė didikai (šiais laikais, Moktesuma ir jo protėvių šeimos yra laikomi kilnia ispanų valdovų gimine). Jie bėgant laikui išmoko ispanų kalbos, o kai kurie – ir rašyti lotyniškomis raidėmis; tai jų užrašytos ir iki šių dienų išlikusios žinios padeda daugiau sužinoti apie actekų kultūrą. Pirmieji misionieriai stengėsi pramokti nahuatlių kalbos, o tokie kaip Bernardinas de Sagunas, nusprendė kuo daugiau sužinoti apie actekus.
Tačiau greitai visa idilė baigėsi. Ispanija, turėdama atsiskaityti su Korteso armija, išdalino jiems didelius plotus, kuriuose gyveno čiabuviai, taigi šie, net patys iš pat pradžių to nežinodami, priverstinai tapo tam tikros feodalizmo atmainos atstovais (bet vergais jie netapdavo). Ta atmaina buvo pavadinta enkomjenda, nors jos kūrėjai galbūt net neketino pasinaudoti senaisiais Jukatano gyventojais.
Tokiu būdu, netrukus jau visa bajorija ir dvasininkų luomas gyveno iš žemesniųjų klasių darbo. Tokia visuomenė pradėjo piktnaudžiauti vietiniais ir vykdė įvairius, žmogaus teises pažeidžiančius, nusikaltimus. Atsirado ir tokių, kurie pasiūlė baigti engti indėnus ir atsivežti juodųjų vergų iš Afrikos, tarp jų – vyskupas Bartolomėjus de las Kasas, kuris vėliau apgailestavo, pamatęs, kad ispanai juodaodžius išnaudoja dar labiau nei senąsias kultūras. Atradus dideles sidabro atsargas Potosi ir kitose Peru vietose, išnaudojimas dar labiau padidėjo ir įsitvirtino tarp žemvaldžių ispanų, populiariai vadinamų patronais (isp. patron – šeimininkas), ir bajorų, anksčiau buvusių karininkų, dalyvavusių kolonizacinėse Ispanijos kampanijose ir gausiai apdovanotų žemėmis bei turtais ispanų monarchijos. Visas turtas iš kasyklų plūsdavo tiesiai į Ispaniją, o kolonija skursdavo, nors tie turtai tiesiogiai nuo senovės priklausė jos gyventojų protėviams, taigi ir jiems patiems. Ispanija, beje, visą šį turtą daugiausiai panaudojo samdiniams, kovojusiems prieš protestantų Reformaciją.
Su konkistadorais į Naująjį pasaulį atvyko ir katalikybę platinantys dvasininkai, kurie labai greitai daugumą vietinių gyventojų, nusivylusių senaisiais dievais, atvertė į šį tikėjimą. Dvasininkija puikiai administravo Ispaniją po Rekonkistos, todėl Katalikų bažnyčia veikė beveik kaip Ispanijos vyriausybės „ranka“, t. y. vykdomoji valdžia.
Buvo ir daug tokių vietinių, kurie nevisiškai pripažino tik katalikybę. Dievą jie vadino tik kaip vieną iš kitų dievų, tačiau patį svarbiausią. Jie nežinojo, kodėl atėjūnų ispanų Dievas yra toks svarbus, indėnai jį pripažino todėl, kad jis buvo jų „užkariautojų ispanų Dievas“. Tačiau su antrąja misionierių banga atvykę dvasininkai stengėsi visiškai sunaikinti senuosius tikėjimus, taip, deja, ištrindami ir kai kuriuos itin svarbius Mezoamerikos kultūros aspektus. Šimtai tūkstančių senovinių actekų kodeksų buvo sunaikinti, actekų dvasininkai ir mokytojai buvo persekiojami, o šventyklos ir senųjų dievų statulos šluojamos nuo žemės paviršiaus.
Senovinė actekų mokymo sistema buvo panaikinta ir vietoj jos įdiegtas labai ribotas ir prastas bažnyčios mokymas. Netgi kai kurie maistiniai augalai, susiję su Mezoamerikos religinėmis apeigomis, pavyzdžiui, burnotis, buvo uždrausti. Galų gale, indėnams buvo uždraustos ne tik savos kultūros, bet ir neleidžiama mokytis ispanų kalbos bei rašybos, tokiu būdu kolonizatoriai gudriai sugalvojo vietinius kontroliuoti, kadangi be savo šeimininkų pagalbos, šie praktiškai nieko negalėjo padaryti kolonijoje.
Skirtingai nei anglų kolonistai Šiaurės Amerikoje, ispanai daugiausia sudarė šeimas su vietinėmis moterimis, todėl po kelerių kartų atsirado įvairūs „spalvotieji“ žmonės, tokie kaip mulatai arba metisai.
Taip pat skaitykite
- Mezoamerika
- Meksikos istorija
- Ispanijos kolonijinė imperija
- Peru užkariavimas
Nuorodos
- Hugh Thomas: Die Eroberung Mexikos. Cortés und Montezuma, S. 127
- Anglų kalba:
- Meksikos užkariavimas (1519–1521 m.) Archyvuota kopija 2008-05-13 iš Wayback Machine projekto.
- Actekų vieta Meksikos užkariavime Archyvuota kopija 2008-05-16 iš Wayback Machine projekto.
- Kortesas Meksikoje 1519–1528 m.
- Actekai iki 1519 m.
- Actekų imperijos nukariavimas: Hernanas Kortesas Archyvuota kopija 2008-09-14 iš Wayback Machine projekto.
- Ispanai nukariauja actekus Archyvuota kopija 2009-02-02 iš Wayback Machine projekto.
- Actekų imperijos užkariavimas 1521 m.
- Actekų istorija: Ispanų įsiveržimas
- Meksikos užkariavimas Archyvuota kopija 2008-10-06 iš Wayback Machine projekto.
- Dokumentai ir žemėlapiai, susiję su užkariavimu:
- Meksikos užkariavimo ypatybės Archyvuota kopija 2009-11-08 iš Wayback Machine projekto.
- Ištrauka iš Korteso laiško Ispanijos karaliui Karoliui V Archyvuota kopija 2008-05-07 iš Wayback Machine projekto.
- Detalūs Tenočtitlano žemėlapiai ir ispanų eskpedicijos keliai Archyvuota kopija 2008-09-04 iš Wayback Machine projekto.
- Dokumentai ir žemėlapiai, susiję su užkariavimu:
- Ispanų kalba:
- Naujosios Ispanijos atsiradimo istorija: konkistadorai ir actekų imperija
- Meksikos užkariavimo chronologija Archyvuota kopija 2008-07-04 iš Wayback Machine projekto.
| Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Meksikos užkariavimas, Kas yra Meksikos užkariavimas? Ką reiškia Meksikos užkariavimas?
