Virtualus universitetas

Virtualusis universitetas (elektroninis arba e. universitetas) – universitetas, veikiantis virtualioje erdvėje; nuotolinio mokymo forma.

Sąvoka

Dėl vieningo, bendrai priimto apibrėžimo nesutariama:

• universitetas kaip akademinė struktūra (įstaiga), organizacija, neribojama geografine teritorija, kurioje, panaudojant naujausias ryšio technologijas, besimokantys, potencialūs ir buvę studentai, dėstytojai, tyrinėtojai, universiteto administracija ir darbuotojai yra apjungiami į lanksčią, nuolat besikeičiančią tinklinę organizaciją;
• aukštojo mokslo paslaugą internetu teikiantis subjektas;
• elektroninė mokymo, mokymosi ir tyrimų erdvė, sukuriama kelių susiliejusių naujųjų technologijų ();
• tradicinis universitetas (aukštoji mokykla), kurioje studijos galimos alternatyviais būdais (t. y. virtualios studijos). Pirmiausia tai (socialinis) tinklas, atitinkantis mokymosi visą gyvenimą idėją ir naujojo laikmečio lūkesčius.

Taigi, virtualus universitetas - priklausomai nuo konkrečios aukštojo mokslo įstaigos, taikančios įvairius (virtualaus, nuotolinio) mokymo metodus, derinančios įvairius virtualumo lygius. Dažnai sąvokos virtualus universitetas, virtualus universiteto miestelis ir yra painiojamos ir šiomis sąvokomis bandoma apibrėžti tuos pačius dalykus, nors iš esmės tai yra visai skirtingi dalykai.

Galima išskirti bendrąsias virtualaus universiteto savybes:

• modernių informacinės ir ryšio technologijų (toliau – IRT) panaudojimas daro didelį poveikį virtualaus universiteto koncepcijai;
• virtualus universitetas nėra tradicinė institucija. Ji gali neturėti realaus studentų miestelio, administracinių patalpų ir bibliotekos, tačiau elektroninio tinklo pagalba ji gali lanksčiau ir demokratiškiau atlikti tas pačias tradicinio universiteto funkcijas;
• virtualaus universiteto iškilimas pagrįstas būtinų poreikių įsigyti žinias ir įgūdžius;
• kooperacija, bendradarbiavimas ir komunikacija yra reikšmingiausi virtualaus universiteto elementai;
• virtualaus universiteto misija – suteikti mokymo(si) galimybes tiems, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali lankyti tradicinių mokymosi įstaigų;
• virtualaus universiteto organizacinei struktūrai gali būti naudojami skirtingi modeliai.

Prielaidos

Vienas iš technologinės pažangos globalizacijos rezultatų yra globalios aukštojo mokslo rinkos sukūrimas. Naudojant studijas per internetą ir kuriantis virtualiems universitetams, švietimas ir kvalifikacija tampa vis labiau prieinamesni globalinei auditorijai. Dabar kvalifikacinius patvirtinimus, baigimo pažymėjimus ir diplomus galima įgyti už realių auditorijų ir tradicinių mokymo įstaigų pasaulio ribų. Į globalinę švietimo rinką sparčiai skverbiasi įvairiausios konkuruojančios institucijos bei bendrovės, kai kurios iš jų - komercinės.

Virtualaus universiteto veiklai būtinos prielaidos: pakankamai pralaidūs kompiuterių tinklai, sukurta e. mokymo(si) infrastruktūra, kompiuterinį raštingumą įgiję gyventojai, sukaupta virtuali mokslo ir studijų literatūra, yra virtualaus administravimo priemonės.

Bendrieji modeliai

IRT plėtra bei vis naujų technologijų atsiradimas daro didelį poveikį virtualaus universiteto koncepcijai. Dėl šios priežasties atsiranda naujų elektroninių universitetų modelių. Švietimo rinkos tyrėjai virtualius universitetus siūlo klasifikuoti pagal institucinę integraciją, organizacinę struktūrą, valdymo struktūrą, ekonominį pagrindą bei inovacinių technologijų panaudojimo lygį.

