Walteris Stahleckeris

Francas Valteris Štalekeris (vok. Franz Walter Stahlecker; 1900 m. spalio 10 d., , Vokietijoje – 1942 m. kovo 23 d., Krasnogvardeiske, Rusijoje) – SS karininkas (brigadefiureris), A operatyvinės grupės vadas, vienas iš Holokausto vykdytojų.

Ankstyvoji karjera

Įsigijo administracinio juristo išsilavinimą.1919–1920 m. Štalekeris buvo priešžydiškos organizacijos Deutschvölkischer Schutz und Trutzbund ir ultranacionalistinės teroristinės organizacijos narys. 1932 m. įstojo į Nacių partiją. 1934 m. buvo paskirtas Viurtembergo žemės gestapo vadovu, o netrukus buvo paskirtas į pagrindinį Sicherheitsdienst (SD) štabą.1938 m., po anšliuso, Štalekeris tapo Dunojaus rajono (Viena) SD viršininku. Vėliau gavo SS štandartenfiurerio laipsnį.

Vėliau dirbo Bohemijos ir Moravijos protektorate, o 1940 m. – Norvegijoje, kur tarnaudamas gavo SS oberfiurerio laipsnį. Užsienio reikalų ministerijoje dirbo patarėju nuo 1940 m. lapkričio mėn. 14 d. iki 1941 m. birželio 18 d. Nors jis nebuvo Rytų klausimų žinovas, jis vadovavo „Ypatingam biurui Indijos klausimais“. 1941 m. vasario mėn. 6 d. jam buvo suteiktas SS brigadefiurerio laipsnis. 1941 m. kovo mėn. vadovavo žvalgybinei veiklai Belgrade.

Veikla Baltijos šalyse

Franz Walter Stahlecker, kaip ir dauguma kitų aukštų RSHA pareigūnų, nesutiko savanoriškai vykti į Rytų fronto užnugarį ir vadovauti operatyvinei grupei.

1941 m. gegužės – birželio mėn. Pretzch miestelyje dalyvavo operatyvinių grupių apmokyme. 1941 m. birželio mėn. jis gavo SS brigadefiurerio ir policijos generolo majoro laipsnį ir buvo paskirtas vadovauti Einsatzgruppe A, kuriai buvo pavesta išžudyti žydus, čigonus, komunistus ir kitus „nepageidaujamus“. Birželio 23 d. jisai atvyko į Tilžės gestapo būstą ir liepė jo vadovui 25–kilometrų pasienio ruože „neįprastai pasielgti“ su visais žydais, įskaitant moteris ir vaikus, taip pat su įtariamais lietuviais komunistais. Jam tvirtino, kad taip nurodė fiureris. Iš viso, iki 1941 m. liepos 18 d., 3302 žmonės buvo sušaudyti, beveik visi žydai. Štalekeris vėliau kelis kartus priminė Bohme būtinai kartu sušaudyti moteris ir vaikus kada jisai šito vengė. Štalekeris taip pat nurodė A operatyvinės grupės III skyriaus vadui , kad žudytini visi žydai, jų tarpe moterys ir vaikai.Birželio 25 d. jo vadovaujama vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinė grupė A su priešakiniais vermachto daliniais pasiekė Kauną ir įkūrė čia savo štabą.

1941 m. liepos 5 d. savo atąskaitoje pranešė Reinhardui Heydrichui, jog iš vietinių gyventojų suburti pagalbinės policijos junginiai ir taip pat du padaliniai ypatingoms užduotims. Tai buvo Tautinio darbo apsaugos bataliono dvi kuopos, kurioms vadovavo voldemarininkai ir kurios vykdė .

Veikė Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir taip pat Rusijoje iki Leningrado. 1941 m. žiemą jis pranešė Berlynui, jog Einsatzgruppe A buvo išžudžiusi apie 249 420 žydų. Savo dviejose atąskaitose savo veikla grindė „esminiu nurodymu“ ko išsamiau pašalinti žydus. 1941 m. spalio 15 d. atąskaita turėjo slaptumo žymę (Geheime Reichssache), tačiau buvo išplatinta 40 kopijų. D operatyvinės grupės vadovas O.Ohlendorfas suabejojo pateiktais skaičiais, manydamas, kad jie smarkiai padidinti, siekiant įsiteikti SS reichsfuehrer Heinrichui Himleriui.

Kartu su jam pavaldžiu Sonderkommando 1a vadovu didžiavosi, kad Estija buvo pirmasis nacių okupuotas kraštas, kuriame nebebuvo žydų.

Valteris Štalekeris žuvo kovoje su sovietų partizanais netoli Krasnogvardeisko.

Nuorodos

• Einsatzgruppen A: Mass Murder in Lithuania
• Stahlecker, Franz Walter
• Andrej Angrick, Peter Klein. The „Final Solution“ in Riga: Exploitation and Annihilation, 1941–1944.

Šaltiniai

1. Headland, Ronald (1992). Messages of murder: a study of the reports of the Einsatzgruppen of the Security Police and the Security Service, 1941-1943 (2nd leid.). Fairleigh Dickinson University Press. p. 152. ISBN 0-8386-3418-4.
2. „Stahlecker, Franz Walter“ (PDF). Shoah Resource Center. Yad Vashem. 2003. Nuoroda tikrinta 2012-09-20.
3. Crowe, David (2008). The Holocaust: Roots, History, and Aftermath (illustrated leid.). Westview Press. p. 200. ISBN 0-8133-4325-9. Suarchyvuotas originalas 2014-07-07. Nuoroda tikrinta 2012-09-19.
4. Stankeras, Petras (2006). „Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vado institucija Lietuvos generalinėje srityje 1941-1944 metais.“. [Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos Karo Archyvas XXI]. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 246. ISBN ISSN 1392-6489. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (); Patikrinkite |url= value ()
5. Stankeras, Petras (2008). „Lietuvių saugumo ir kriminalinė policija integruojama į vokiečių saugumo tarnybą (SD)“. Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Mintis. p. 211. ISBN 978-5–417-00958-7. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character ()
6. „Helmut Krausnick“. Nuoroda tikrinta 2014 m. kovo 19 d..
7. Dr. Arūnas Bubnys. „Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija“. Suarchyvuotas originalas 2016-01-27. Nuoroda tikrinta 2016-03-02.
8. Stankeras, Petras (2008). „Lietuvių saugumo ir kriminalinė policija integruojama į vokiečių saugumo tarnybą (SD)“. Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Mintis. p. 238. ISBN 978-5–417-00958-7. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character ()
9. Stankeras, Petras (2008). „Lietuvių saugumo ir kriminalinė policija integruojama į vokiečių saugumo tarnybą (SD)“. Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Mintis. p. 74. ISBN 978-5–417-00958-7. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character ()
10. „Dan Stone. Histories of the Holocaust“. Nuoroda tikrinta 2014 m. kovo 19 d..