Meksikos uzkariavimu vadinama viena svarbiausiu Ispanijos kolonizaciniu kampaniju pries acteku imperija 1519 1521 m kuriai vadovavo konkistadoras Hernanas Kortesas Sios kampanijos metu buvo suzlugdyta acteku imperija ir padetas pagrindas Ispanijos valdziai Mezoamerikoje Ispanu sekme leme pazangesni ginklai ju atnestu ligu paplitimas tarp vietiniu gyventoju ir sugebejimas isnaudoti vidines bei isorines acteku imperijos silpnybes Meksikos istorijaMezoamerikaMeksikos uzkariavimasNaujoji IspanijaJAV Meksikos karas Po acteku imperijos uzkariavimo ispanai įkure Naujosios Ispanijos vicekaralyste Į ja eme keltis kolonistai is Ispanijos o vietines religijos buvo isstumtos krikscionybes bei sunaikinta didzioji dalis vietiniu gyventoju kulturos PriesistoreActekai Trilypes acteku sajungos miestu zenklai XVI a pradzioje Meksikoje gyvavo daugybe miestu valstybiu Per paskutinius du simtmecius iki europieciu pasirodymo Meksikos slenyje vyraujancia galia įgavo trapi į kuria įejo Tenoctitlanas ir Si miestu sajunga nugalejo gausias konkuruojancias valstybes kurios nebuvo tiesiogiai įjungtos į sajunga bet priverstos moketi duokles Is triju miestu sajungos galingiausias buvo Teskoko ezero salose pastatytas Tenoctitlanas kurio valdovas buvo ir Tlakopano bei Teskoko kariuomeniu vadas nors visais kitais klausimais sie miestai buvo savarankiski Nuo 1502 m Tenoctitlana valde Montesuma II kuris į sias pareigas buvo isrinktas Jis buvo buvusio valdovo Asajakatlio sunus o pries savo isrinkima dievo Uicilopoctlio vyriausiasis zynys Jo valdymo metu paastrejo socialine įtampa nes nuolat didejo atotrukis tarp turtinguju ir vargsu Be to Teskoko kaip sajungininko vaidmuo tapo abejotinas nes 1515 m Montesuma atvirai įsikiso į sosto paveldejimo ginca ir tik didelemis pastangomis buvo rastas kompromisas tarp abieju del sosto kovojanciu pusiu Visgi Trilype sajunga isliko stipriausia galia Meksikos slenyje Didesne gresme kele dabartineje Meksikos valstijoje Micoakane į vakarus nuo slenio įsikurusi tarasku imperija ir keturiu miestu esanciu į rytus nuo slenio sajunga kurios stipriausias narys buvo Tlaskalos miestas Lyginant su Eurazijos zemyno kulturomis visos Centrines Meksikos valstybes buvo technologiskai atsilikusios buvo nezinomas gelezies apdirbimas rato panaudojimas transportui Ispanai Po to kai 1492 m Kristupas Kolumbas atrado Amerika ispanai Karibu juroje valde keleta salu Pirmoji ilgalaike gyvenviete buvo 1493 m įkurta La Isabela Espanjoloje Per pirmuosius XVI a desimtmecius ispanai eme kontroliuoti Puerto Riko 1508 m Jamaikos 1509 m ir Kubos 1511 m salas kuriu gyventojai analogiskai kaip ir tainai Espanjoloje buvo verciami dirbti priverstinius darbus Be to buvo įkurta gyvenviete Dariene dabartineje Panamoje kur į zeme buvo islipes Kristupas Kolumbas savo ketvirtosios ekspedicijos metu Ispanijos karuna į kolonijas kreipe mazai demesio Del to ispanu konkistadorai savo veiksmams turejo laisvas rankas Daugelis ju buvo jaunesnieji idalgu sunus kurie dalyvavo rekonkistos kovose Pirmieji kontaktai1517 m Kubos gubernatorius Diegas Velaskesas de Kueljaras issiunte triju laivu flotile vadovaujama Francisko Hernandeso de Kordobos istyrineti vakaruose esancio Jukatano pusiasalio Pasiekes jo krantus ties Katoces iskysuliu Kordoba buvo sutiktas vietiniu maju kuriems pirmiesiems perskaite 1513 uju metu Ispanu Reikalavima pareiskiantį pretenzijas į Naujajį pasaulį Kordoba vertejavimui į nelaisve paeme du kalinius kuriuos pavadino Melcoru ir Dzulianu Vakarineje Jukatano dalyje ispanai naktį buvo uzpulti maju vado Mockouoho Zuvo 20 ispanu kareiviu Kordoba buvo mirtinai suzeistas ir likusi jo komandos dalis sugrįzo į Kuba Praejus metams po nepavykusios Kordobos ekspedicijos gubernatorius Velaskesas suformavo nauja kolonizacinį burį kuriam vadovavo jo sunenas Chuanas de Grichalva Grichalbos ekspedicija sudare keturi laivai kurie palei pietine Jukatano pakrante plauke į acteku imperijos Tabasko regiona Korteso ekspedicijaActeku imperijaZemelapis vaizduojantis Korteso skverbimasi į Jukatano giluma Anksciau nei Grichalva sugrįzo į Kuba Velaskesas nusprende issiusti treciaja daug didesne uz ankstesniasias ekspedicija turejusia istyrineti Meksikos krantus Hernanas Kortesas buvo vienas is Velaskeso favoritu kuriam 1518 m spalio 23 d sutartimi gubernatorius pavede lydeti ekspedicija ir uzmegzti prekybinius rysius su vietinemis pakrantes gentimis Kortesas buvo uzkariautojas avantiuristas todel jo paskyrimas vadu nuvilnijo pasipiktinimu ir pavydu tarp ispanu kontingento Kubos kolonijoje Gubernatorius Velaskesas norejo apriboti Korteso ekspedicija iki paprastos prekybos keliones tuo tarpu visa privilegijuota Jukatano pusiasalio kolonizacija pasilikti sau Vis delto Kortesas pasinaudodamas savo ziniomis apie Kastilijos teise bei sumaniai ja manipuliuodamas jis is Velaskeso gavo praktiskai visus jam reikalingus įgaliojimus pradeti uzkariavima jeigu tik tai atitiks Ispanijos karalystes poreikius Suprasdamas jog Naujojo pasaulio kolonizacija pradejes zmogus Ispanijoje pelnys visuotinį pripazinima ir slove Kortesas ekspedicija į Jukatano pusiasalį laike didziuoju savo gyvenimo sansu juolab kai po devynis menesius trukusios keliones į Kuba sugrįzo Chuanas de Grichalva Is Kubos sis laivavedys sudares antraja ekspedicija plauke į zemyno uostamiescius vakaruose ir uzsukdamas į kranta pamate daug dalyku kurie padare jam didelį įspudį bet svarbiausia į Kuba jis parsiveze ziniu ir gandu apie turtinga Moktesumos II Montesumos imperija plytincia aukstumose toliau nuo kranto ir todel nesurasta Kolumbo Aisku kaip ir