Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Ramana MaharšisGimimo vardas Venkataramanas AjarasGimė 1879 m gruodžio 30 d TamilnadasMirė 1950 m balandžio 14 d 70 metų
Ramana Maharišis
| Ramana Maharšis | |
|---|---|
| Gimimo vardas | Venkataramanas Ajaras |
| Gimė | 1879 m. gruodžio 30 d. , Tamilnadas |
| Mirė | 1950 m. balandžio 14 d. (70 metų) Tiruvanamalajus, Tamilnadas |
| Tautybė | tamilas |
| Tėvai | Sundaramas Ijaras / Alagamal Ijar |
| Religija | hinduizmas |
| Veikla | atsiskyrėlis, dvasinis mokytojas, poetas |
| Vikiteka | Ramana Maharšis |
Šri Ramana Maharšis (tamil. இரமண மகரிசி , skr. रमणमहर्षिः = IAST: Ramaṇa Mahar̥ṣi, 1879 m. gruodžio 30 d. – 1950 m. balandžio 14 d.) – tamilų kilmės žymus Indijos dvasinis mokytojas, advaitavedantos filosofijos atstovas, dvasinės literatūros kūrėjas. Tikrasis vardas – Venkataramanas Ijaras. Vėliau jį pavadino Maharšiu (kas reiškia „didysis išminčius“), o Ramana yra sutrumpinimas iš Venkataramanas.
Biografija
Gimė kaip Venkataramanas Ijaras (Veṅkaṭarāman Aiyar) pietų Indijoje, Tamilnade Tiručulio (Tiruccuẕi) kaimelyje (~50 km į pietus nuo Madurajaus), (Ijarų) šeimoje. Tėvas Sundaramas Ijaras buvo teismo advokatas. Venkataramanas Ijeras dar turėjo du brolius – dvejais metais vyresnį Nagasvamį ir šešeriais metais jaunesnį Nagasundaramą, taip pat seserį Alamelu. Gimtajame kaime lankė pradinę tamilišką mokyklą, vėliau metams išsiųstas į Dindigalo mokyklą, kur įgijo anglų kalbos žinių. Būdamas dvylikos, Venkataramanas neteko tėvo, todėl su motina ir broliais bei seserimi persikėlė pas savo dėdę iš tėvo pusės Subajarą, gyvenusį Madurajuje. Ten lankė Skoto pagrindinę mokyklą, taip pat – amerikiečių misijos mokyklą. 1895 m., būdamas 16-os metų, Venkataramanas iš savo giminaičio Ramasvamio išgirdo apie Arunačalos kalną. Nuo to laiko, jis ėmė skaityti „Didžiąją puraną“ (Periya-purāṇam), aprašančią šaivų šventųjų gyvenimus, bei ėmė domėtis bendrai dvasiniu gyvenimu. Po metų jis išgyveno mirties potyrį bei Aukštesniojo Aš išgyvenimą. Po šio nutikimo jis atsižadėjo pasaulietinio gyvenimo (tapo sanjasinu), paliko namus iš išėjo prie Arunačalos kalno (Tiruvanamalajuje), kur praleido visą savo gyvenimą.
Patekęs į Arunačalą atsidėjo tyliam viešpaties Šivos Arunačalešvaros garbinimui. Nors oficialiai į sanjasinus Ramana įšventintas nebuvo, jis nusiskuto plaukus, išmetė turėtus pinigus, maistą bei rūbus (brahmano įšventinimo juostą – jadžniapavitą). Pradžioje jis praktikavo samadhį pagrindinėje Arunčalešvaros šventykloje, bet vėliau pasitraukė nuo trukdymų į tamsią kriptą už šiva-lingos. Svamį Ramaną ėmėsi globoti vienas kitas sadhus, jis apsistodavo tai vienoje, tai kitoje šventykloje, giraitėje. Su niekuo nebendravo, nors tylos įžado priėmęs nebuvo. Vienas dvasininkas Anamalajus Tambiranas buvo sumanęs garbinti Ramaną kaip šventyklos dievybę, ir ėmė lieti ant jo pieną, sandalą ir kitus aukojimo lajus. Ramana anglimi užrašė prieštaravimą tokiam jo sudievinimui. Palaipsniui apie Ramaną ėmė sklisti kalbos, ir jį ėmė lankyti vis daugiau smalsuolių, bandė sužinoti, iš kur jis esąs. Iš giminaičio apie Ramaną sužinojusi jo motina nuvyko į Arunčalą ir bandė perkalbėti svamį grįžti namo, tačiau šis tvirtai laikėsi savo atsižadėjimo.