Europos Komisijos klasifikacija

Europos Komisijos užsakymu buvo atlikta analizė, kuria remiantis buvo išskirti keturi atskiri virtualių universitetų organizavimo modeliai:

• Nacionaliniu lygmeniu koordinuojami virtualūs universitetai – tai nacionalinė iniciatyva, skirta koordinuoti universitetų sukurtų e. mokymosi kursų teikimą.
• Konsorciumo pagrindu sukurtas nacionalinis virtualus universitetas – tai taip tarp universitetų sudaryta partnerystė, siekiant bendradarbiauti ir teikti bendrus e. mokymosi kursus.
• I tipo institucionalizuotas virtualus universitetas – tai mišrus modelis, kai universitetas nepriklausomai teikia virtualaus mokymo(si) paslaugas, tačiau nepaisant to, gali siūlyti ir e. mokymo(si), ir tradicinio švietimo paslaugas.
• II tipo institucionalizuotas virtualus universitetas – tai visiškai virtualus modelis, kai atskirai nuo tradicinio mokymo(si) universitetas teikia virtualaus mokymo(si) paslaugas, kurios kartais teikiamos tik visiškai virtualiame universitete.

Hurst klasifikacija

F. Hurst išskyrė 6 galimus valdymo modelius:

• (angl. The Open University) – tai viena iš galimų valdymo strategijų, siekiant pritraukti daugiau besimokančiųjų ir konkuruoti su tradicinių mokymosi. Šiuo atveju kuriami iš pagrindų visi reikiami e. universitetų veiklos procesai. Taip pat šį strategija numato naujos institucijos, kuri teks aukštojo mokslo paslaugas tik pasinaudojant IRT galimybėmis, kūrimą. Kiti autoriai šį modelį vadina Naujos institucijos modeliu.
• Valdytojo tipo universitetas (angl. Governor's University) – tai tarpininko tipo organizacija, kuri teikia aukštojo mokslo paslaugas elektroninėje erdvėje pasinaudodama kitų švietimo įstaigų ir organizacijų sukurtomis programomis.
• Virtualios bendruomenės universitetas (angl. Virtual Community College and University) – strategija, reiškianti ne atskiro virtualaus universiteto kūrimą, bet jau veikiančių universitetų potencialo vienijimą. Kiti autoriai šį modelį vadina Universiteto tinklo modeliu.
• Institucijų konkurencijos ir vartotojų gynimo modelis (angl. Institutional Competition and Consumer Advocacy) – rinkos strategija, pagal kurią švietimo rinkos dalyviai pateikia savo studijų programas (programos gali dubliuotis), kurias vėliau renkasi besimokantieji. Šis modelis suteikia dideles pasirinkimo galimybes bei galimybę universitetams, atsižvelgus į esamą studijų programų rinką, keisti savo studijų programas.
• Koordinuoto bendradarbiavimo modelis (angl. Coordinated Collaboration) – modelis, pagal kurį, rinkos dalyviai gali teikti bendras programas arba atvirkščiai, viena įstaiga gali teikti keletą panašų studijų programų atsižvelgiant į kitas rinkos dalyves.
• Esamos struktūros modelis (angl. Current Structure) – institucija sukuria virtualų savo padalinį elektroninėje erdvėje bei strategiškai persiorientuoja besikeičiančioje švietimo rinkoje.

Farrell klasifikacija

Farrell savo darbuose pateikia kitokią klasifikaciją:

• tradicinė institucija, teikianti ir virtualaus ir tradicinio universiteto paslaugas;
• institucija, teikiančia aukštojo mokslo paslaugas virtualioje erdvėje;
• tarpininko tipo organizacija, kuri teikia tradicinių mokslų institucijų programas pasinaudodama IRT;
• informacijos ir sąlygų teikėjo tipas, kurio pagrindinis tikslas – suteikti besimokantiems galimybės ir sąlygas studijuoti virtualioje erdvėje, bei patenkinti institucinius organizacijų poreikius.