visi uzkariautojai į Naujojo pasaulio prieigas atseke paskui atradejus Hernanas Kortesas sieke ir asmenines naudos tad isgirdes apie pasakiskus lobius jis planavo pradeti invazija į acteku imperija Mes ispanai pareiske Kortesas kenciame nuo tokios ligos kuria gali isgydyti tik auksas Kortesas eme energingai ir aistringai ruostis ekspedicijai Jis surinko 11 laivu flotile ir didele grupe gerai ginkluotu vyru Kortesas demonstratyviai investavo į kelione nemaza savo turto dalį o veliau ir įsiskolino taciau Velaskesas asmeniskai padenge puse ekspedicijos islaidu Jukatano pusiasalio kolonizacija Kortesui tapo svarbiausiu gyvenimo tikslu atnesianciu jam garbe ir slove Velaskesas matyt irgi puikiai tai suprato todel pasistenge kad keliones atgarsiai is Kubos nepasklistu iki Ispanijos Be to artejant isvykimo dienai gubernatorius eme įtarti kad Kortesas jį isduos ir ekspedicija panaudos saviems tikslams ar net be jo sutikimo pabandys tapti Meksikos gubernatoriumi nepriklausomu nuo Velaskeso Del sios priezasties Velaskesas issiunte Luisa de Medina pakeisti Hernana Kortesa taciau Korteso parankiniai Medina nuzude o dokumentai kuriuos jis gabenosi su savimi buvo perduoti Kortesui Tokiu budu jis suskubo pagreitinti isvyka ir eme ruostis kelionei Kortesas pasiruose isplaukti 1519 m vasario 18 osios ryta kai į prieplauka asmeniskai atvyko Velaskesas noredamas įteikti dokumentus nutraukiancius Hernano Korteso eskpedicija bet nespejo Korteso kontingenta sudare 11 laivu plukdziusiu apytiksliai 100 jureiviu 530 kareiviu tarp ju 30 arbaleto specialistu gydytoja kelias dailides bent astuonias moteris kelis simtus Kubos indenu ir kelis laisvuosius bei vergus afrikiecius Ispanai taip pat turejo apie 16 ristunu Issilaipinimas Kosumelyje Kortesas siek tiek laiko praleido Kosumelio saloje bandydamas į krikscionybe atversti kelis vietinius gyventojus Kol buvo Kosumelyje Kortesas isgirdo apie kitus baltuosius zmones gyvenancius Jukatane ir issiunte pasiuntinį daugiau apie juos suzinoti Paaiskejo jog tai buvo 1511 m suduzusio laivo įgulos nariai Cheronimas de Agilaras ir Gonsalas Gereras Agilaras paprase jį kalinusio maju vado leisti sugrįzti pas savo tautiecius į ispanu laivus tuo tarpu Gereras atsisake isvykti teigdamas jog jau asimiliavosi su maju kultura be to jis turejo zmona ir tris vaikus bei uzeme tam tikra aukstesne padetį Cetumalyje kur gyveno Nors tolimesnis Gerero likimas yra beveik nezinomas atrodo jog kelerius metus kartu su maju buriais jis kovesi pries ispanu įsibrovelius drasindamas indenus toliau testi kova su kolonizatoriais tikriausiai velesniuose musiuose Gereras zuvo Agilaras gana sklandziai kalbejo Jukatano maju ir kitomis vietinemis kalbomis todel praverte Kortesui kaip vertejas velesnese kovose pries acteku imperija Issilaipinimas Jukatano pusiasalyje Per 1519 m Velykas Kortesas su savo zmonemis kelioneje į Jukatano giluma padare pertrauka ir tris menesius praleido Potoncane kur surado siek tiek aukso Verbu sekmadienį Kortesas miesto aiksteje pastate krikscioniska kryziu Pries Kortesui isvykstant jam vertejauti buvo paskirta guvi moteris kuria jis pakrikstijo ir pavadino krikscionisku Marinos vardu Anksciau ji buvo zinoma kaip Malinche ir manoma jog galejo buti didikiskos tolteku arba tabaskieciu kilmes Turedamas du vertejus de Agilara ir Malinche Kortesas galejo apjungti ju abieju zinias ir efektyviai bendrauti su actekais mat pakranteje gyvenantys majai kalbejo viena kalba o imperatorius Montesuma įsikures toliau nuo kranto kita Krikscioniskoji Marina veliau apsigyveno su Kortesu ir pagimde jam sunu Jos pacios zmones kalbantys nahuatliu kalba ja pavadintu Malintzin toks tarimas fonetiskai yra tiksliausias ispanu kalboje Laikui begant ispaniskai la Malinche tapo zodziu kuris reiskia savo tautos isdavika Meksikietiskai malinchista apibudina zmogu pamegdziojantį svetimos kulturos kalba ir paprocius Verakruso įkurimas Įkurtas Verakruso miestas Meksika Kortesas ir jo ekspedicines pajegos issilaipino dabartinio Verakruso miesto pakranteje Kortesas suzinojo apie vietine gyvenviete ir su savo buriais ten nuvyko Jį pasitiko 20 sveikinanciu ir kleganciu miestelenu bei miestelio vadovai Kortesas skubiai įtikino totonaku vada Ksikomekoatlį dar zinoma kaip karaliu Cikomakata sukilti pries actekus Suprates jog metes issukį gubernatoriui Velaskesui sugrįzusio į Kuba laukia tik mirtis arba kalejimas Kortesas pabande įsiteikti Ispanijos monarchams pastatydamas pirmaja Naujojo pasaulio ispanu gyvenviete kuria pavadino La Villa Rica de la Vera Cruz Oficialiai įteisinta naujojo miesto taryba Kortesa patvirtino Verakruso gubernatoriumi Tokia Hernano Korteso strategija nebuvo originali Pats Diegas Velaskesas taip issilaisvino is Kubos gubernatoriaus Diego Kolumbo valdzios Taigi gaves svetimo miesto valdytojo vieta Kortesas teisetu budu atsiribojo nuo Diego Velaskeso de Kueljaro valdymo Kuboje ir galejo testi savo ekspedicija Kad uzsitikrintu parama Kortesas į Ispanija issiunte kelis ekspedicijos narius tarp ju ir Franciska Montecha kurie turejo gauti karaliaus palaikyma ir vietines Verakruso savivaldos pripazinima Totonakai padejo Kortesui pastatyti La Villa Rica de la Vera Cruz kuriuo Kortesas pasinaudojo kaip atspirties tasku pradejus pulti acteku imperija Maza gyvenviete pamazu isaugo į didelį miesta siais laikais zinoma Verakruso Teisingas kryzius vardu Kortesas apsimeta Kecalkoatliu Acteku imperatorius Moktesuma placiaja prasme Montesuma II kele baime ir pasipiktinima pakranteje gyvenanciai maju tautai tad į jo teritorija pasiryzes įzengti ispanas turejo buti