Ramana apsigyveno Virupakšos oloje Arunačalos kalne, kur jį lankydavo įvairūs žmonės, taip pat ir kiti sadhūs, teiraudamiesi jo paaiškinti nesuprantamas šventraščių vietas. Ramana atsakydavo užrašais lentelėje. 1903 m. Ramaną jo oloje aplankė žymus atsiskyrėlis, poetas ir prašė paaiškinti, kaip įgyti tapasą (dvasinį įkarštį). Ramana jam nurodė tirti savąjį Aš, ir jis taip rasiąs tapasą. Ganapatis, paveiktas atsakymo, paskelbė Ramaną savuoju guru ir jam suteikė Bhagavano Šri Ramanos Maharšio titulą. Ganapatis Munis paskyrė Ramanai kelias savo poemas – „Keturiasdešimt Šri Ramanos garbinimo posmų“ (Śrī Ramaṇa catvāriṃśat) bei „Šri Ramanos giesmę“ (Śrī Ramaṇa gīta).
Nuo 1916 m. iki savo mirties 1922 m. su Ramana gyveno jo motina Alagamal. Motinos samadhio vietoje buvo pastatyta šiva-linga, pavadinta Matribhūtešvara („Motina Tapusysis Viešpats“). Šioje vietoje netrukus apsigyveno pats Ramana, o 1939 m. ten pradėtas statyti Ramanos ašramas. Į ašramą pas Ramaną ėmė plūsti ne tik indai, bet ir vakariečiai (pirmasis 1911 m. jį aplankė teosofija besidomėjęs britų tarnautojas Frankas H. Hamfrisas, vėliau – žymus britų rašytojas V. Somersetas Momas). Ramana rūpindavosi ašrame apsigyvenusiais gyvūnais – karvėmis, beždžionėmis, šunimis, paukščiais. Ypač mėgo ašrame gyvenusią karvę Lakšmę, kuri, jo teigimu, irgi patyrusi samadhį. Ramana Maharšis visą gyvenimą praleido savo ašrame, niekur iš Arunačalos nevyko. Laiką leido priiminėdamas svečius, skaitydamas, durstydamas lapų lėkštutes, ruošdamas daržoves.
1948 m. Ramanai buvo diagnozuota sarkoma, tiek operacijos, tiek ajurvedinės priemonės nepadėjo ir 1950 m. balandžio 14 d. Ramana Maharšis mirė (kaip teigiama – patyrė mahanirvaną). Ramanos kūnas palaidotas šalia motinos šiva-lingos. 1967 m. toje vietoje pastatyta šventykla.
Kūriniai
Ramana rašė retai, o savo nedidelį palikimą proza ar eilėmis sukūrė daugiausia atsakinėdamas į klausimus.
Svarbiausias jo veikalas – tamiliškai parašytas „Keturiasdešimt posmų apie Esatį“ (Uḷḷadu nāṟpadu). Taip pat sukūrė eiliuotą veikalą „Pamokymų syvai“ (Upadeśa-sāra), kur išdėstyta advaita vedantos esmė, sueiliavo 5 stotras Arunačalai (Aruṇācala pañcakam). Didžiuma jo raštų tamiliški, bet jis taip pat rašė malajalių ir telugų kalbomis.
