Vittorio De SicaDe Sica 1959 m Gimė 1901 m liepos 7 d Sora Lacijas Italijos karalystėMirė 1974 m lapkričio 13 d 73 metai

Vittorio De Sica

De Sica 1959 m.
Gimė	1901 m. liepos 7 d. Sora, Lacijas, Italijos karalystė
Mirė	1974 m. lapkričio 13 d. (73 metai) Neji prie Senos, Prancūzija
Palaidotas (-a)	Verano kapinėse
Tautybė	Italija
Pilietybė	Italijos
Tėvai	Umberto De Sica Teresa Manfredi
Sutuoktinis (-ė)	Giuditta Rissone (1937–1954) Maria Mercader (nuo 1968)
Vaikai	Emilia De Sica Manuel De Sica

Veikla	kino režisierius ir aktorius

Žinomas (-a) už	italų neorealizmas

Vikiteka	Vittorio De Sica

Vitorijas De Sika (it. Vittorio De Sica; 1901 m. liepos 7 d. – 1974 m. lapkričio 13 d.) – italų kino režisierius ir aktorius, viena svarbiausių italų neorealizmo figūrų. Net 4 jo sukurti filmai buvo apdovanoti Oskarais, o juostos „Sciuscià“ ir „Dviračių vagys“ laikomos vienomis geriausių visų laikų kino juostų. Taip pat vieną Oskaro nominaciją De Sika pelnė kaip aktorius už vaidmenį juostoje „Atsisveikinimas su ginklais“ pagal Ernest Hemingway romaną.

Biografija

Jis gimė Soroje, Lacijas, iš Neapolio kilusioje neturtingoje šeimoje: tėvas buvo banko tarnautojas, motina – namų šeimininkė. Vitorijas su tėvu palaikė labai artimus santykius ir vėliau jam dedikavo vieną iš savo filmų, „“.

1914 m. šeima apsigyveno Neapolyje, o prasidėjus karui persikėlė į Florenciją. Vėliau jie galutinai apsistojo Romoje.

Teatras

Vitorijas nuo vaikystės domėjosi teatru ir jau nuo 15 metų ėmė atlikti nedidelius vaidmenis spektakliuose, kurie buvo rengiami ligoninėse besigydantiems kareiviams. 1918 m., būdamas vos 16, šeimos draugo dėka gavo pirmą vaidmenį kine, juostoje „Il processo Clemenceau“, tačiau tai buvo pavienis epizodas ir jis toliau dėmesį skyrė teatrui.

1924 m. jis baigė verslo mokyklą, kurioje mokėsi buhalterijos spaudžiamas tėvo, ir tais pačiais metais ėmė vaidinti Tatjanos Pavlovos teatre, su kuriuo gastroliavo ir Pietų Amerikoje. 1927 m. jis prisijungė prie trupės, kurią sudarė Luigi Almirante, Sergio Tofano ir Giuditta Rissone bei nusifilmavo savo antrame filme „La bellezza del mondo“.

1929 m. trupė iširo ir Vitorijas su Rissone prisijungė prie „Artisti associati“, kur netrukus jis sudarė sėkmingą duetą su aktoriumi Umberto Melnati. 1930 m. De Sika jau buvo pagrindinius vaidmenis atliekantis aktorius ir netrukus patraukė režisieriaus dėmesį. Į savo teatrą „Compagnia Teatrale Za-Bum“ jis taip pat pakvietė ir Umberto Melnatti, o judviejų komedijos duetas sulaukė didžiulio populiarumo. 1937 m. jis kartu su Giuditta Rissone ir Sergio Toffano sukūrė savo trupę, kuri taip pat garsėjo ne tik komiškomis pjesėmis, bet ir dramomis. Nuo 1944 m. Vitorijas ėmė pats režisuoti spektaklius.

1940 m. De Sika sukūrė savo pirmąjį filmą, tačiau kaip režisierius jis ėmė garsėti pasibaigus karui. 1949 m. jis paskutinį kartą pasirodė scenoje ir visą savo dėmesį sutelkė į kiną. Skaičiuojama, kad nuo 1923 iki 1949 m. jis suvaidino daugiau kaip 120-yje spektaklių.