drasus ir gerai tam pasirenges Nors 34 metu Kortesas neturejo vado ir kovotojo patirties jam pagelbejo atsitiktinumas galu gale is vidaus suzlugdes actekus Is pradziu actekai beveik nesipriesino ispanu uzkariautojams Priesingai Montesumos ambasadoriai juos pasitiko su dovanomis Savo laiskuose Karoliui V Kortesas tvirtino jog actekai jį laiko Kecalkoatlio pasiuntiniu ar net paciu Kecalkoatliu Dievas Kecalkoatlis buvo mitinis karalius valdes zaibus ir kuris pasak pranasystes turesiantis sugrįzti Vienos Nendres metais kad atsiimtu savo valdzia Iki Kolumbo kalendorius buvo padalytas į 52 metu periodus arba ciklus Kiekvieni 52 ieji metai buvo vadinami Ce Acatl arba Vienos Nendres metais 1519 ieji kai atvyko Kortesas ir buvo Vienos Nendres metai Del tokio sutapimo Montesuma pamane jog Kortesas tikrai gali buti legendinis dievas Kecalkoatlis kurio atsiradimas siejamas su ankstesne Tolteku kultura is kurios actekai daug ka pereme Acteku imperatorius tuo įtikejo juolab kad atkeliave is uz juros zmones turejo sviesesne oda ilgas barzdas ir trumpesnius plaukus tuo tarpu Kortesas savo laiskuose Ispanijos karaliui Karoliui V net nepaminejo kad Kecalkoatlis tarp acteku yra garbinamas Gali buti jog jis apie tai ne nezinojo nors pirminiai istorijos saltiniai byloja kad vienu metu ne tik vargsai apgautieji actekai bet ir patys ispanai mane jog Kortesas gali buti Kecalkoatlis Ir tikrai juk acteku imperijos nukariavimo pabaigoje ispanai uzeme Tenoctitlano miesta ir jį nugriove pastate dabartine Meksikos sostine taip įrodydami paties Moktesumos zodzius jog ispranasautas acteku proteviu sugrįzimas pasizymes dieviska galia Siaip ar taip Hernanas Kortesas palyginus ypac lengvai atliko viena labiausiai stulbinanciu kariniu pergaliu zmonijos istorijoje ir to priezastimi tapo religija Flotiles praradimas Hernano Korteso ekspedicijoje tebebuvo zmoniu vis dar istikimu Kubos gubernatoriui jie sumane slapta uzgrobti viena laiva ir su juo sugrįzti į Kuba bet Kortesas greitai apie tai suzinojo ir gudriai uzbego isdavikams uz akiu Kad tokie bandymai pabegti daugiau nepasikartotu jis nusprende nuskandinti visa flotile isskyrus viena maza laiva su kuriuo butu galima pasiekti Ispanija Taigi sumaniai atkirtes Velaskesa nuo ekspedicijos Kortesas su savo buriais patrauke į salies giluma link legendinio Tenoctitlano miesto tuo tarpu mazasis laivas buvo prikrautas jau surinktais acteku lobiais ir issiustas į Ispanija norint įsiteikti salies monarchijai kad pripazintu Korteso gubernatoryste Pakeliui į pagrindinį acteku miesta prie ispanu pajegu prisidejo 40 sempoalieciu kovotoju vadu ir 200 vietiniu kuriu pagrindine uzduotis buvo tempti patrankas ir gabenti maisto atsargas Sempoalieciai buvo priprate prie karsto pakrantes klimato taciau jie nepaprastai nukentejo nuo salcio kalnuose ir lietaus Sajunga su Tlakskaltekais Dalis pagrindines aikstes griuvesiu totonaku sostineje Kortesas atvyko į Tlaksala beveik 200 miestu konfederacija neturincia centrines valdzios organo bet su pagrindiniu miestu Tlaksala Po beveik simta metu trukusiu karu tlaksalieciai jaute didele neapykanta actekams Jie zinojo jog anksciau ar veliau acteku imperija juos pasiglems Actekai jau buvo nukariave didele teritorija aplink Tlaksala Įmanoma jog actekai Tlaksala paliko nepriklausoma vien del to kad sie pastoviai teiktu jiems karo belaisviu kuriu lauke paaukojimas dievams Tlaksalieciai is karto puole ispanus tarp abieju pusiu įvyko keli susiremimai kol galu gale ispanai buvo apsupti ir priversti pasiduoti Konkistadoro Bernalio Diaso del Kastiljo pirmojo musio aprasyme minima jog kova buvusi labai sudetinga ir sunki ispanai tikriausiai nebutu isgyvene jei ne Ksikotenkatlas Senasis tlaksalieciu karo lyderis kuris nusprende kad geriau butu susivienyti su atvykeliais nei juos nuzudyti 1519 uju spalio 12 diena Kortesas atvyko į Tlaksala kur buvo dziaugsmingai pasveikintas tlaksalu valdovu jau seniai numaciusiu galimybe tapti ispanu sajungininkais Del ekonomines acteku blokados Tlaksala buvo nuskurdusi neturejo nei druskos nei medvilniniu rubu todel Kortesui ir jo vyrams tegalejo pasiulyti maisto ir moteru Kortesas Tlaksaloje praleido 20 dienu ir pirma karta visos ekspedicijos metu galejo jaustis saugiai ir ramiai netgi megautis gyvenimu Mezoamerikoje prie pat acteku pasones Atrodo jog Kortesas is tikruju susidraugavo su senaisiais Tlaksalos lyderiais tarp ju ir su Maksikskacinu bei Ksikotenkatlu Senuoju vis delto Ksikotenkatlo sunus su Korteso pajegomis kovesis per patį pirmajį susitikima ne is tolo nepasitikejo uzkariautoju Ispanai sutiko gerbti tokias miesto vietas kaip sventyklos ir jose nesilankyti visa kita kas jiems buvo pazadeta jie galejo pasiimti Visa ta laika kol buvo Tlaksaloje Kortesas nenustojo su indenais kalbetis apie krikscionybe Vienoje legendoje netgi sakoma jog jis įkalbejes apsikrikstyti keturis vadus Maksikskacina Ksikotenkatla Senajį Italpopokacina ir Temilolteutla jie gavo Dono Lorenco Dono Visentes Dono Bartolomejaus ir Dono Gansalo vardus Neaisku ar jie suprato katalikiska tikejima Bet kuriuo atveju jie veliau pridedavo zodelį Dios isp dievas prie savo garbinamu dievu vardu Taip Kortesas su Tlaksala tapo sajungininkais Ziaurus ispanu susidorojimas su actekais Colulos mieste Kortesas įzengia į Colula Tuo tarpu Meksikos ambasadoriai spaude Kortesa palikti Tlaksala vargsu ir vagiu miesta ir keliauti į kaimyninį Colulos miesta kuris buvo jau acteku įtakos zonoje Colula įkurta 2 ajame simtmetyje pr m e buvo viena svarbiausiu senoves Mezoamerikos gyvenvieciu antroji pagal dydį su 100 tukst gyventoju ir