Ramanos pokalbius su pašnekovais užrašinėdavo ar iš atminties atgamindavo Maharšio pasekėjas Mungala S. Venkataramiahas. 1955 m. jis savo užrašus trimis tomais išleido pavadinimu „Pokalbiai su Šri Ramana Maharšiu“ (Talks with Sri Ramana Maharshi), tačiau dar anksčiau, peržvelgęs Venkataramiaho užrašus, iš Lenkijos kilęs teosofas, visuomenės veikėjas 1939 m. išleido knygą „Maharšio evangelija, Bhagavano Šri Ramanos Maharšio atsakymai į klausimus, užduotus atsidavusiųjų“ (Maharshi’s Gospel) – šią knygą peržiūrėjo ir vietomis pataisė pats Ramana. 1923 m. kitą pokalbių su Ramana knygą "Aš kas? " (Nāṉ-ār) parašė Maharšiui atsidavęs Šivaprakašamas Pilajus – jis su Ramana bendraudavo tik gaudamas atsakymus ant smėlio ar grifelinės lentelės, ir viską užrašydavo iš atminties grįžęs namo. Vėliau šis veikalas gerokai pakeistas paties Ramanos. Apie Ramaną, naudojantis įvairia medžiaga, hagiografijas sukūrė T. M. P. Mahadevanas, Šri Krišna Bhikšu, Gabrielė Ebert.
Ramanos mokymas
Nors Ramana mažai komunikavo su išoriniu pasauliu, jo pagrindinis aukščiausiasis mokymas buvo perduodamas tyloje. Jis dažnai kartodavo „Summa Iru“ arba „būti esaties tyloje“. Žmonės kurie sugebėdavo, šventojo akivaizdoje, išlaikyti ramų protą, be pastangų patirdavo Esaties Tikrovę. Kitiems, sunkiai suvaldantiems nerimastingą protą, Ramana rekomendavo savistabos arba atsidavimo Aukščiausiajam metodus. Savistabos metodo esmė yra nenutrūkstama dėmesio koncentracija į savąjį „aš“, pasitelkiant klausimus: „kas aš?“ arba „iš kur ši aš mintis apsireiškia?“. Klausimai tėra priminimas ir neturėtų būti kartojami kaip mantros, tai pagalbinė priemonė, sugrąžinanti dėmesį nuo išorinio pasaulio objektų atgal į „aš“ subjektyviąją patirtį. Šios praktikos tikslas yra nenutrūkstamas savojo „aš“ stebėjimas ir koncentracija, siekiant izoliuoti ego, kuris negalėdamas identifikuoti savęs su išoriniais objektais ir mintimis galiausiai išnyksta Savastyje (Būtyje-Žinojime-Palaimoje). Atsidavimo Aukščiausiajam metodo esmė yra sugebėjimas laipsniškai atiduoti savo gyvenimo vadžias į Dievo arba Guru rankas. Atsidavusysis atsižada „aš“ ir „mano“ jausmo, stengiasi atsiduoti Dievo arba Guru valiai. Tokio ryžtingo pasitikėjimo ir begalinės meilės (premos) vandenyne „aš“ panyra į Aukščiausiąjį (Būtį-Žinojimą-Palaimą). Ramanos filosofijoje Guru, Dievas ir Savastis yra viena ir reiškia tą patį. Jis teigė, kad visi atsakymai glūdi Savasties pažinime – t. y., nenutrūkstamame savojo „aš“ stebėjime, siekiant sužinoti iš kur apsireiškia „aš“ mintis. Ramanos teigimu, savirealizacija nėra siekiamybė – žmogus jau yra išsipildęs, jis yra Patybė (atmanas), tačiau nuolatinė trauka išorinio pasaulio objektams neleidžia išvysti nuolat egzistuojančios Tikrovės (Būties-Žinojimo-Palaimos). Protas, jo kuriami įvaizdžiai apie save ir pasaulį – pasak Ramanos, kliūtis tikrajam Savęs patyrimui.