Kino aktorius

Po pasirodymų keliuose juostose 1927–1928 m., Vitorijas netruko tapti vienu geidžiamiausių kino žvaigždžių, dažnai kviečiamas vaidinti komedijose. Net vėliau, tapęs režisieriumi, jis dažnai buvo kviečiamas vaidinti kitų režisierių juostose, kartais nedideliuose antraplaniuose vaidmenyse. Gimtinėje ypač didelės sėkmės sulaukė du filmai, kuriuose jis pasirodė kartu su Gina Lollobrigida – „Altri tempi - Zibaldone n. 1“ (1952) ir „Pane, amore e fantasia“ (1953). Pastarasis filmas vėliau tapo tetrologijos dalimi, o juose Vitorijas vaidino su Lollobrigida („Pane, amore e gelosia“, 1954), Sophia Loren („Pane, amore e...“, 1955) ir („Pane, amore e Andalusia“, 1958). 1958 m. pasirodė dar vienas jo ir Lollobrigidos bendras darbas – komedija „Anna di Brooklyn“.

Kine Vitorijas taip pat sėkmingai bendradarbiavo su kitu garsiu aktoriumi Alberto Sordi: 1951 m. jis prodiusavo komediją „Mamma mia, che impressione!“, kurioje vaidino Sordi, o vėliau kartu vaidino keliuose filmuose („Il conte Max“ (1957), „Il moralista“ (1959), „Eismo reguliuotojas“ (1960) ir „Un italiano in America“ (1967), pastarąjį režisavo pats Sordi).

Greta komiškų vaidmenų jis taip pat sukūrė ir draminių: karinėje dramoje „Atsisveikinimas su ginklais“ (1957) ir „General della Rovere“ (1959).

Režisierius

Kaip režisierius Vitorijas debiutavo 1939 m. dėka prodiuserio Giuseppe Amato, suteikusio galimybę režisuoti komediją „Rose scarlatte“. Pradžioje jis kūrė tik komedijas, kol 1943 m. pasirodė drama „I bambini ci guardano“. 1944 m. De Sika nufilmavo religinę dramą „La porta del cielo“, po kurios iš eilės sukūrė 4 filmus, dabar laikomus pasaulinio kino šedevrais: „Sciuscià“ (1946), „Dviračių vagys“ (1948), „Stebuklas Milane“ (1951) ir „Umberto D.“ (1952). Pirmosios dvi juostos buvo apdovanotos prestižinėmis Oskaro premijomis.

1956 m. pasirodęs filmas „Il Tetto“ buvo paskutinis neorealizmo stiliaus darbas. 1960 m. jis sukūrė dramą „Dvi moterys“ su Sophia Loren pagrindiniame vaidmenyje – ši pelnė Oskarą už geriausią moters vaidmenį, o juosta sulaukė daugybės kitų apdovanojimų. Ketvirtasis Oskaras jam buvo įteiktas už dramą „Il giardino dei Finzi-Contini“ (1970). Paskutiniuoju jo darbu tapo filmas „Il viaggio“ (1974) su Sophia Loren ir Richard Burton.

Asmeninis gyvenimas

Jis visą gyvenimą buvo aistringas SSC Napoli futbolo klubo gerbėjas.

1937 m. De Sika vedė aktorę Giuditta Rissone, su kuria susilaukė dukters Emilios (Emi). 1942 m. jis susipažino su ispanų aktore Maria Mercader, su kuria netrukus užmezgė romaną. 1954 m. jis Prancūzijoje išsiskyrė su Rissone ir 1959 m. Meksikoje vedė Mercader, tačiau pagal Italijos įstatymus santuoka buvo negaliojanti (tuo metu šalyje buvo draudžiama skirtis). 1968 m. De Sika gavo Prancūzijos pilietybę ir Paryžiuje oficialiai vedė Mercader. Su ja Vitorijas susilaukė 2 sūnų: Manuelio (muzikantas) ir Christiano (aktorius ir režisierius).

Nepaisant skyrybų, jo ryšys su pirmąja žmona niekada nenutrūko, De Sika turėjo 2 šeimas ir ši situacija tenkino Rissone, kuri nenorėjo, kad duktės ir tėvo ryšys nutrūktų.