tikriausiai svenciausia vieta is visu Milziniska jos piramide buvo vienas prestiziskiausiu objektu acteku religijoje Taciau siandien atrodo jog Kortesas Colula vertino tik kaip karines galios centra Į miesta jis pirmiausiai nusiunte pasiuntinius Tlaksalos karo vadai primygtinai siule Kortesui vietoj Colulos pasirinkti Eksocingo miesta palaikantį draugiskus rysius su Tlaksala Kortesas neapsispresdamas ar pradeti kara su actekais nuvykstant į ju uzimtas zemes Eksocinge nutare padaryti kompromisa jis prieme tiek ambasadoriu pasiulyma ir dovanas tiek tlakskalteku teikiamus nesikus ir karius Kortesas issiunte du savo vyrus konkistadora Pedra de Alvarada ir atradeja Bernarda Vaskesa de Tapija pesciomis Kortesas nenorejo pirma laiko isgasdinti acteku arkliais kuriu Jukatano pusiasalyje jie nebuvo regeje tiesiai į Tenoctitlana kaip ambasadorius 1512 m spalio 12 aja Korteso pajegos prie kuriu prisidejo apie 3 000 tlakskalteku nuzygiavo į Colula Colulos zudynes Moktesuma bande sustabdyti Kortesa ir jo burius įsakydamas Colulos lyderiams jį pulti taciau Colula kaip sventas miestas turejo labai maza kariuomene ir tikejo jog reikalinga akimirka coluliecius apgins dievai Pagal Tlakskalteku kronikas Colulos zyniai tikejosi pries kolonizatorius panaudoti Kecalkoatlio galia La Malinche pasake Kortesui kad vietiniai gyventojai aplink Colula ketina iszudyti ispanus miegancius nors neaisku ar tai buvo tiesa ar gandas todel Kortesas paragintas colulieciu priesu tlakskalteku nusprende nerizikuoti savo vyru gyvybemis ir įsake juos uzpulti Ispanai pagrobe ir iszude daug vietiniu didiku Įzenges į Colula Kortesas uzmuse pagrindinius miesto vadus Tlakeiaca ir Tlalciasa ir įsake viska padegti Jo buriai pradejo nuo Ksakajacino rumu o paskui Cialinko ir Jeckoloko Savo laiskuose Kortesas mini jog per tris valandas jo kariai nuzude 3 000 gyventoju ir padege miesta tuo tarpu kitas liudytojas Vaskesas de Tapija tvirtino kad auku sarasas buvo perkopes per 30 000 zmoniu Acteku ir tlaksalieciu istorijos saltiniai teikia priesingas zudyniu versijas Anot tlakskalteku ju ambasadorius nusiustas į Colula ten buvo nukankintas todel kersydamas Kortesas pradejo puolima pries sį sventa miesta Pasak acteku tlaksalieciai Kortesa is anksto nuteike pries juos ir vietoj Eksocingo uzsiunde Korteso pajegas ant Colulos Colulos zudynes turejo siurpinantį efekta kitoms Mezoamerikos kulturoms Indenai pamane jog ispanai is tikruju yra dieviskos butybes is uz juru ir valdo įspudingas galias ir suprato kad uzkariautojams stojus skersai kelio jie gali susilaukti tokio paties likimo kaip ir actekai Kortesas nusiunte Moktesumai pasiuntinį teigdamas jog Colulos gyventojai sudrumste ispanu ramybe elgesi su juo nepagarbiai ir del to buvo nubausti Korteso zinuteje taip pat buvo rasoma kad actekams nereikia ispanu bijoti jeigu tik Moktesuma nuolankiai priims jį į Tenoctitlana ir apipils auksu Tenoctitlanas 1519 m lapkricio 8 d po beveik triju menesiu keliones Korteso ekspedicija pasieke acteku imperijos sostines Tenoctitlano salos prieigas Manoma jog tuo metu sis miestas buvo vienas didziausiu pasaulyje Is visu Europos miestu tik Konstantinopolis buvo didesnis uz Tenoctitlana Apytikriais skaiciavimais saloje gyveno nuo 60 iki 300 tukst zmoniu Montesuma sutinka Kortesa Moktesumos ir Hernano Korteso susitikimo vieta Pasak franku misionieriaus sudarytu actekisku kroniku acteku valdovas Moktesuma II pasveikino Kortesa su didele pompastika pasitikdamas jį ant Didziojo kelio pagrindinio pylimo vedancio į Tenoctitlano sala kuriuos visus Kortesas veliau pavadins Vakaru Venecija Fragmentas is Moktesumos sveikinimu Kortesui Mano valdove jus pavargote jus nuilsote atvykote į musu krasta Jus įzengete į savo miesta į Meksika kad atsisestumete į savo vieta savo sosta Jis buvo tausojamas jums visai trumpa laika saugojamas jusu isrinktuju Taip mums pasake musu valdytojai tie kurie vadovavo siam miestui valde jį anksciau Jie mums pasake jog jus sugrįsite ir susigrazinsite savo sosta savo vieta cia Ateikite į savo zeme ateikite ir ilsekites valdykite savo karaliskuosius namus ir pamaitinkite savo kuna maistu Saguno manuskripte rasoma jog Moktesuma Kortesa pats apibarste gelemis is savo sodu tuo parodydamas didziausia pagarba nors Kortesas to galbut ir nesuprato Vis delto abejojama ar imperatorius tikrai pasitiko Kortesa ant Didziojo kelio kadangi įvairus jo sukurti draudimai ir apribojimai neleido net jam paciam taip elgtis Visu pirmiausia Moktesumai maitinantis pries jį stovedavo didziulis sydas kad nei rumininkai nei tarnai nepamatytu jo valgancio Buvo ir kitu apribojimu del ziurejimo į imperatoriu ar lietimosi prie jo todel sunku patiketi kad purvini ir neispruse ispanu kariai butu buve taip garbingai priimti į miesta ar kad pats Moktesuma butu juos pasitikes Taip pasielgiant Moktesumos autoritetas zmoniu akyse butu labai smukes Keista kad arogantiskas imperatorius taip greitai supaprastejo ir tapo nuolankiu Kecalkoatlio tarnu Visus draudimus ir apribojimus savo valdymo laikotarpiu sukure Moktesuma ankstesni valdovai to nebuvo sugalvoje Del tokiu savo veiksmu imperatorius netgi sukele trintį tarp saves ir aukstesniojo gyventoju sluoksnio Viena acteku legenda byloja jog mitinis paskutinis Tolano Ksikotitlano valdovas Emakas moke Moktesuma gyventi kukliai valgyti vargsu maista ir taip neuzsitraukti galimo savo tautos pykcio Taigi atrodo jog taip persimainydamas ir prisitaikydamas prie ispanu uzkariautoju Moktesuma net nesuabejojes sulauze savo paties įstatymus Moktesuma buvo paruoses ispanams ir ju vietiniams sajungininkams