Ramano dvasinių pratybų pagrindas – atsakymo nereikalaujanti savikvota (atma vičara), per kurią kamantinėjant save: „Kas aš esu“, atsiskleidžia savaiminga tikroji prigimtis – neduali palaimingoji Aš (aham) sąmonė. Tokia būsena leido Ramanui teigti, kad jis yra atjašramis, t. y. žinojimas, nesaistomas nei varnos, nei ašramo.
Literatūra
- Bhagavān Śrī Ramaṇa Mahaṛṣi. Pažinti Save, vert. Vilma K. Deksnienė, Kazimieras Seibutis. Vilnius: Soham, 2017.
Šaltiniai
- Ramana Maharṣi.Bruce M. Sullivan. Historical Dictionary of Hinduism. The Scarecrow Press, 1997.p. 180–181
- Ramanas. Kazimieras Seibutis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
Nuorodos
- Oficiali Šri Ramanašramo svetainė
- Knygos rusų kalba
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Ramana Maharišis, Kas yra Ramana Maharišis? Ką reiškia Ramana Maharišis?
Ramana MaharsisGimimo vardas Venkataramanas AjarasGime 1879 m gruodzio 30 d TamilnadasMire 1950 m balandzio 14 d 70 metu Tiruvanamalajus TamilnadasTautybe tamilasTevai Sundaramas Ijaras Alagamal IjarReligija hinduizmasVeikla atsiskyrelis dvasinis mokytojas poetasVikiteka Ramana Maharsis Sri Ramana Maharsis tamil இரமண மகர ச skr रमणमहर ष IAST Ramaṇa Mahar ṣi 1879 m gruodzio 30 d 1950 m balandzio 14 d tamilu kilmes zymus Indijos dvasinis mokytojas advaitavedantos filosofijos atstovas dvasines literaturos kurejas Tikrasis vardas Venkataramanas Ijaras Veliau jį pavadino Maharsiu kas reiskia didysis ismincius o Ramana yra sutrumpinimas is Venkataramanas BiografijaGime kaip Venkataramanas Ijaras Veṅkaṭaraman Aiyar pietu Indijoje Tamilnade Tiruculio Tiruccuẕi kaimelyje 50 km į pietus nuo Madurajaus Ijaru seimoje Tevas Sundaramas Ijaras buvo teismo advokatas Venkataramanas Ijeras dar turejo du brolius dvejais metais vyresnį Nagasvamį ir seseriais metais jaunesnį Nagasundarama taip pat seserį Alamelu Gimtajame kaime lanke pradine tamiliska mokykla veliau metams issiustas į Dindigalo mokykla kur įgijo anglu kalbos ziniu Budamas dvylikos Venkataramanas neteko tevo todel su motina ir broliais bei seserimi persikele pas savo dede is tevo puses Subajara gyvenusį Madurajuje Ten lanke Skoto pagrindine mokykla taip pat amerikieciu misijos mokykla 1895 m budamas 16 os metu Venkataramanas is savo giminaicio Ramasvamio isgirdo apie Arunacalos kalna Nuo to laiko jis eme skaityti Didziaja purana Periya puraṇam aprasancia saivu sventuju gyvenimus bei eme dometis bendrai dvasiniu gyvenimu Po metu jis isgyveno mirties potyrį bei Aukstesniojo As isgyvenima Po sio nutikimo jis atsizadejo pasaulietinio gyvenimo tapo sanjasinu paliko namus is isejo prie Arunacalos kalno Tiruvanamalajuje kur praleido visa savo gyvenima Ramana 1902 m anksciausia zinoma jo nuotrauka Patekes į Arunacala atsidejo tyliam viespaties Sivos Arunacalesvaros garbinimui Nors oficialiai į sanjasinus Ramana įsventintas nebuvo jis nusiskuto plaukus ismete turetus pinigus maista bei rubus brahmano įsventinimo juosta jadzniapavita Pradzioje jis praktikavo samadhį pagrindineje Aruncalesvaros sventykloje bet veliau pasitrauke nuo trukdymu į tamsia kripta uz siva lingos Svamį Ramana emesi globoti