Santa Maria della Rotonda

41°53′55″š. pl. 12°28′36″r. ilg. / 41.8986°š. pl. 12.4768°r. ilg. / 41.8986; 12.4768

Panteonas – šventykla Romoje, pastatyta 126 m. valdant Romos imperatoriui Hadrianui. Vėliau, atsiradus krikščionybei, šventykla pertvarkyta į bažnyčią, pavadinant ją Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių vardu (it. Sancta Maria ad Martyres, dar kitaip − Santa Maria della Rotonda).

Istorija

Panteonas pastatytas apie 126 m., imperatoriaus Hadriano valdymo metu. Tuo metu ant architravo frizo buvo pritvirtinta plokštė su užrašais, kadaise priklausiusiais kitai šventyklai – ją 27–25 m. pr. m. e. pastatė Markas Vipsanijus Agripa (63 – 12 m. pr. m. e.). Viešpataujant imperatoriui Augustui, Agripa daugiausia nusipelnė atnaujinant ir puošiant Romos miestą. Jis taip pat rūpinosi centrinės aikštės – Marso lauko – ir jos statinių projektavimu bei esminiu pertvarkimu. Žemiau pirmosios pritvirtinta antra plokštė su užrašais, pasakojančiais apie Panteono rekonstravimo darbus, 202 m. atliktus imperatorius Septimijaus Severo ir jo sūnaus Karakalos įsakymu.

Panteono vardo kilmę išaiškino istorikas Kasijus Dio (Cassius Dio). Jis teigė esą šis žodis reiškia „skirtas visiems dievams“ ir manė, kad pastatas taip pavadintas dėl to, kad jo skliautai primena dangaus skliautą. Taip pat tikėtina, jog Agripa savo kūrinį skyrė Marsui, o žodis „panteonas“ buvo bendrinis ir išliko tik Hadriano dėka. Šis valdovas pavertė šventyklą imperatoriškąja hale, kur priiminėdavo senatorius.

Nepaisant plėšimų, remonto ir rekonstrukcijų, Panteonas gerai išsilaikė per amžius Bizantijos imperatoriaus Foko dėka, kuris jį 609 m. padovanojo popiežiui . Jis šventyklą pavertė Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bažnyčia. Įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą.

Architektūra

Iš pradžių šventykla buvo stačiakampė, pastatyta iš klintinio tufo, o jos fasadas buvo pietuose. Per 80 m. kilusį gaisrą ji buvo visiškai sunaikinta, todėl imperatorius Domicianas įsakė šventyklą atstatyti, tačiau valdant Trajanui, ją vėl sunaikino ugnis. 125 m. Hadrianas pakartotinai liepė pastatyti šventyklą. Naujasis pastatas buvo pakeistas iš esmės. Fasadas buvo pasuktas 180° kampu ir atgręžtas į šiaurę, o šalia atsirado rotonda.

Dabartinis Panteonas su savo kolonomis apjuostu ir į aikštę atgręžtu portiku, aukšta, izoliuota ir visoje konstrukcijoje išsiskiriančia formos dalimi, kurią vainikuoja kupolas, visiškai nepanašus į Hadriano laikų Panteoną. Apskritą statinį kadaise supo kiti pastatai, o ten, kur dabar virš laiptų stiebiasi didingas fasadas, kadaise plytėjo ilga, iš trijų pusių portiku apjuosta aikštė. Garsiosios rotondos iš lauko nebuvo matyti, nes ją slėpė arkados – geriausiai ji buvo matoma iš pastato vidaus. Pastato viduje buvo vienintelė didelė, apskrita 43,5 m skersmens erdvė, kurią dengė pusrutulio formos kupolas.

Išorinė portiko kolonų eilė – tai aštuonetas pilko granito monolitų, stovinčių ant balto marmuro pagrindo ir viršuje besibaigiančių korintiškais kapiteliais. Vidinių eilių kolonos išskaptuotos iš rausvo granito. Tarp jų yra trys takai: centrinis, vedantis link Panteono durų platesnis už kitus du šoninius, kurių nišose kadaise stovėjo Augusto ir Agripos statulos. Šį didžiulį prieangį su rotonda jungia masyvius iš plytų sumūrytas iš marmuru išklotas korpusas. Bronzinės durys labai senos, tačiau daug kartų restauruotos, todėl tikrai nėra pirmykštės.

Kad tolygiai pasiskirstytų apkrova, rotondos sienos (apie 22 m aukščio ir 6 m storio) sumūrytos laikantis ypatingų taisyklių. Kuo aukščiau, tuo lengvesnės joms naudotos statybinės medžiagos – lubose žiojėjantį apskritą langą supa smulkūs, vulkaninių uolienų blokeliai. Konstrukciją laiko ir trys stambios arkos, kurias dar sutvirtina kontraforsas, jie pastato svorį paskirsto aštuoniems masyviems, bet pusiau tuščiaviduriams tarpusieniams – viduje, mūro sienose yra matomos aštuonios erdvios nišos (eksedros ir įėjimas). Kiekvienoje pusiau apskritoje eksedroje, kurias vieną nuo kitos skiria vadinamieji kioskai (šių taip pat aštuonetas ir jie yra ant kolonų) yra dar po tris nišas. Kiekvieną eksedrą nuo pagrindinės erdvės skiria dvi iš vientiso akmens (melsvo ar gelsvo) marmuro skobtos korintinės kolonos.

Didžioji dalis grindų dangos išliko nuo antikos laikų. Jos grįstos įvairių spalvų marmuru ir akmenimis. Jų gabaliukai išdėstyti kvadratais ir apskritimais (kvadrarų viduryje yra apskritimai, o apskritimų – kvadratai), o šie driekiasi įstrižomis eilėmis. Tikslaus pusrutulio formos kupolas vientisas, jo skersmuo apie – 43 m. Tai didžiausias kada nors sumūrytas plytų kupolas. Vidinis jo paviršius suskirstytas į penkias dalis – kuo aukščiau, tuo siauresnė. Jos išklotos smailėjančiais koncentriškais kesonais (kiekvienoje eilėje po 28) ir pačiame viršuje baigiasi glotnia vientisa juosta. Lango lubose skersmuo – apie 9 m. Kupolo išorę puošia septynios žiedinės pakopos, tačiau matyti tik viena, viršutinė. Pastato proporcijos pavyzdinės, parinktos pagal vadinamąją Archimedo simetriją – cilindro formos pagrindas ir kupolas tokio pat skersmens.

Šaltiniai

1. Panteonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 413-414 psl.