De Sika buvo priklausomas nuo azartinių lošimų ir to neslėpė, dažnai netgi stengdavosi savo filmuose arba paties įkūnijamiems personažams suteikti tą pačią priklausomybę.

Jis buvo katalikas, tačiau tuo pat metu ir komunistas. Jo antroji žmona Maria Mercader buvo Levo Trockio žudiko pusseserė.

De Sika mirė 1974 m. ligoninėje Paryžiuje, kur jam buvo atliekama operacija dėl plaučių vėžio.

Filmografija

Vaidmenys

Il processo Clémenceau (1917)
La bellezza del mondo (1927)
La compagnia dei matti (1928)
Due cuori felici (1932)
Gli uomini, che mascalzoni... (1932)
La segretaria per tutti (1932)
La vecchia signora (1932)
Il signore desidera? (1933)
Un cattivo soggetto, (1933)
La canzone del sole (1933)
Paprika (1933)
Lisetta (1933)
Tempo massimo (1934)
Amo te sola (1935)
Darò un milione (1935)
Non ti conosco più (1936)
Lohengrin (1936)
Ma non è una cosa seria (1936)
L'uomo che sorride (1936)
Questi ragazzi (1937)
Il signor Max (1937)
Napoli d'altri tempi (1937)
La mazurka di papà (1938)
Hanno rapito un uomo (1938)
Partire (1938)
Le due madri (1938)
L'orologio a cucù (1938)
Ai vostri ordini, signora... (1939)
Castelli in aria) (1939)
I grandi magazzini (1939)
Finisce sempre così (1939)
Manon Lescaut (1940)
Pazza di gioia (1940)
Rose scarlatte (1940)
La peccatrice (1940)
Maddalena... zero in condotta (1940)
L'avventuriera del piano di sopra (1941)
Teresa Venerdì (1941)
Un garibaldino al convento (1942)
La guardia del corpo (1942)
Se io fossi onesto (1942)

I nostri sogni (1943)

Non sono superstizioso... ma! (1943)
Nessuno torna indietro (1943)
L'ippocampo (1945)
Lo sbaglio di essere vivo (1945)
Il mondo vuole così (1945)
Abbasso la ricchezza!(1946)
Roma città libera (1946)
Sperduti nel buio (1947)
Natale al campo 119 (1947)
Lo sconosciuto di San Marino (1947)
Cuore (1948)
Domani è troppo tardi (1950)
Cameriera bella presenza offresi... (1951)
Buongiorno, elefante! (1952)
Il processo di Frine (1952)
I gioielli di madame de... (1953)
Pane, amore e fantasia (1953)
Villa Borghese (1953)
Il matrimonio (1954)
Tempi nostri - Zibaldone n. 2 (1954)
Pendolin (1954)
Gran varietà (1954)
Allegro squadrone (1954)
Vergine moderna (1954)
L'oro di Napoli (1954)
Pane, amore e gelosia (1954)
Peccato che sia una canaglia (1954)
Il letto (1954)
Veneros ženklas (1955)
Gli ultimi cinque minuti (1955)
La bella mugnaia (1955)
Racconti romani (1955)
Pane, amore e... (1955)
Il bigamo (1955)
I giorni più belli (1956)
Mio figlio Nerone (1956)
Tempo di villeggiatura (1956)
Montecarlo (1956)
Noi siamo le colonne (1956)
Padri e figli (1957)
I colpevoli (1957)
Souvenir d'Italie (1957)
Amore e chiacchiere (1957)
Il conte Max (1957)
La donna che venne dal mare (1957)
Vacanze a Ischia (1957)
Il medico e lo stregone (1957)
Totò, Vittorio e la dottoressa (1957)
Addio alle armi (1957)
Casinò de Paris (1958)
Domenica è sempre domenica (1958)
Anna di Brooklyn (1958)
Ballerina e Buon Dio (1958)
Pezzo, capopezzo e capitano (1958)
Gli zitelloni (1958)
La ragazza di piazza San Pietro (1958)
Pane, amore e Andalusia (1958)
La prima notte (1959)
Nel blu dipinto di blu (1959)
Uomini e nobiluomini (1959)
Policarpo, ufficiale di scrittura (1959)
Il nemico di mia moglie (1959)
Vacanze d'inverno (1959)
Il mondo dei miracoli (1959)
Il moralista (1959)
Il generale Della Rovere (1959)
Ferdinando I° re di Napoli (1959)
Gastone (1960)
La sposa bella (1960)
Le tre "eccetera" del colonnello (1960)
Le pillole di Ercole (1960)
La battaglia di Austerlitz (1960)
Eismo reguliuotojas (1960)
Un amore a Roma (1960)
La baia di Napoli (1960)
The Millionairess (1960)
Gli incensurati (1961)
L'onorata società (1961)
Aladino stebuklai (1961)
I celebri amori di Enrico IV (1961)
Il giudizio universale (1961)
Gli attendenti (1961)
I due marescialli (1961)
La Fayette - Una spada per due bandiere (1962)
Eva (1962)
Le avventure e gli amori di Moll Flanders (1965)
Io, io, io... e gli altri (1966)
Lapino medžioklė (1966)
Gli altri, gli altri... e noi (1967)
Un italiano in America (1967)
Didžiausias jų grobis (1968)
Caroline chérie (1968)
L'uomo venuto dal Kremlino (1968)
Se è martedì deve essere il Belgio (1969)
13 kėdžių (1969)
Cose di Cosa Nostra (1971)
Io non vedo, tu non parli, lui non sente (1971)
Trastevere (1971)
Siamo tutti in libertà provvisoria (1971)
Ettore lo fusto (1972)
Le avventure di Pinocchio (1972, mini serialas)
Grande slalom per una rapina (1972)
Storia de fratelli e de cortelli (1973)
L'odore delle belve (1973)
Il delitto Matteotti (1973)
Viaggia, ragazza, viaggia, hai la musica nelle vene (1974)
Piccoli miracoli (1974)
Kraujas Drakulai (1974)
C'eravamo tanto amati (1974)
L'eroe (1974)

Režisuoti filmai

Rose scarlatte (1939, kartu su Giuseppe Amato)
Maddalena... zero in condotta (1940)
Teresa Venerdì (1941)
Un garibaldino al convento (1942)
I bambini ci guardano (1943)
La porta del cielo (1944)
Sciuscià (1946)
Dviračių vagys (1948)
Stebuklas Milane (1951)
Umberto D. (1952)
Stazione Termini (1953)
L'oro di Napoli (1954)
Il tetto (1956)
Anna di Brooklyn (1958, kartu su Carlo Lastricati)
Dvi moterys (1960)
Paskutinis teismas (1961)
I sequestrati di Altona (1962)
Boccaccio '70 (1962, kartu su , Federico Fellini, )
Bumas (1963)
Ieri, oggi, domani (1963)
Itališkos vedybos (1964)
Un mondo nuovo (1966)
Lapino medžioklė (1966)
Septynis kartus moteris (1967)
Amanti (1968)
Saulėgrąžos (1970)
Il giardino dei Finzi Contini (1970)
Lo chiameremo Andrea (1972)
Trumpos atostogos (1973)
Il viaggio (1974)

Pagrindiniai apdovanojimai

Oskaras

Metai	Kategorija	Filmas	Rezultatas
1948	specialus apdovanojimas	Sciuscià	Laimėjo
1950	specialus apdovanojimas	Dviračių vagys	Laimėjo
1958	geriausias antrojo plano aktorius	Atsisveikinimas su ginklais	Nominacija
1965	geriausias užsienio filmas	Ieri, oggi, domani	Laimėjo
1972	geriausias užsienio filmas	Il giardino dei Finzi Contini	Laimėjo

David di Donatello

Metai	Kategorija	Filmas	Rezultatas
1956	geriausias aktorius	Pane, amore e.....	Laimėjo
1958	specialus apdovanojimas	Anna di Brooklym	Laimėjo
1963	geriausias režisierius	I sequestrati di Altona	Laimėjo
1965	geriausias režisierius		Laimėjo
1973	Europos apdovanojimas	Una breve vacanza	Laimėjo