vienas kitas sadhus jis apsistodavo tai vienoje tai kitoje sventykloje giraiteje Su niekuo nebendravo nors tylos įzado priemes nebuvo Vienas dvasininkas Anamalajus Tambiranas buvo sumanes garbinti Ramana kaip sventyklos dievybe ir eme lieti ant jo piena sandala ir kitus aukojimo lajus Ramana anglimi uzrase priestaravima tokiam jo sudievinimui Palaipsniui apie Ramana eme sklisti kalbos ir jį eme lankyti vis daugiau smalsuoliu bande suzinoti is kur jis esas Is giminaicio apie Ramana suzinojusi jo motina nuvyko į Aruncala ir bande perkalbeti svamį grįzti namo taciau sis tvirtai laikesi savo atsizadejimo Ramana apsigyveno Virupaksos oloje Arunacalos kalne kur jį lankydavo įvairus zmones taip pat ir kiti sadhus teiraudamiesi jo paaiskinti nesuprantamas sventrasciu vietas Ramana atsakydavo uzrasais lenteleje 1903 m Ramana jo oloje aplanke zymus atsiskyrelis poetas ir prase paaiskinti kaip įgyti tapasa dvasinį įkarstį Ramana jam nurode tirti savajį As ir jis taip rasias tapasa Ganapatis paveiktas atsakymo paskelbe Ramana savuoju guru ir jam suteike Bhagavano Sri Ramanos Maharsio titula Ganapatis Munis paskyre Ramanai kelias savo poemas Keturiasdesimt Sri Ramanos garbinimo posmu Sri Ramaṇa catvariṃsat bei Sri Ramanos giesme Sri Ramaṇa gita Nuo 1916 m iki savo mirties 1922 m su Ramana gyveno jo motina Alagamal Motinos samadhio vietoje buvo pastatyta siva linga pavadinta Matribhutesvara Motina Tapusysis Viespats Sioje vietoje netrukus apsigyveno pats Ramana o 1939 m ten pradetas statyti Ramanos asramas Į asrama pas Ramana eme plusti ne tik indai bet ir vakarieciai pirmasis 1911 m jį aplanke teosofija besidomejes britu tarnautojas Frankas H Hamfrisas veliau zymus britu rasytojas V Somersetas Momas Ramana rupindavosi asrame apsigyvenusiais gyvunais karvemis bezdzionemis sunimis pauksciais Ypac mego asrame gyvenusia karve Laksme kuri jo teigimu irgi patyrusi samadhį Ramana Maharsis visa gyvenima praleido savo asrame niekur is Arunacalos nevyko Laika leido priiminedamas svecius skaitydamas durstydamas lapu lekstutes ruosdamas darzoves 1948 m Ramanai buvo diagnozuota sarkoma tiek operacijos tiek ajurvedines priemones nepadejo ir 1950 m balandzio 14 d Ramana Maharsis mire kaip teigiama patyre mahanirvana Ramanos kunas palaidotas salia motinos siva lingos 1967 m toje vietoje pastatyta sventykla KuriniaiRamana rase retai o savo nedidelį palikima proza ar eilemis sukure daugiausia atsakinedamas į klausimus Svarbiausias jo veikalas tamiliskai parasytas Keturiasdesimt posmu apie Esatį Uḷḷadu naṟpadu Taip pat sukure eiliuota veikala Pamokymu syvai Upadesa sara kur isdestyta advaita vedantos esme sueiliavo 5 stotras Arunacalai Aruṇacala pancakam Didziuma jo rastu tamiliski bet jis taip pat rase malajaliu ir telugu kalbomis Ramanos asramas Ramanos pokalbius su pasnekovais uzrasinedavo ar is atminties atgamindavo Maharsio pasekejas Mungala S Venkataramiahas 1955 m jis savo uzrasus trimis tomais isleido pavadinimu Pokalbiai su Sri Ramana Maharsiu Talks with Sri Ramana Maharshi taciau dar anksciau perzvelges Venkataramiaho uzrasus is Lenkijos kiles teosofas visuomenes veikejas 1939 m