Peterburgo imperatoriškoji dailės akademijaPeterburgo imperatoriškoji dailės akademija 1912 m Veikė1757 m 1918 m TipasVa

Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija
Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija, 1912 m.
Veikė	1757 m.–1918 m.
Tipas	Valstybinis
Vieta	Sankt Peterburgas, Rusijos imperija

Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija (rus. Императорская Академия художеств) – Rusijos imperijos aukštoji menų (dailės) mokykla, gyvavusi Sankt Peterburge nuo 1757 m. iki 1918 m., kai akademiją uždarė Rusijos TFSR vyriausybė.

Istorija

Rusijos caras Petras I prie Sankt Peterburgo tipografijos įsteigė piešimo mokyklą. Šiai mokyklai vadovavo tipografijos direktorius Michailas Avramovas. Oficialiuose dokumentuose mokykla buvo vadinama „akademija“. Caras Petras I buvo nurodęs, jog šioje akademijoje mokslas būtų vykdomas pagal visus reikalavimus, numatytus menų mokslams.

Stiprinti menams Rusijoje, 1716 m. dailininkai Aleksandras Zacharovas, broliai Ivanas ir Romanas Nikitinai, architektai Petras Eropkinas ir Fiodoras Isakovas buvo išsiųsti tobulintis į Florencijos menų akademiją, architektai Ivanas Ustinovas ir Ivanas Korobovas, dailininkas Andrejus Matvejevas – į Olandiją, graviruotojas Stepanas Korovinas – į Paryžių, graviruotojas Fiodoras Čerkasovas – į Italiją.

Likus metams iki mirties, caras Petras I pasirašė dekretą „Dėl akademijos, kurioje bus studijuojamos kalbos, kiti mokslai ir žinomi menai įsteigimo“. Įvairių menų akademijos įkūrimo projektą carui pristatė mechanikas-išradėjas Andrejus Nartovas. Būsimojo Sankt Peterburgo miesto plane, sudarytame prancūzų architekto Žano Batisto Aleksandro Leblono (1717 m.), šalia generalgubernatoriaus Aleksandro Menšikovo dvaro Vasilijaus saloje buvo numatytas visų menų akademijos pastatas. Nartovo projekte kartu su architektūros mokymu buvo pabrėžta būtinybė kurti graviūrų, ikonų tapybos, tekinimo, „fontanų reikalų meistrų“, šaltkalvių, dailidžių, optikos meistrų, alavo tekintojų, skardininkų klases.

Šis požiūris atitiko laikmetį: tuo metu menai nebuvo skirstomi į „elegantiškus“ menus ir „mechaninius“. Prancūzų tapytojas Luisas Karavakas, dirbęs Rusijoje nuo 1716 m., taip pat pasiūlė savo projektą Dailės akademijos įsteigimui. Tačiau 1725 m. mirus carui Petrui Didžiajam, šie projektai liko neįgyvendinti. Petro I įpėdiniai neturėjo minčių dėl meno plėtros. Nuo 1724 m. Graviravimo rūmai pradėjo veikti kaip Sankt Peterburgo mokslų akademijos sudėtinė dalis. Tuo metu Mokslų akademijoje pagrindinis dėmesys buvo skirtas vyriausybės įsakymų ir teismo nurodymų graviravimui. Vėliau buvo sukurta dar keletas Dailės akademijos įsteigimo projektų.

1757 m. Maskvos imperatoriškojo universiteto kuratorius Ivanas Šuvalovas kreipėsi į Senatą dėl Dailės akademijos įsteigimo. 1757 m. lapkričio 6 d. senatas priėmė sprendimą įsteigti Sankt Peterburge Dailės akademiją. Įsteigta akademija veikė prie Maskvos imperatoriškojo universiteto. 1758 m. pradžioje iš Maskvos universiteto į Dailės akademiją buvo pervesti pirmieji 16 studentų ir dar 20 studentų buvo priimta iš Sankt Peterburgo miesto.

