Savaiminis žmogaus užsidegimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Savaiminis žmogaus užsidegimas (angl. Spontaneous human combustion, SHC) – tariamas reiškinys, kuomet žmogaus kūnas užsidega be išorinės liepsnos poveikio.

Nėra nei vieno patikimai dokumentuoto tokio atvejo, o mokslo požiūriu šis fenomenas nėra įmanomas. Tačiau savaiminio žmogaus užsidegimo koncepcija labai paplitusi populiariojoje kultūroje, eskaluojama įvairiuose mistiniuose filmuose ir serialuose (pvz., ar ), o jai paaiškinti yra pasiūlytos kelios pseudomokslinės hipotezės. Mokslinės teorijos pasiūlytos tik paaiškinti atvejams, kai žmogaus užsidegimo priežastis nėra visiškai aiški, tačiau jose atmetama „savaiminio“ užsidegimo idėja ir figūruoja išoriniai liepsnos šaltiniai, pavyzdžiui, cigaretė.

Viena iš pseudomokslinių teorijų, žinoma bent jau nuo XVII a., savaiminį užsidegimą aiškina didžiuliu išgerto alkoholio kiekiu. Ji buvo aprašyta ir 1852 m. Charles Dickens novelėje „Bleak House“ kaip vieno veikėjo mirties priežastis.

Daugumoje šiuolaikinių istorijų figūruoja policininkai ar gaisrininkai, radę kambaryje visiškai sudegusį kūną ir nesuprantantys, kaip tai galėjo atsitikti, nes pats kambarys yra sveikas.

Iš tiesų žmogaus kūnas yra labai nedegus. Didžiąją jo dalį sudaro vanduo, o iš likusios dalies degios medžiagos yra tik dujos ir riebalai. Kremavimui reikalinga bent 870 laipsnių Celsijaus temperatūra, kurioje kūnas laikomas apie dvi valandas.

Savaiminio užsidegimo reiškinys buvo parodijuotas serialo serijoje „Spontaneous Combustion“.

Nuorodos

• Skeptic's Dictionary: Spontaneous human combustion