Predikacija

Predikacija (lot. praedicātio 'pareiškimas, tvirtinimas') – kalbotyros terminas, kuriuo vadinama viena iš kalbinio pasakymo funkcijų; predikacija susieja mintį su tikrove: objekto būseną su subjektu, įvykį su padėtimi. Predikacija – formalusis ir predikato ryšių nustatymas.

Pasakymo aktu, konstravimu laikytinoje predikacijoje išskiriami du etapai:

• nebaigtinė predikacija (arba predikacija siaurąja prasme) – paprastesnių kalbinių pasakymų junginys;
• baigtinė predikacija (arba predikacija plačiąja prasme) – kalbėtojo požiūrio į tikrovę raiška, propozicijos patvirtinimas arba neigimas.

savo disertacijoje eina dar toliau, tvirtindamas, jog

Nebus klaida ir paprastas apibūdinimas: kalba yra predikacija. Manome, kad apskritai patogiausias ir tiksliausias darbinis kalbos apibrėžimas būtų predikatinių grandžių visuma, nes įvairiuose lygiuose šiomis grandimis ir dengiama visa daugiamatė erdvė.

Pavyzdžiai

Bendroji dalis, išreikšta kaip sakinys, sakykime, pavyzdžiuose „Saulė patekėjo“, „Saulė patekėjo.“, „Saulė patekėjo?“, „Saulė patekėjo!“, „Netiesa, kad saulė patekėjo.“ ir pan. yra sakinių nebaigtinė predikacija. Reikšmės nekintamoji dalis „Saulė patekėjo“ savo paviršine struktūra atitinka sakinį „Saulė patekėjo.“, tačiau šis sakinys turi kitokią , o tiksliau – „Teisybė, kad Saulė patekėjo.“ Pastarasis sakinys, kaip savarankiškas, jau turi baigtinę predikaciją.

Galima pateikti atitinkamą ir anglų kalbos pavyzdį. Leksiškai „his reading a book“ ir „hе reads a book“ vienodi, tačiau antrasis sakinys pasižymi predikacija ir turinys virsta baigtu sakiniu.

Predikacija gali būti ne tik vienetinė („Fidas yra šuo“), bet ir daugkartinė: „Fidas mažesnis už Saulę“.

Sąvokos istorija

Predikacijos sąvoka (formaliuoju atžvilgiu) turėta jau antikinėje logikoje, o vėliau pradėta taikyti kalbotyroje. Aristotelis ir Porfirijas kalbėjo apie (lot. praedicabilia), reiškiančias predikatų tarinių ypatybes: giminę, rūšį, esminį arba neesminį požymį.

Stoikai taikė sąvoką „“ – tai žodžiu įformintas turinys, propozicijos turinys, tikrosios reikšmės atžvilgiu neutralus, kurį vienaip ar kitaip galima susieti su tikrove.

Viduramžių scholastai predikaciją apibrėžė kaip pažinimo veiksmą (lot. apprehensio complex, lot. complexio 'turinys'), o ne kaip paprastą dalyko apmąstymą. Jie išsamiai suskirstė predikacijas, vis dėlto dabartiniu požiūriu pagrindinė formulė liko „S yra (nėra) P“, kai „yra“ atitinka vieną iš trijų atvejų (arba jų neigimą):

1. poaibio santykis: ${\displaystyle S\subset P}$ („Žmonės yra mirtingi“)
2. priklausymas aibei ${\displaystyle S\in P}$ („Sokratas yra žmogus“)
3. atitikmuo ${\displaystyle S\equiv P}$ („Begemotas yra hipopotamas“)

Primirštąją sąvoką pasigriebė ir savo logikos darbuose vartojo Č. Pirsas, o vėliau – savo loginėje sistemoje B. Raselas, sakęs, jog daiktai įvardijami žodžiais, o faktai ir įvykiai reikalauja propozicijos, vadinasi, kalbinės predikacijos išraiškos.

Dabartinėje logikoje terminas „predikacija“ nevartojamas, tačiau sąvoka išplėsta nuo paprasto „S yra P“ į keleriopus predikatinius santykius, pavyzdžiui, „būti susipažinusiam“, „būti toliau nuo… negu nuo…“ ir ėmė labiau atitikti predikaciją kalbiniu atžvilgiu.

Išnašos

1. Лингвистический энциклопедический словарь, Предикация
2. Сат Абхава, Владимир Анатольевич Курдюмов. „Лингвистические диалоги“ (rusų). Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2025-05-06.
3. Предикация, Nuoroda tikrinta 2025-05-06.
4. Экзистенциальные аспекты предикационных преобразований, Nuoroda tikrinta 2025-05-06
5. Смирницкий А. И. «Синтаксис английского языка» Предикация, Nuoroda tikrinta 2025-05-06.
6. Уиллард ван Орман Куайн, «Вещи и их место в теориях», пер. А. Л. Никифорова (originalas: Quine W.V. О. Things and Their Place in Theories), Nuoroda tikrinta 2025-05-06.
7. Кондаков Н. И. Логический словарь / Горский Д. П.. – М.: Наука, 1971. – 413 с.
8. „On a New List of Categories“. Suarchyvuotas originalas 2007-09-28. Nuoroda tikrinta 2025-05-06.