Ugnies garbinimas

Ugnies garbinimas – ugnies simbolikos religinis išaukštinimas. Laikomas vienu iš indoeuropiečių religijos kertinių bruožų, bet žinomas daugelyje pasaulio kraštų.

Ugnis simboliškai suprantama kaip šviesos ir šilumos teikėja, gynėja nuo tamsos ir blogio, namų židinys, namų širdis, skaistinanti, valanti galia. Ji turi savybę visad kilti į viršų, jos dūmai sklaidosi danguje, todėl ugnis laikyta tarpininke tarp žmonių ir dievų, į ją lietos aukos, tikintis, kad su dūmais pasieks dievus. Ugnis yra suburianti – aplink ugnį vykdavo įvairios religinės apeigos, be jos buvo neįsivaizduojamos šventės, bendruomenės renginiai.

Gilesne prasme, ugnis yra tapatinama su dvasios liepsna, žmogaus užsidegimu, ryžtu, gyvenimo varu, dieviškumu (plg. mitą apie Prometėją, žmonėms pavogusį dieviškąją ugnį). Kosmologiškai ugnimi laikoma ne tik žmogaus įžiebiama ugnis, bet ir dieviškoji ugnis – žaibas, saulė, žvaigždės.

Iki krikščionybės atsiradimo Lietuvoje Vaidilutės ąžuolų giraitėse kurstė šventąją ugnį dievams. Ypatinga ugnies reikšmė buvo iškelta Vedų ir Avestos kultūrose, kur visi ritualai vykdavo tik ugnies pagalba.

Manoma, kad pirmieji ugnies pažabojimo pėdsakai aptinkami prieš 790 tūkst. metų dabartinio Izraelio teritorijoje. Mokslininkai spėja, kad religinės svarbos nuovoka galėjo išsivystyti būtent tuo metu.

Šaltiniai

1. Goren-Inbar et al.,2004, Evidence of Hominin Control of Fire at Gesher Benot Ya`aqov, Israel, Science, 304, 725-7.