Berlyno kino festivalis

Metai	Kategorija	Filmas	Rezultatas
1971	Interfilm Grand Prix	Il giardino dei Finzi Contini	Laimėjo
	Otto Dibelius apdovanojimas		Laimėjo
	Auksinis lokys		Laimėjo

Kanų kino festivalis

Metai	Kategorija	Filmas	Rezultatas
1951	Didysis prizas	Stebuklas Milane	Laimėjo
1952		Umberto D.	Nominacija
1953		Stazione Termini	Nominacija
1955	Auksinė palmės šakelė	L'oro di Napoli	Nominacija
1956	Auksinė palmės šakelė	Il tetto	Nominacija
1956	OCIC apdovanojimas	Il tetto	Laimėjo
1961	Auksinė palmės šakelė	Dvi moterys	Nominacija

Nastro d'argento

Metai	Kategorija	Filmas	Rezultatas
1946	geriausias režisierius	Sciuscià	Laimėjo
1948	geriausias aktorius	Cuore	Laimėjo
1949	geriausias scenarijus	Dviračių vagys	Laimėjo
1949	geriausias režisierius	Dviračių vagys	Laimėjo
1957	geriausias režisierius	Il tetto	Nominacija
1960	geriausias aktorius	Il generale Della Rovere	Nominacija

Kiti apdovanojimai

Metai	Apdovanojimas	Kategorija	Filmas	Rezultatas
1949	National Board of Review	geriausias režisierius	Dviračių vagys	Laimėjo
1949	Locarno filmų festivalis	specialus žiuri prizas	Dviračių vagys	Laimėjo
1951	Cahiers du Cinema	geriausias filmas	Stebuklas Milane	Nominacija
1951	Bodil apdovanojimas	geriausias Europos filmas	Dviračių vagys	Laimėjo
1955	Bodil apdovanojimas	geriausias Europos filmas	Umberto D.	Laimėjo
1959	San Francisko filmų festivalis	geriausias aktorius	Il generale Della Rovere	Laimėjo
1961	Venecijos kino festivalis	Auksinis liūtas	Il giudizio universale	Nominacija
1964	Laurel apdovanojimas	geriausias režisierius		Nominacija
1965	Laurel apdovanojimas	geriausias režisierius		Nominacija
1965	Maskvos kino festivalis	didysis prizas		Nominacija

Nuorodos

Vikiteka: Vittorio De Sica – vaizdinė ir garsinė medžiaga

IMDb profilis

Šaltiniai

Lambiase, Sergio (20 February 2013). „Foto e lettere inedite di De Sica, il ciociaro cosmopolita che voleva essere napoletano“. Corriere del Mezzogiorno (italų). Nuoroda tikrinta 22 June 2016.
„Famous Catholics“. www.adherents.com. Suarchyvuota iš originalo 14 February 2012. Nuoroda tikrinta 21 February 2012.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
Ariela Bankier (22 April 2010). „All About My Father“. Haaretz. Haaretz Daily Newspaper Ltd. Nuoroda tikrinta 26 June 2021. „"They were both communists, both Cesare and De Sica," his son says.“
Gino Moliterno (2000). Encyclopedia of Contemporary Italian Culture. Routledge. p. 409. ISBN 9780415145848.
(14 November 1974). „Vittorio De Sica, 73, Dies; Neorealist Movie Director“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2011-09-08.

[1] Lambiase, Sergio (20 February 2013). „Foto e lettere inedite di De Sica, il ciociaro cosmopolita che voleva essere napoletano“. Corriere del Mezzogiorno (italų). Nuoroda tikrinta 22 June 2016.

[3] „Famous Catholics“. www.adherents.com. Suarchyvuota iš originalo 14 February 2012. Nuoroda tikrinta 21 February 2012.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)

[4] Ariela Bankier (22 April 2010). „All About My Father“. Haaretz. Haaretz Daily Newspaper Ltd. Nuoroda tikrinta 26 June 2021. „"They were both communists, both Cesare and De Sica," his son says.“

[5] Gino Moliterno (2000). Encyclopedia of Contemporary Italian Culture. Routledge. p. 409. ISBN 9780415145848.

[6] (14 November 1974). „Vittorio De Sica, 73, Dies; Neorealist Movie Director“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2011-09-08.