Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Indrė Stakvilė – Lietuvos kompozitorė, garso režisierė, miuziklo autorė.

Kompozicijos specialybę Indrė Stakvilė baigė 1999 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Vytautas Laurušas), o 2006 m. ten pat įgijo ir garso režisūros magistro laipsnį. 2005 m. garso režisūrą studijavo Varšuvos F. Šopeno muzikos akademijoje. 1998–2006 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame radijuje garso režisiere bei vyresniąja restauratore, nuo 2007 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Projektai

1997 m. Dalyvavo šiuolaikinės muzikos festivalyje "Kopa".

1998 m. Jaunimo kamerinės muzikos dienos Druskininkuose.

2002 m. Garsinės instaliacijos buvo parodytos parodose „Skliautų“ galerijoje.

2003 m. Kūrinio „Dvaro objektai“ pristatymas VU botanikos sode Kairėnuose.

2005 m. Kūrinio „Iliuzijos“ pristatymas VU botanikos sode Kairėnuose.

2005–2006 m. Dalyvavimas nebylaus kino festivalyje „Tylos garsai“.

2006 m. Muzika projektui „Vaikystės pusnys ir žiedai“ atlikta Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

2007 m. Miuziklo pirmoji premjera (libreto autorė – Kristina Stančienė, režisierius – Kęstutis Jakštas, orkestruotės bendraautorė - Neria Čepaitė-Goldberg)

Kūrybos apibūdinimas

Indrės Stakvilės muzikai būdinga stilių gausa ir jų lygiavertiškumas – nuo akademinės, elektroninės, teatro ir kino muzikos, garsinių instaliacijų iki miuziklų, muzikos vaikams, populiariosios ar šokių muzikos. Akivaizdi skirtingų žanrų įtaka vienas kitam, kas suteikia muzikai „tarpdiscipliniškumo“ bruožų – dalis „grynosios“ muzikos pavyzdžių turi kinematografiškumo ar teatrališkumo. Pastebimas ir garso režisūros poveikis kūrybai – iš čia ne vien dėmesys tembrų spalvingumui bei elektroninei muzikai, bet ir kai kurių garso montavimo principų panaudojimas komponuojant akustinę muziką. Domėjimasis postmodernizmo teorija atsispindi kūrybos „teziškume“ – kai kurie kūriniai gimė besiremiant tam tikrais manifestinio pobūdžio teiginiais ir teorinė, idėjinė jų dalis yra nemažiau svarbi nei garsinė informacija. Kartais remiamasi tolimesniu minimalistinių principų plėtojimu, praplečiant juos tam tikrais, tik mūsų lokaliai kultūrai būdingais elementais (tembriniais, teminiais, idėjiniais), savitumo suteikia ir šiuolaikinės muzikinės kalbos sintezė su ankstesnių, dažnai šiandien užmirštų ir nebeaktualių stilistikų restauravimu (neosocrealizmas, neosalonizmas ir kt.).