Seufert klasifikacija

Sabine Seufert, analizuodama e. mokymosi verslo modelius, pažymi, kad e. mokymas(is) atspindi daugelio sričių bei veiksnių suartėjimą. Jis apima technologinius aspektus, pokyčius visuomenėje bei naująją mokymosi paradigmą. Pasak autorės, e. mokymasis suartina visą švietimo rinką. Kažkada buvusi aiški korporacinio mokymo(si) ir aukštojo mokslo atskirtis vis labiau nyksta, didelės įtakos tam turi nuotolinis mokymasis. Šis suartėjimas lėmė vienodą koledžų, korporacijų universitetų ir privataus sektoriaus švietimo įstaigų konkurencinę rinką.

E. komercijos požiūriu galima išskirti šias tris atskiras kategorijas švietimo ir verslo bendradarbiavimo modelius:

• švietimas verslui (angl. E2B - Education to Business) – įmonėms teikiamos mokymosi paslaugos. Tikslinės grupės yra kompanijos ir jų ugdymo institucijos;
• švietimas švietimui (angl. E2E - Education to Education) – universitetams teikiamos e. mokymosi paslaugos. Tikslinės grupės yra universitetai, dėstytojai ir įvairios švietimo institucijos;
• švietimas vartotojams (angl. E2C - Education to Consumers) – privatiems asmenims teikiamos e. mokymosi paslaugos. Tikslinės grupės yra studentai ir kiti privatūs vartotojai.

Sabine Seufert verslo modelį nusako kaip produktų, paslaugų ir informacijos srautų sistema, apibrėžiant visus dalyvius ir jų vaidmenis, identifikuojant ir nustatant įvairių suinteresuotų šalių potencialią naudą bei pajamų šaltinius. Autorė e. mokymosi rinkoje išskiria keturis virtualių universitetų modelius:

• Visiškai virtualus universitetas. Virtualus universitetas visiškai pakeičia tradicinį universitetą, visos pagrindinės veiklos yra vykdomos virtualioje aplinkoje.
• Kombinuotas virtualus universitetas. Tradicinis virtualus universitetas, kuris, be tradicinio mokymo paslaugų, teikia ir virtualius kursus arba taiko virtualių kursų komponentus įprastose mokymo programose. Šis modelis labai panašus į Egzistuojančių institucijų evoliucijos (Esančių institucijų evoliucija) modelį.
• Virtualaus universiteto tinklas. Kooperacinis modelis, kai keli tradiciniai universitetai steigia papildomą virtualų universitetą.
• Bendradarbiavimas su švietimo paslaugų teikėjais ir/arba konsorciumais. Kooperacinis modelis, kai virtualūs universitetai bendradarbiauja su verslo sektoriaus partneriais.

Lietuvos tyrėjų klasifikacija

Lietuvos tyrėjai D. Rutkauskienė ir kt. daugiausiai dėmesio skyrė šių tipų virtualiems universitetams:

• Naujosios institucijos;
• Esančių institucijų evoliucija, kai atskiras padalinys ar didesnė institucijos dalis teikia virtualaus švietimo paslaugas;
• Virtualaus švietimo paslaugoms teikti sudarytas partnerių konsorciumas;
• Internetu grįsto mokymosi paslaugas teikianti verslo įmonė.

Kitas tyrinėtojas iš Lietuvos – prof. Aleksandras Targamadzė – išskyrė 3 pagrindinius virtualiųjų universitetų modeliai: centralizuotas, decentralizuotas, pastaruoju metu – tinklini:

• Centralizuotas modelis – charakteringas šalims, kuriose tradiciniai universitetai „miegojo“ ir iniciatyvos ėmėsi valstybė, pvz., Didžiosios Britanijos, Olandijos, Slovakijos ir kt. atvirieji universitetai. Atvirasis universitetas turi savo dėstytojus, studentus, pats išduoda diplomus, kuria naujas mokymosi metodikas. Autorius išskiria teigiamas ir neigiamas puses: teigiama pusė – yra kompetencijos centras, greitai gaunami rezultatai (3-5 metai), trūkumas – tradiciniai universitetai nukenčia, nepajėgia konkuruoti, į juos sunkiai skina kelią nauja mąstysena ir naujos mokymosi technologijos
• Decentralizuotas modelis – charakteringas šalims, kuriose tradiciniai universitetai buvo aktyvūs, patys sprendė valstybei iškilusias problemas ir nebuvo reikalo kurti atviruosius universitetus, pvz., JAV, Kanada, Australija. Autorius išskiria teigiamas ir neigiamas puses: teigiama pusė – tradiciniai universitetai stiprėja, išeina į tarptautines rinkas, kuria naujas mokymosi technologijas, trūkumai – iniciatyvos imasi tik didieji ir aktyvūs universitetai, dalis universitetų lieka „miegoti“
• Universitetų tinklai – pastarojo laikmečio sprendimas, kai virtualų universitetą kurią (dalyvauja veikloje) keli ar visi tradiciniai universitetai, pvz., Suomijos virtualus universitetas, Estijos e. universitetas. Didelį vaidmenį vaidina techninis – metodinis centras, kuris padeda ir palaiko veiklą virtualioje terpėje. Autorius išskiria teigiamas ir neigiamas puses: teigiama pusė – leidžia tolygiai kelti visų universitetų lygį, trūkumas – būtina arba valstybės iniciatyva, arba aktyvus jos dalyvavimas.

Virtualieji universitetai užsienyje

Šiuo metu virtualūs universitetai yra įsteigti įvairiose pasaulio šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Honkonge, Singapūre, Rusijoje, JAV, Australijoje, Kolumbijoje, Kosta Rikoje, Suomijoje, Izraelyje, Nyderlanduose, Pakistane, Pietų Afrikoje ir kitur. Virtualūs universitetai gerina galimybes naudotis švietimo paslaugomis, tad yra itin reikalingi didelių teritorijos atžvilgiu šalių ir sunkiai prieinamų regionų žmonėms. Tačiau šių universitetų veikla nesiriboja konkrečia šalimi – jau formuojasi pasaulinė e. mokymo(si) paslaugų rinka.

Virtualaus universiteto pavyzdžiai užsienyje

• Malaizijos (angl. Universiti Tun Abdul Razak, UNITAR);
• Prancūzakalbių šalių elektroninis studentų miestelis (pranc. Campus numérique francophone, CNF) – tarptautinis Prancūzakalbių šalių universitetų agentūros (pranc. Agence universitaire de la francophonie), kuriuos tinklas apima virš 400 aukštojo mokslo institucijų, projektas. Projekto tikslas – virtualaus universiteto pagrindu apjungti prancūzakalbių šalių universitetus į vieną bendrą tinklą;
• (kat. Universitat Oberta de Catalunya, UOC, angl. Open University of Catalonia);
• (angl. The African Virtual University, AVU);
• (angl. University of Southern Queensland, USQ);
• (angl. Finnish Virtual University, FVU);
• Estijos elektroninis universitetas (est. Eesti e-Ülikool, angl. Estonian e-University)
• Atvirasis universitetas (angl. Open University, OU).

Virtualaus universiteto kūrimas Lietuvoje

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos virtualus universitetas.

Pasaulyje kuriasi ir sparčiai savo veiklą plečia virtualieji universitetai, suteikiantys galimybę joje gauti virtualiojo mokymo(si) paslaugas, taip mažinant gyvenamosios (darbo) vietos bei laiko ribojimų keliamas problemas. Šių universitetų veikla nesiriboja konkrečia šalimi – jau formuojasi pasaulinė e. mokymosi paslaugų rinka . Tačiau ilgą laiką Lietuvoje tokio universiteto nebuvo, nes nebuvo sudarytos universiteto veiklai būtinos prielaidos: pakankamai pralaidūs kompiuterių tinklai, sukurta e. mokymo(si) infrastruktūra, kompiuterinį raštingumą įgiję gyventojai, sukaupta virtuali mokslo ir studijų literatūra, yra virtualaus administravimo priemonės. Bet situacija keičiasi, LVU programoje pažymima, kad Lietuva šiuos reikalavimus tenkina, arba padėtis sparčiai gerėja ir reikalavimai bus patenkinti jau artimiausiu metu. Kiti tyrėjai pažymi, kad „pastaruoju metu intensyviai bandoma integruoti e. mokymo(si) kursus bei mokymo(si) resursus į vieną bendrą virtualią erdvę, kuri būtų prieinama ne tik akademinės bendruomenės, bet ir platesnei visuomenės daliai“. Tokia bendra virtuali erdvė kuriama Lietuvos virtualaus universiteto programos rėmuose.

Lietuvos virtualus universitetas yra kuriamas ir plėtojamas pagal LR Švietimo ir mokslo ministerijos parengtą programą „Lietuvos virtualus universitetas (2007–2012)“, tęsiančią bei išplečiančią ankstesniojoje programoje „Informacinės technologijos mokslui ir studijoms (2001–2006)“ vykdytas veiklas bei į jų įgyvendinimą įtraukia naujas institucijas. Programa sudaro sąlygas virtualiam universitetui Lietuvoje įsikurti. Preliminariais vertinimais, programai įgyvendinti minėtu laikotarpiu iš valstybės biudžeto reikėtų 110 mln. litų.

Nuorodos

• Lietuvos virtualus universitetas^{[neveikianti nuoroda]}
• Informacinės technologijos mokslui ir studijoms Archyvuota kopija 2008-12-09 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos distancinio mokymosi tinklas
• Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistema Archyvuota kopija 2018-02-24 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas Archyvuota kopija 2019-12-22 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai

1. Mansour A. Al-Shehri. A virtual university: A proposed model, 2004
2. Cochran W.G. Sampling Techniques (Probability & Mathematical Statistics) (3rd ed.). New York: John Wiley & Sons, 1977
3. Goddard J., Cornford, J. Space, Place and the Virtual University: The Virtual University is the University made concrete. 2004
4. Van Dusen. The virtual campus: technology and reform in higher education. ASHE-ERIC Educational Report N°. Volume 25. N° 5. Washington, USA, 1997
5. Davies D. The virtual university: a learning university, Journal of Workplace Learning Volume 10 Number 4 · 1998 · 175–213
6. Whittington D. Evaluating three years’ use of a virtual university. Journal of Quality Assurance in Education, 2000, 8 (1), pp. 48-52.
7. Rutkauskienė D. ir kt. Lietuvos virtualus universitetas : monografija, Kaunas : Technologija, 2006
8. LR švietimo ir mokslo ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu (ISAK-791) yra patvirtinta Lietuvos virtualaus universiteto 2007–2012 m. programos, žr. Dėl Lietuvos virtualaus universiteto 2007-2012 metų programos patvirtinimo (LR ŠMM)
9. Farrell, Glen M. The Changing Faces of Virtual Education, The Commonwealth of Learning, 2001
10. Smith B. Creating Consortia: Export the Best, Import the Rest. Convergence Magazine 1.4 (December), 1998
11. Hanna D. Higher Education in an Era of Digital Competition: Emerging Organizational Models. Journal of Asynchronous Learning Networks 2.1 (March), 1998
12. Hurst, F. So You Want to Start a Virtual University? On the Horizon 6.4: 4-8, 1998
13. Duin A.H., Baer L.L. Transforming Higher Education: Building a Statewide Partnership, 1999
14. Studies in the Context of the E-Learning Initiative: Virtual Models of European Universities (2004). Draft Final Report to the EU Commission, DG Education and Culture.
15. Seufert S. E-Learning Business Models. Framework and Best Practice Examples. Idea Group Publishing. ISBN B00006ISNY., 2001
16. Targamadzė A. Lietuvos virtualus universitetas prezentacija^{[neveikianti nuoroda]}
17. ir kt. E. mokymosi ypatybių švietimo sektoriuose studija, 2008