isleido knyga Maharsio evangelija Bhagavano Sri Ramanos Maharsio atsakymai į klausimus uzduotus atsidavusiuju Maharshi s Gospel sia knyga perziurejo ir vietomis pataise pats Ramana 1923 m kita pokalbiu su Ramana knyga As kas Naṉ ar parase Maharsiui atsidaves Sivaprakasamas Pilajus jis su Ramana bendraudavo tik gaudamas atsakymus ant smelio ar grifelines lenteles ir viska uzrasydavo is atminties grįzes namo Veliau sis veikalas gerokai pakeistas paties Ramanos Apie Ramana naudojantis įvairia medziaga hagiografijas sukure T M P Mahadevanas Sri Krisna Bhiksu Gabriele Ebert Ramanos mokymasNors Ramana mazai komunikavo su isoriniu pasauliu jo pagrindinis auksciausiasis mokymas buvo perduodamas tyloje Jis daznai kartodavo Summa Iru arba buti esaties tyloje Zmones kurie sugebedavo sventojo akivaizdoje islaikyti ramu prota be pastangu patirdavo Esaties Tikrove Kitiems sunkiai suvaldantiems nerimastinga prota Ramana rekomendavo savistabos arba atsidavimo Auksciausiajam metodus Savistabos metodo esme yra nenutrukstama demesio koncentracija į savajį as pasitelkiant klausimus kas as arba is kur si as mintis apsireiskia Klausimai tera priminimas ir neturetu buti kartojami kaip mantros tai pagalbine priemone sugrazinanti demesį nuo isorinio pasaulio objektu atgal į as subjektyviaja patirtį Sios praktikos tikslas yra nenutrukstamas savojo as stebejimas ir koncentracija siekiant izoliuoti ego kuris negaledamas identifikuoti saves su isoriniais objektais ir mintimis galiausiai isnyksta Savastyje Butyje Zinojime Palaimoje Atsidavimo Auksciausiajam metodo esme yra sugebejimas laipsniskai atiduoti savo gyvenimo vadzias į Dievo arba Guru rankas Atsidavusysis atsizada as ir mano jausmo stengiasi atsiduoti Dievo arba Guru valiai Tokio ryztingo pasitikejimo ir begalines meiles premos vandenyne as panyra į Auksciausiajį Butį Zinojima Palaima Ramanos filosofijoje Guru Dievas ir Savastis yra viena ir reiskia ta patį Jis teige kad visi atsakymai gludi Savasties pazinime t y nenutrukstamame savojo as stebejime siekiant suzinoti is kur apsireiskia as mintis Ramanos teigimu savirealizacija nera siekiamybe zmogus jau yra issipildes jis yra Patybe atmanas taciau nuolatine trauka isorinio pasaulio objektams neleidzia isvysti nuolat egzistuojancios Tikroves Buties Zinojimo Palaimos Protas jo kuriami įvaizdziai apie save ir pasaulį pasak Ramanos kliutis tikrajam Saves patyrimui Ramano dvasiniu pratybu pagrindas atsakymo nereikalaujanti savikvota atma vicara per kuria kamantinejant save Kas as esu atsiskleidzia savaiminga tikroji prigimtis neduali palaimingoji As aham samone Tokia busena leido Ramanui teigti kad jis yra atjasramis t y zinojimas nesaistomas nei varnos nei asramo LiteraturaBhagavan Sri Ramaṇa Mahaṛṣi Pazinti Save vert Vilma K Deksniene Kazimieras Seibutis Vilnius Soham 2017 SaltiniaiRamana Maharṣi 0 Bruce M Sullivan Historical Dictionary of Hinduism The Scarecrow Press 1997 0 p 180 181 Ramanas Kazimieras Seibutis Visuotine lietuviu enciklopedija T XIX Pre Reu Vilnius Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas 2011NuorodosOficiali Sri Ramanasramo svetaine Knygos rusu kalba