Iš pradžių akademija buvo įsikūrusi Šuvalovo dvare Malajos Sadovajos gatvėje. Nuo 1758 m. čia prasidėjo mokymai. Paskirtos lėšos akademijai buvo menkos: tik 6 tūkstančiai rublių per metus. Tačiau asmeninėmis lėšomis Šuvalovas sugebėjo pakelti akademijos prestižą. Šuvalovas pakvietė dėstytojus iš užsienio, menininkus iš Prancūzijos ir Vokietijos, įdarbino pirmuosius studentus ir padovanojo akademijai savo surinktą meno kolekciją, tuo padėdamas pamatus akademijos bibliotekai ir muziejui. Kai akademijoje ėmė dėstyti žinomas Rusijos imperijos architektas Aleksandras Kokorinovas, akademijos lygmuo pakilo.

Mokymo kursas Dailės akademijoje trūko devynerius metus ir apėmė graviravimo, portretų, skulptūros, architektūros ir kt. menų studijas. Nuo 1760 m. geriausi absolventai buvo siunčiami už valstybines lėšas stažuotėms užsienyje (sekant Prancūzijos „Romos premijos“ pavyzdžiu).

Pirmasis akademijos rektorius buvo prancūzų skulptorius Luosas Le Lorainas, rektorius – adjuntas Nikolas Giletas. Pastarasis šiek tiek vėliau užėmė rektoriaus postą, tačiau 1760 m. jį pakeitė Luisas Lagrenetas, kuris šias pareigas išlaikė iki pat Ivano Šuvalovo nušalinimo 1763 metais.

1763 m. kovo 3 d. Dailės akademijos vadovu buvo paskirtas generolas Ivanas Beckojus. Akademija buvo atskirta nuo Maskvos imperatoriškojo universiteto. Nuo 1764 m. gruodžio 13 d. Beckojus buvo paskirtas Dailės akademijos prezidentu ir šias pareigas ėjo iki 1794 metų.

1764 m. Jekaterina II patvirtino Dailės akademijos chartiją ir personalo sudėtį. Akademijos biudžetas buvo padidintas iki 60 tūkstančių rublių per metus. Tais pačiais metais Vasilijaus saloje (17 Universitetskaya) (architektai A. F. Kokorinovas ir J. B. Valen-Delamotas) buvo pradėtas statyti naujas akademijos pastatas. Statyba tęsėsi iki 1788 m., vidaus apdailos darbai užtruko iki 1817 m.

Visų specialybių menininkų rengimo kursai buvo suskirstyti į penkias kategorijas arba klases. Apatiniame, penktame mokymo etape buvo mokoma piešti ornamentus ir „originalias galvas“ (kopijuojant „originalus“), ketvirtoje klasėje studentai piešė iš „originalių figūrų“, kitose dviejose – iš gipso galvų ir gipso figūrų, po ko studentai buvo perkeliami į pirmąją aukščiausiąją klasę arba kategoriją. Iki aukščiausios kategorijos studentai mokėsi auklėjamojoje mokykloje, ir tik tapę aukščiausiosios kategorijos studentais buvo laikomi kaip besimokantys Dailės akademijoje. Nuo pirmosios aukščiausios kategorijos prasidėdavo studentų specializacija į dailės, skulptūros ir graviravimo klases. Be to, Dailės akademijoje daug dėmesio buvo skirta geografijai, užsienio kalbų studijoms, istorijai, mitologijai, astronomijai. Kiekvienoje iš kategorijų buvo studijuojama trejus metus, dėl to naujų studentų priėmimas į akademiją vykdavo kas treji metai.

Į žemiausią, penktąją kategoriją buvo priimami penkerių – šešerių metų berniukai. Visas studijų kursas buvo penkiolika metų trukmės (tačiau, be abejo, buvo nukrypimų nuo šios tvarkos, atsižvelgiant į individualias studento savybes). Vėliau, XIX amžiaus pradžioje, studentai pradėdavo lankyti mokyklą nuo aštuonerių, devynerių metų, o ugdymo trukmė buvo sutrumpinta iki dvylikos metų. Kol Dailės akademijoje dėstė ir dirbo Kokorinovas (iki 1772 m.), akademijos prestižas kilo, tačiau kai vadovavimą perėmė Ivanas Betskojus, kuris buvo prastas administratorius, akademijos lygmuo nusmuko.

1767 m. Buvo atidarytos amatininkų klasės (liejyklos, aukso dirbiniai, dailidės). Vyko dailės klasių suskirstymas į tapybos, skulptūros ir graviūrų skyrius. Akademiją baigė 20 studentų. Septyni iš jų gavo aukso medalius ir buvo išsiųsti trejiems metams tobulintis į Paryžių.

1791 m. buvo išleistas nutarimas išlaikyti akademijos sąskaita talentingiausius studentus.

Po Betskojaus trečiuoju akademijos prezidentu (1794–1797 m.) buvo paskirtas Aleksejus Musinas-Puškinas. Ketvirtuoju Dailės akademijos prezidentu (1797–1800 m.) tapo prancūzų emigrantas Ogiustas de Šuazelis–Gufjė. Jo vadovavimo laikotarpį apsunkino tai, jog jis nemokėjo rusų kalbos, todėl visi jam skirti dokumentai turėjo būti išversti į prancūzų kalbą.Rusiją pradėjęs valdyti naujasis imperatorius Pavelas I 1800 m. Ogiustą de Šuazelį–Gufjė iš aukščiau minėtų pareigų pašalino, kartu dovanodamas Platelių dvarą, kurį Šuazeliai valdė iki pat 1940 m.

Prancūzijos menų akademijos įvesta žanrų hierarchija nulėmė mokymo Rusijoje prioritetus – tai yra, istorinis žanras buvo laikomas pagrindiniu. Studentai tapė paveikslus, kurių siužetai buvo paimti iš vertų šaltinių – tokių kaip Biblija, Ovidijaus „Metamorfozės“, Homero „Iliada“. Senosios rusų drobės ankstyvajame klasicizmo laikotarpyje daugiausia buvo grindžiamos trimis veikalais – „Santrauka arba trumpas įvairių kronikų aprašymas apie slavų tautos pradžią“, „Apie pirmuosius Kijevo kunigaikščius ir apie didžiojo kunigaikščio Vladimiro gyvenimą ir apie jo įpėdinius“, Michailo Lomonosovo „Senoji Rusijos istorija“, Michailo Ščerbatovo „Rusijos istorija“.

1800 m. Dailės akademijai ėmė vadovauti turtingas filantropas Aleksandras Stroganovas, kuris iškėlė ją į naują lygmenį. Jam vadovaujant, atsirado medalių ir restauravimo klasės, o baudžiaviniai valstiečiai buvo pradėti priimti į akademiją kaip laisvai atvykstantys klausytojai. Stroganovo 1802 m. parengtose instrukcijose buvo numatyta esminė akademijos reforma, įskaitant meno galerijos organizavimą ir prizų įsteigimą, tačiau šie planai nebuvo įgyvendinti, išskyrus jaunų menininkų išsiuntimą į užsienį.

Po Stroganovo mirties akademiją valdė Rusijos imperijos Švietimo ministerija (1812–1817 m.). 1817 m. balandžio 21 d. Dailės akademijos prezidentu paskirtas Aleksejus Oleninas. Energingas ir atkaklus Oleninas ėmė tyrinėti pašlijusią akademijos finansinę būklę. Akademijos reikalams taisyti buvo įsteigta Laikinoji valdyba. Tarpininkaujant kunigaikščiui Aleksandrui Galicinui, buvo gautos lėšos ir buvo išmokėtos akademijos skolos. Oleninas vadovavo Peterburgo dailės akademijai 26 metus iki savo mirties (1843 m.). 1843 m. balandžio 19 d. Dailės akademijos prezidentu buvo paskirtas kunigaikštis Maximilianas Leuchtenbergas, tačiau faktiškai akademijai vadovavo viceprezidentas Fiodoras Tolstojus. Šio laikotarpio reikšmingu įvykiu tapo mozaikų klasės įsteigimas.

Po kunigaikščio Leuchtenbergo mirties (1852 m.) Dailės akademijos prezidente tapo didžioji kunigaikštienė Marija Nikolajevna, caro Nikolajaus I duktė. Jos pavaduotoju buvo paskirtas iliustratorius, architektas, meno tyrinėtojas kunigaikštis Grigorijus Gagarinas. 1860 m. buvo patvirtinta nauja peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos chartija.

Naujoji chartija pakeitė mokslų dėstymą pagal du Dailės akademijos skyrius: tapybos ir skulptūros bei – architektūros. Bendrieji mokslai, kuriems iki tol nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, abiejose katedrose užėmė svarbią vietą. Būsimiems architektams buvo skirtas matematikos, fizikos ir chemijos mokymas. Taip pat buvo įvestas trijų laipsnių menininko vardas. Absolventams, kurie buvo apdovanojami Didžiuoju aukso medaliu, suteikdavo 1-ojo laipsnio dailininko vardą ir jie gaudavo teisę tobulintis užsienyje. Tačiau ir po reformų akademija propagavo tik senuosius menus, nepripažino naujojo, modernaus meno.

Pasitraukimas nuo akademizmo dogmų Peterburgo imperatoriškoje dailės akademijoje prasidėjo vadinamu „Keturiolikos maištu“. 1863 m. lapkričio 9 d. 14 iškiliausių imperatoriškosios akademijos studentų, patekusių į pirmojo aukso medalio konkursą, paprašė akademijos tarybos leidimo laisvai pasirinkti dalykus, kuriuos jie norėtų atlikti, be nurodytų temų. (1863 m. nutapyti paveikslą pagal skandinavų mitologijos „Dievo Odino šventė Valhaloje“ siužetą). Tarybai atsisakius, visi 14 studentų demonstratyviai paliko akademiją ir organizavo „Dailės artelę“, kuri vėliau (1870 m.) buvo pertvarkyta į „Keliaujančių meno parodų asociaciją“.

Asociacija kasmet rengė parodas, kurios sulaukė didžiulės sėkmės. Asociacijos dailininkai netrukus sulaukė visuomenės simpatijų, o Dailės akademijos prestižas ėmė sparčiai mažėti. Susiklosčiusi situacija nulėmė akademijos reformą, įvykusią 1893 metais.

Po didžiosios kunigaikštienės Marijos Nikolajevnos mirties (1876 m.) Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos prezidentu tapo didysis kunigaikštis Vladimiras Aleksandrovičius. Jo prezidentavimo laikotarpis buvo pati šlovingiausia era Imperatoriškosios dailės akademijos gyvavime. Naujasis akademijos prezidentas labai stengėsi supažindinti Europą su Rusijos menu. Akademija įsteigė Rusijos menų skyrių „Tarptautinėje Paryžiaus parodoje“, kurioje buvo eksponuoti ne tik akademijos narių meno kūriniai, bet ir reikšmingi antikvariniai daiktai iš privačių Rusijos meno mecenato kolekcininko Pavelo Tretjakovo ir knygų leidėjo Kosmos Soldatjonkovo galerijų.

Nuo 1883 m. Sankt Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija pradėjo plataus masto provincijų muziejų organizavimo ir meno kūrinių perdavimo jiems darbus. 1884–1855 m. daugiau nei pusantro šimto paveikslų, skulptūrų ir piešinių iš Akademijos muziejaus buvo perkelta į Rygą, Saratovą, Vilnių, Odesą, Charkovą ir kitus miestus. 1893 m. patvirtinta nauja Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos chartija. Taip pat šiais metais Sankt Peterburge buvo įsteigtas Rusijos caro Aleksandro III muziejus. Naująja 1893 m. chartija akademijai suteiktas valstybinės mokslo įstaigos statusas. Taip pat šia chartija atskirai buvo įsteigta Aukštoji menų mokykla (rus. Высшее художественное училище), kuri užsiėmė tik mokymo reikalais.

1897 m. Dailės akademija įsteigė pedagogikos kursus, kurių pagrindinis uždavinys buvo paruošti patyrusius mokytojus grafikos srityje gimnazijoms.

1900 m. kovo 17 d. Imperatoriškosios dailės akademijos pastate kilo smarkus gaisras. Paveikslų kolekcija ir muziejaus kolekcijos nenukentėjo, tačiau patalpos buvo smarkiai apgadintos. Gaisras apgadino ne tik patalpas pastate, bet ir garsią Minervos statulą – amatų ir meno globėją – ant akademijos kupolo.

Po didžiojo kunigaikščio Vladimiro Aleksandrovičiaus mirties (1909 m.), akademijos prezidente tapo didžioji kunigaikštienė Marija Pavlovna. Imperatoriškosios dailės akademijos veikla tęsėsi iki 1917 metų Spalio revoliucijos. Buvo atidarytos meno mokyklos, įkurtos menininkų draugijos, tapybos mokymas buvo įtrauktas į bendrojo ugdymo programas.

Dailės akademijos laipsniai ir medaliai

Ankstyvaisiais akademijos egzistavimo metais architektūros katedros absolventai gaudavo architektūros menininko vardą. Studentai, apdovanoti už savo darbus mažuoju sidabro medaliu (2-ojo laipsnio), gaudavo laisvojo menininko vardą, kuris nebuvo įskaitomas, stojant į valstybės tarnybą.

Studentams, apdovanotiems didžiuoju sidabro medaliu, buvo suteikiamas 3-iojo laipsnio dailininko vardas, apdovanotiems mažuoju aukso medaliu (2 laipsnio), buvo suteikiamas 2-ojo laipsnio dailininko vardas, apdovanotiems didžiuoju aukso medaliu (1-ojo laipsnio), buvo suteikiamas 1-ojo laipsnio dailininko vardas.

1830 m. spalio 4 d. buvo įsteigti Imperatoriškosios dailės akademijos medaliai: pirmosios kategorijos sidabro medalis (už dideles paskatas) ir antros kategorijos sidabro medalis (už mažas paskatas), tris kartus per metus skiriami „trečiajame“ egzamine (mokslo metai buvo padalyti į tris dalis, „trečdalius“). Sidabro medaliai buvo skiriami daugiausiai už piešimą, laikomą aukščiausiu profesinio lygio rodikliu.

Aukščiausias akademijos studentų apdovanojimas buvo didysis aukso medalis (pirmojo orumo aukso medalis) už „programą“ – diplominį darbą. Tai buvo vadinama programa, nes akademijos taryba, norėdama pasitikrinti studijų metu įgytas profesines žinias, paruošdavo studentui kūrybinę užduotį, kurią patvirtindavo: tai buvo tapybos darbas iš Rusijos istorijos ar bibline tematika. Norintys dalyvauti konkurse pateikdavo eskizus apsvarstyti akademijos tarybai.

Akademijos studentai iš Lietuvos

Nuo XIX a. pradžios Peterburgo imperatoriškoje dailės akademijoje studijavo ir dailininkų iš Lietuvos: Vincentas Smakauskas, Boleslovas Ruseckas, Juozas Zikaras, Albertas Vaitiekus Žametas, Valentas Vankavičius, Juozas Kamarauskas, Mykolas Elvyras Andriolis, Markas Antokolskis, Juozapas Balzukevičius, Jonas Mackevičius, Jurgis Jodkovskis ir kt.

Nuorodos

Vikiteka: Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Большая российская энциклопедия : [в 35 т.] / гл. ред. Ю. С. Осипов. – М. : Большая российская энциклопедия, 2004–2017.
Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
С. Н. Кондаков. Юбилейный справочник Императорской Академии художеств. 1764–1914. – Спб.: Товарищество Р. Голике и А. Вильборг, 1915. – Т. 1 – 2.
Гизе М. Э. Нартов в Петербурге. – Л.:Лениздат, 1988. – С.69-78.
Christian Michel. Chapter 5 // The Académie Royale de Peinture et de Sculpture: The Birth of the French School, 1648–1793 (англ.). – Getty Publications, 2018. – P. 107. – ISBN 1606065351.
Академия художеств // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.
А. А. Карев. Классицизм в русской живописи. М., 2003. С. 59.
Академия художеств. История повседневности в воспоминаниях и изображениях современников. XIX – начало XX в. / Сост.: Е. Н. Литовченко, Л. С. Полякова. – СПб.: Историческая иллюстрация, 2013. – С. 103–122. – 320 с. – ISBN 978-5-89566-113-0.
Николай Троицкий Культура: Искусство // Россия в XIX веке. Курс лекций. М., 1997. С. 398.
Лисовский В. Г. Академия художеств. Историко-искусствоведческий очерк. – 2-е изд-е. – Л.: Лениздат, 1982.
1900 – Сильнейший пожар в Академии художеств, 2014. [2] Archyvuota kopija 2019-02-09 iš Wayback Machine projekto.
Евсевьев М. Ю. Проблема Императорской Академии художеств и борьба вокруг неё в 1917 – начале 1918 года // Советское искусствознание. Вып. 25. – сб. статей. – М.: Советский художник, 1989. – С. 225–248. – 448 с.
Зодчие Москвы времени эклектики, модерна и неоклассицизма (1830-е – 1917 годы): илл. биогр. словарь / Гос. науч.-исслед. музей архитектуры им. А. В. Щусева и др. – М.: КРАБиК, 1998. – С. 295–296. – 295 с. – ISBN 5-900395-17-0.
С. А. Володина, Советник Президента, кандидат искусствоведения, заслуженный работник культуры РФ. К истории наград Императорской Академии художеств. Российская Академия художеств.

[1] Большая российская энциклопедия : [в 35 т.] / гл. ред. Ю. С. Осипов. – М. : Большая российская энциклопедия, 2004–2017.

[Vle-2] Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]

[С._Н._Кондаков-3] С. Н. Кондаков. Юбилейный справочник Императорской Академии художеств. 1764–1914. – Спб.: Товарищество Р. Голике и А. Вильборг, 1915. – Т. 1 – 2.

[4] Гизе М. Э. Нартов в Петербурге. – Л.:Лениздат, 1988. – С.69-78.

[5] Christian Michel. Chapter 5 // The Académie Royale de Peinture et de Sculpture: The Birth of the French School, 1648–1793 (англ.). – Getty Publications, 2018. – P. 107. – ISBN 1606065351.

[6] Академия художеств // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.

[7] А. А. Карев. Классицизм в русской живописи. М., 2003. С. 59.

[8] Академия художеств. История повседневности в воспоминаниях и изображениях современников. XIX – начало XX в. / Сост.: Е. Н. Литовченко, Л. С. Полякова. – СПб.: Историческая иллюстрация, 2013. – С. 103–122. – 320 с. – ISBN 978-5-89566-113-0.

[9] Николай Троицкий Культура: Искусство // Россия в XIX веке. Курс лекций. М., 1997. С. 398.

[10] Лисовский В. Г. Академия художеств. Историко-искусствоведческий очерк. – 2-е изд-е. – Л.: Лениздат, 1982.

[11] 1900 – Сильнейший пожар в Академии художеств, 2014. [2] Archyvuota kopija 2019-02-09 iš Wayback Machine projekto.

[12] Евсевьев М. Ю. Проблема Императорской Академии художеств и борьба вокруг неё в 1917 – начале 1918 года // Советское искусствознание. Вып. 25. – сб. статей. – М.: Советский художник, 1989. – С. 225–248. – 448 с.

[13] Зодчие Москвы времени эклектики, модерна и неоклассицизма (1830-е – 1917 годы): илл. биогр. словарь / Гос. науч.-исслед. музей архитектуры им. А. В. Щусева и др. – М.: КРАБиК, 1998. – С. 295–296. – 295 с. – ISBN 5-900395-17-0.

[С._А._Володина-14] С. А. Володина, Советник Президента, кандидат искусствоведения, заслуженный работник культуры РФ. К истории наград Императорской Академии художеств. Российская Академия художеств.