savo tevo Aicotlo rumus Kortesas paprase Moktesumos daugiau aukso dovanu kad galetu ju nusiusti Karoliui V taip parodydamas savo istikimybe jam Jis taip pat pareikalavo kad nuo pagrindines miesto piramides sventyklos butu nuimti du dideli stabai ir nuvalytas auku dievams kraujas o vietoj ju pastatytos Sv Mergeles Marijos ir Sv Kristoforo maldyklos Visi jo reikalavimai buvo įgyvendinti Kortesas tuomet sueme Moktesuma jo paties rumuose taip noredamas apsisaugoti nuo galimo acteku maisto ir pareikalavo didziules ispirkos auksu kuri Kortesui buvo sumoketa Zinodami kad ju lyderis surakintas grandinemis o jiems patiems reikia ismaitinti ne tik burį ispanu bet dar ir ju sajungininkus tukstancius tlakskalteku Tenoctitlano gyventojai pradejo jausti įtampa Narvaeso nugalejimas Kortesas neilgai dziaugesi tokiu acteku gerumu Jis gavo ziniu jog Jukatano pakranteje su daug didesniais uz jo paties ispanu buriais issilaipino uzkariautojas Panfilas de Narvaesas Narvaesas buvo pasiustas gubernatoriaus Velaskeso ne tik kad perimtu is Korteso vadovavima ekspedicijai bet ir jį suimtu ir parplukdytu atgal į Kuba kur teisme butu teisiamas uz nepaklusnuma maista ir isdavyste Taigi Kortesas turejo dvi iseitis arba leistis suimamam Narvaeso o paskui daugeliu atveju tikriausiai taip ir butu patirti mirtinus egzekucijos skausmus arba bandyti sustabdyti Velaskeso pasiuntinį ir jo armija Kortesas praktiskai pasiekes savo tiksla ir karaliaudamas tuometiniame politiniame ir kulturiniame Meksikos centre zinoma ne nemane taip lengvai visko mesti ir pasirinko antrajį kelia Korteso pasirinkimas be abejones buvo vienas drasiausiu is jo ligtoliniu zygdarbiu kadangi Kortesas rizikavo visa savo ekspedicija Tenoctitlane palikdamas tik 140 vyru ir jiems vadovauti paskirdamas Pedra de Alvarada o pats keliaudamas link pakrantes tesurinko apie 260 zmoniu tuo tarpu Narvaeso pajegas sudare 900 kareiviu Kortesas dar karta parode savo sumanuma pasinaudodamas greitais manevrais ir puldamas tamsiuoju paros metu kai Narvaeso vyrai to visiskai nesitikejo ir buvo nepasiruose kovai Ispanu gynyba buvo bevaise ir tai parode rysku Hernano Korteso kaip kovotojo ir vado pranasuma pritaikant įvairias taktikas bei puolimo strategijas panasiai jis padare su savo kariais apguldamas Tenoctitlano miesta Kortesas nugaletiems Narvaeso buriams pazadejo daugybe aukso acteku sostineje jei tik jie prisides prie jo O Narvaesas kaudamasis prarado akį ir veliau zuvo per Floridos tyrinejimus Acteku sukilimas Kol Kortesas naktį kovesi su Narvaeso pajegomis sunerime del savo valdovo veiksmu acteku didikai Tenoctitlane ruosesi sekmingam bet laikinam sukilimui kurio metu tikejosi isvyti uzkariautoja ir jo sajungininkus tlakskaltekus is miesto Kai Kortesas sugrįzo į Tenoctitlana jis suzinojo kad Alvaradas su savo vyrais eme be saiko plesti acteku namus ir vogti ju lobius bei festivalio metu nuzude daug acteku didiku Alvaradas pasiteisino neva actekai po sventes ketino uzpulti ispanu garnizona mieste todel jis surenge isankstine ataka Galbut Alvaradas tai padare is baimes ar godumo ir jokios gresmes nebuvo taciau viena tapo aisku po tokiu įvykiu visi miestelenai sukilo pries ispanus Acteku kariai apsupo rumus kuriuose buvo uzsibarikadave ispanu buriai ir įkalintas Moktesuma Tuo metu actekai issirinko nauja lyderį Kuitlauasa Kortesas liepe Moktesumai pasirodyti rumu balkone ir įtikinti savo tauta kad leistu ispanams taikiai sugrįzti prie Jukatano krantu taciau Moktesuma buvo isjuoktas ir apsauktas beprociu uz tai kad uzkariautojus palaike dievais Imperatoriu apmete akmenimis vienas pataike jam į galva ir jis po keliu dienu mire Po jo mirties Kuitlauasas buvo patvirtintas naujuoju tlatoani is nah kalbetojas Situacijai imus dar labiau blogeti ir maistaujantiems gyventojams papludus į Tenoctitlano gatves Kortesas su savo sajungininkais bande pabegti is miesto pries tai prisikrove daugybe aukso kad vos galejo panesti Bernalis Diasas rase jog buves Narvaeso kontingentas prisigrobe tiek aukso kad nebegalejo paeiti Kadangi actekai nueme visus tiltus susijungiancius ties pylimais ir jungiancius sala su zemynine dalimi Kortesas su savo buriais liko uzspeisti taciau greitai sugalvojo pasistatyti kilnojamajį tilta 1520 m liepos 1 d Kortesas su savo vyrais ir sajungininkais bande persikelti per vandenį kilnojamajį tilta sujungdami su pylimu bet apie juos greitai suzinojo acteku pajegos Ispanai buvo apsupti siaurame kelyje is abieju pusiu apsuptame vandens o ezere plaukiojo acteku kanojos Kortesas pamate jog nebegali nustumti tilto nuo pirmojo tarpo skiriancio pylima ir miesta taigi jis nebeturejo ka daryti kaip tik palikti jį Atsitraukimas virto chaosu ispanu pestininkai palikti Korteso ir kitu raitelininku turejo patys prasibrauti pro acteku armija uztverusia tiek sausumos tiek vandens praejima Daugybe uzkariautoju paskendo del aukso arba buvo nuzudyti indenu Beveik visi turtai kuriuos ispanai gavo Tenoctitlane buvo prarasti Per pabegima Alvaradas persoko per viena is siauresniu kanalu tarp pylimu kuris siandien Meksike yra gatve pavadinta Alvarado tiltu isp Puente de Alvarado todel kad sokdamas jis tarsi sukure nematoma tilta Atsitraukdami ispanai patyre daugybe nuostoliu prarasdami turbut daugiau nei 600 savo kariu ir kelis tukstancius Tlaksalos kovotoju Pasakojama jog Kortesas pries pasiekdamas Tlakopano zemes raudojo del tokios savo vadovavimo nesekmes Ispanu atsitraukimo is Tenoctitlano salos naktis buvo pavadinta Liudnaja naktimi isp o senas medis isp El arbol de la noche triste po kuriuo Kortesas tariamai verke yra tapes