Santykinis ir absoliutusis laikas

Santykinis ir absoliutusis laikas – skirtingi galimi gramatinės laiko kategorijos pasitelkimo būdai. Absoliutusis laikas reiškia laiko (dažniausiai esamojo, būtojo ar būsimojo) apibrėžties gramatinę išraišką, nurodančią sąsają su dabartimi – kalbėjimo momentu. Santykinis laikas žymi vyksmą kito laiko atžvilgiu, santykinio laiko momentas išryškėja iš konteksto. Kitaip tariant, absoliučiojo laiko atskaitos tašką (arba deiksės centrą) apibrėžia diskurso arba pasakojimo momentas, o santykinio laiko – dar kitas momentas.

Toliau skiriamas „griežtai santykinis laikas“, reiškiantis momentą nurodyto laiko atžvilgiu, ir „absoliutusis-santykinis laikas“ (pavyzdžiui, pliuskvamperfektas), žymintis momentą nurodyto laiko atžvilgiu ir drauge išreiškiantis santykį su esamuoju laiku.

Išnašos

1. Bernard Comrie, Tense, CUP 1985, p. 36 ff.
2. Bernard Comrie (1985), p. 64.