Meksikos paminklu Ispanai suranda prieglobstį Tlaksaloje Actekai persekiojo ispanus kol tie paskui tlaksalieciu sajungininkus judejo Sumpango ezero pakrasciu link prieglobscio Tlaksaloje 1520 m liepos 8 d actekai bande sutriuskinti ispanus Otumbos musyje ir nors sunkiai uzspeisti ispanu buriai vadovaujami Korteso sugebejo ilga laika pries juos atsilaikyti Kai Kortesas su savo vyrais nuzude viena acteku lyderį indenai atsitrauke ir paliko musio lauka Kolonizatoriai sugebejo saugiai sugrįzti į Tlaksala kur jiems buvo suteikta pagalba Beveik visi ispanu kariai buvo suzeisti ir teturejo 20 arkliu Actekai į Tlaksala atsiunte pasiuntinius prasydami atiduoti jiems ispanus taciau tlaksalieciai atsisake Kai jau praktiskai buvo pasibaige vadinamieji geliu karai tarp acteku ir tlakskalteku konfliktas uzsiliepsnojo is naujo ir sįkart mezgesi rimtas karas tarp dvieju tautu Acteku zemes supo Tlaksala is visu pusiu ir tik buvo laiko klausimas kada jie pabandys valstybe uzpulti todel dauguma tlaksalieciu lyderiu buvo suinteresuoti Korteso pasiulyta sajunga uzkariaujant Tenoctitlana Ksikotenkatlas Jaunesnysis ziurejo pro pirstus į Korteso ambasadoriu meginimus tartis del naujos sajungos su tlaksalieciais jis netgi mane kad su actekais butu galima susitaikyti juk juos siejo bendra kalba ir religija Bet vis delto Tlaksalos vyresnieji tai sprende ir jie prieme Korteso pasiulyma taciau su grieztomis salygomis ateityje tlakskaltekai netures ispanams moketi jokios duokles uz zemes kuriose gyvena taip pat jiems turi atitekti nukariautas Colulos miestas ir Tlaksalai turi buti leista Tenoctitlane pasistatyti tam tikra atstovu posta is kurio jie galetu kontroliuoti salos miesta Tlakskalteku vadai taip pat pareikalavo dalies karo grobio Hernanas Kortesas zinojo kad be su Tlaksala sudaryto aljanso ispanai turetu mazai galimybiu isgyventi ypac jei tlakskaltekai prisijungtu prie acteku todel Jo Karaliskosios Didenybes Karolio V vardu jis sutiko su lyderiu reikalavimais Zinoma Kortesas net nesiruose ju patenkinti ir perleisti Tenoctitlano tlakskaltekams tad sajungininku sutartis galios tik iki tol kol tlaksalieciai rupinsis ispanu kariais ir jiems pades nukariauti acteku imperija po keturiasdesimties metu kai bemaz visas Jukatano pusiasalis bus pilnas naujakuriu tlaksalieciai uz savo buvima jame mokes taip pat kaip ir visos vietines Meksikos tautos Tenoctitlano apgultis Tenoctitlano musisPagrindinis straipsnis Tenoctitlano zlugimas Jungtines Tlaksalos ir Korteso pajegos buvo tikrai gresmingos Jos viena po kito uzgrobe visus acteku miestus kai kuriuos musiuose kitus naudodamiesi sumania diplomatija Pabaigoje tik Tenoctitlanas ir kaimyninis jo miestas Tlatelolkas liko neuzkariauti Kortesas planavo atkirsti Tenoctitlano sala nuo isores apguldamas į miesta vedancius pylimus ir visa ezera kontroliuodamas jurinemis ispanu brigantinomis taigi gyventojai negautu maisto atsargu Kortesas taip pat sunaikino vandens akveduka nesantį į miesta geriama vandenį Tenoctitlano apgultis tesesi astuonis menesius Actekai eme sirgti įvairiomis ligomis atnestomis ispanu is Europos visu pirmiausia raupais kurie buvo jiems pavojingiausi be to kente bada Netrukus ne tik mieste bet ir visoje Meksikoje ismire simtai tukstanciu ciabuviu neatspariu ligu sukelejams Trecdalis slenio gyventoju ismire nuo uzkratu maziau nei per sesis menesius Ispanu pabuklai ir kavalerija pribaige kitus indenus Nepaisant narsaus pasipriesinimo du paskutiniai acteku imperijos miestai sostine Tenoctitlanas ir Tlatelolkas pralaimejo 1521 uju rugpjucio 13 aja kai paskutinis acteku tautos imperatorius Kuautemokas pasidave Kortesui Taciau ispanu uzkariautojai kaip kompensacijos dar paprase aukso maisto ir moteru Tenoctitlanas buvo beveik sunaikintas ugnies ir patranku per apgultį o veliau ispanai jį visiskai sugriove nes jo vietoje ruosesi statyti dabartinį Meksiko miesta Tuo tarpu actekams buvo uzdrausta toliau gyventi Tenoctitlane ir aplinkinese salose Isgyvenusieji patrauke į Tlatelolka Po Tenoctitlano nukariavimo Uzgrobes Tenoctitlano miesta Kortesas įkalino karaliskasias slenio seimas Tarp kitu svarbiu asmenu jis asmeniskai kankino ir nuzude Kuautemoka paskutinį acteku imperatoriu taip pat ir Tekskoko karaliu Koanakoca ir Tetlepankeuecala Tlakopano valdova 1525 m vasario 28 d t y visus kurie sudare ir kovojo pries Tlaksala Colula ir kitus miestus valstybes Kortesas norejo is lyderiu isgauti vieta kur Moktesuma laike savo aukso lobynus bei tikedamasis taip isvengti kito acteku maisto Integracija į Ispanu imperijabuvo sudaryta 1524 metais ir pirmoji 1527 aisiais Sv Romos imperijos valdovas Ispanijos karalius Karolis V pirmuoju Naujosios Ispanijos vicekaralystes valdytoju paskyre Antoniju de Mendosa Naujosios Ispanijos varda pasiule Kortesas ir jį veliau patvirtino Mendosa Mezoamerikos uzkariavimasTenoctitlano uzemimas dazniausiai minimas kaip pagrindinis veiksnys uzkariaujant Mezoamerika Vis delto Jukatano uzkariavimas buvo daug sudetingesnis procesas nei Korteso sugaisti treji metai nukariaujant acteku imperija nes netgi po Tenoctitlano griuties dauguma Mezoamerikos kulturu tebebuvo ispanu nepaliestos ir net nezinojo apie Senojo zemyno kolonizatorius įsiverzusius į pusiasalį Tlakskaltekai lauke kol bus įgyvendinti ju sutarties su ispanais reikalavimai taraskanai bei mistekai buvo tiesiog laimingi neteke senuju priesu acteku Tikriausiai ir kitos tautos nukentejusios nuo acteku civilizacijos buvo laimingos ispanu darbu Ispanams uzkariauti Mezoamerika prireike 60 ies metu karu is kuriu pagrindiniais laikomi Cicimekos karai o Jukatano pusiasalio kolonizacija ispanams dar uzilgo beveik 170 metu Viskas butu truke dar ilgiau jeigu ne trys skirtingos epidemijos nuo kuriu ismire beveik 75 Mezoamerikos tautu populiacijos Be to manoma jog tokios ligos kaip raupai galejo sukelti nuo 90 iki 95 procentu indenu mirciu Naujajame pasaulyje Acteku imperija ispanu valdymuPaminklas paskutiniam acteku imperatoriui Kuautemokui Atrodo jog pagrindinis Korteso siekis buvo ne sunaikinti acteku imperija bet palaikant jos valdzios organu struktura jai vadovauti taigi akimirka atrode jog acteku tauta gales islikti ir galbut netgi visai gerai gyventi Aukstesniuosius acteku luomus sudare didikai siais laikais Moktesuma ir jo proteviu seimos yra laikomi kilnia ispanu valdovu gimine Jie begant laikui ismoko ispanu kalbos o kai kurie ir rasyti lotyniskomis raidemis tai ju uzrasytos ir iki siu dienu islikusios zinios padeda daugiau suzinoti apie acteku kultura Pirmieji misionieriai stengesi pramokti nahuatliu kalbos o tokie kaip Bernardinas de Sagunas nusprende kuo daugiau suzinoti apie actekus Taciau greitai visa idile baigesi Ispanija turedama atsiskaityti su Korteso armija isdalino jiems didelius plotus kuriuose gyveno ciabuviai taigi sie net patys is pat pradziu to nezinodami priverstinai tapo tam tikros feodalizmo atmainos atstovais bet vergais jie netapdavo Ta atmaina buvo pavadinta enkomjenda nors jos kurejai galbut net neketino pasinaudoti senaisiais Jukatano gyventojais Tokiu budu netrukus jau visa bajorija ir dvasininku luomas gyveno is zemesniuju klasiu darbo Tokia visuomene pradejo piktnaudziauti vietiniais ir vykde įvairius zmogaus teises pazeidziancius nusikaltimus Atsirado ir tokiu kurie pasiule baigti engti indenus ir atsivezti juoduju vergu is Afrikos tarp ju vyskupas Bartolomejus de las Kasas kuris veliau apgailestavo pamates kad ispanai juodaodzius isnaudoja dar labiau nei senasias kulturas Atradus dideles sidabro atsargas Potosi ir kitose Peru vietose isnaudojimas dar labiau padidejo ir įsitvirtino tarp zemvaldziu ispanu populiariai vadinamu patronais isp patron seimininkas ir bajoru anksciau buvusiu karininku dalyvavusiu kolonizacinese Ispanijos kampanijose ir gausiai apdovanotu zememis bei turtais ispanu monarchijos Visas turtas is kasyklu plusdavo tiesiai į Ispanija o kolonija skursdavo nors tie turtai tiesiogiai nuo senoves priklause jos gyventoju proteviams taigi ir jiems patiems Ispanija beje visa sį turta daugiausiai panaudojo samdiniams kovojusiems pries protestantu Reformacija Su konkistadorais į Naujajį pasaulį atvyko ir katalikybe platinantys dvasininkai kurie labai greitai dauguma vietiniu gyventoju nusivylusiu senaisiais dievais atverte į sį tikejima Dvasininkija puikiai administravo Ispanija po Rekonkistos todel Kataliku baznycia veike beveik kaip Ispanijos vyriausybes ranka t y vykdomoji valdzia Buvo ir daug tokiu vietiniu kurie nevisiskai pripazino tik katalikybe Dieva jie vadino tik kaip viena is kitu dievu taciau patį svarbiausia Jie nezinojo kodel atejunu ispanu Dievas yra toks svarbus indenai jį pripazino todel kad jis buvo ju uzkariautoju ispanu Dievas Taciau su antraja misionieriu banga atvyke dvasininkai stengesi visiskai sunaikinti senuosius tikejimus taip deja istrindami ir kai kuriuos itin svarbius Mezoamerikos kulturos aspektus Simtai tukstanciu senoviniu acteku kodeksu buvo sunaikinti acteku dvasininkai ir mokytojai buvo persekiojami o sventyklos ir senuju dievu statulos sluojamos nuo zemes pavirsiaus Senovine acteku mokymo sistema buvo panaikinta ir vietoj jos įdiegtas labai ribotas ir prastas baznycios mokymas Netgi kai kurie maistiniai augalai susije su Mezoamerikos religinemis apeigomis pavyzdziui burnotis buvo uzdrausti Galu gale indenams buvo uzdraustos ne tik savos kulturos bet ir neleidziama mokytis ispanu kalbos bei rasybos tokiu budu kolonizatoriai gudriai sugalvojo vietinius kontroliuoti kadangi be savo seimininku pagalbos sie praktiskai nieko negalejo padaryti kolonijoje Skirtingai nei anglu kolonistai Siaures Amerikoje ispanai daugiausia sudare seimas su vietinemis moterimis todel po keleriu kartu atsirado įvairus spalvotieji zmones tokie kaip mulatai arba metisai Taip pat skaitykiteMezoamerika Meksikos istorija Ispanijos kolonijine imperija Peru uzkariavimasNuorodosHugh Thomas Die Eroberung Mexikos Cortes und Montezuma S 127 Anglu kalba Meksikos uzkariavimas 1519 1521 m Archyvuota kopija 2008 05 13 is Wayback Machine projekto Acteku vieta Meksikos uzkariavime Archyvuota kopija 2008 05 16 is Wayback Machine projekto Kortesas Meksikoje 1519 1528 m Actekai iki 1519 m Acteku imperijos nukariavimas Hernanas Kortesas Archyvuota kopija 2008 09 14 is Wayback Machine projekto Ispanai nukariauja actekus Archyvuota kopija 2009 02 02 is Wayback Machine projekto Acteku imperijos uzkariavimas 1521 m Acteku istorija Ispanu įsiverzimas Meksikos uzkariavimas Archyvuota kopija 2008 10 06 is Wayback Machine projekto Dokumentai ir zemelapiai susije su uzkariavimu Meksikos uzkariavimo ypatybes Archyvuota kopija 2009 11 08 is Wayback Machine projekto Istrauka is Korteso laisko Ispanijos karaliui Karoliui V Archyvuota kopija 2008 05 07 is Wayback Machine projekto Detalus Tenoctitlano zemelapiai ir ispanu eskpedicijos keliai Archyvuota kopija 2008 09 04 is Wayback Machine projekto Ispanu kalba Naujosios Ispanijos atsiradimo istorija konkistadorai ir acteku imperija Meksikos uzkariavimo chronologija Archyvuota kopija 2008 07 04 is Wayback Machine projekto Sis straipsnis įtrauktas į Vertingu straipsniu kategorija Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu