Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna
Plokščių tektonika
| Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Plokščių tektonika – šiuolaikinė geologinė paradigma apie litosferos judėjimą. Ji teigia, kad Žemės plutą sudaro santykinai stabilūs blokai – tektoninės plokštės, kurios tarpusavyje juda. Ši teorija paaiškina žemės drebėjimų, vulkaninio aktyvumo prigimtį ir kalnų susidarymo priežastis.
Plokščių judėjimas
Plokštės nuolat juda (iki 16 cm per metus) ir sąveikauja tarpusavyje, todėl jų plotai nuolat kinta – plečiasi arba mažėja. Plokščių sandūrose formuojasi trijų tipų pakraščiai: (plokštės tolsta viena nuo kitos), destruktyvieji (plokštės spaudžia viena kitą) ir (plokštės slysta viena palei kitą). Būtent plokščių pakraščiuose vyksta dauguma aktyviausių geologinių reiškinių, tokių kaip ugnikalnių išsiveržimai, žemės drebėjimai, kalnų ir vandenynų duburių ir lovių formavimasis.
Jėga, judinanti litosferos plokštes
Plokščių judėjimas vyksta dėl šiluminės kilmės mantijos srautų – konvekcijos. Šios energijos šaltinis – šilumos pernešimas iš labai įkaitusio Žemės branduolio (apie 5000 °C). Įkaitusios uolienos plečiasi, jų tankis mažėja, ir uolienos kyla aukštyn, užleisdamos vietą atvėsusioms ir tankesnėms medžiagoms. Viršutinėje šio ciklo dalyje medžiagos juda horizontaliai ir traukia tektonines plokštes. Taigi plokščių judėjimas yra Žemės vėsimo pasekmė, kai dalis šiluminės energijos virsta mechaniniu darbu.
Greta šiluminės energijos egzistuoja ir daugiau jėgų, įtakojančių litosferos plokščių judėjimą, būtent, vandenyninei plutai grimztant į mantiją, bazaltinės uolienos virsta – uolienomis, tankesnėmis ir sunkesnėmis už įprastines mantijos uolienas – . Tokiu būdu tapdamas sunkesnis, vandenyninės plokštės pakraštys grimzta į mantiją, sykiu tempdamas likusią dalį.
Plokščių pakraščiai
Konstruktyvieji pakraščiai
Konstruktyvieji pakraščiai susidaro ties viena nuo kitos tolstančiomis plokštėmis. Atsirandantį plyšį užpildo į viršų besiveržianti karšta magma, kuri vėsdama pati tampa plokštės dalimi. Jeigu konstruktyvusis pakraštys yra vandenyno dugne (pvz., , ), šie procesai vandenyną kasmet paplatina keliais centimetrais. Šis reiškinys geriausiai matomas sausumoje, pavyzdžiui, Islandijoje, kurioje plokštės plėtimosi vieta (riftas) iškyla į sausumą. Didžiausias konstruktyvusis sausumos lūžis yra (Didysis riftinis slėnis).
Uolienų įmagnetėjimas abipus konstruktyviųjų lūžių yra simetriškas, ir tai yra vienas iš įrodymų, kad tektoninė plokštė ties lūžiu plečiasi simetriškai.
Destruktyvieji pakraščiai
Destruktyvieji pakraščiai susidaro tektoninių plokščių susidūrimo vietose ir gali sudaryti kelių rūšių geologines formacijas.
Pirmuoju atveju, kai sunkesnė vandenyninė plokštė susiduria su lengvesne žemynine plokšte, ji nyra gilyn, formuodama gilius povandeninius lovius, o dar giliau – nirimo, arba subdukcijos, zoną. Šioje zonoje plokščių pakraščiai dėl trinties trupa ir lydosi. Ištirpusi plokštės uoliena yra lengvesnė, negu mantija, todėl magma kyla aukštyn ir išsiverždama formuoja ugnikalnius bei ištisas vulkaninius kalnų grandines, tokius kaip Andai, Kaskadiniai kalnai. Didžiausioji planetoje Ramiojo vandenyno plokštė iš visų pusių apsupta vulkaninių kalnų, vadinamojo Ugnies žiedo.
Antruoju atveju, susidūrus dviem vandenyninėm plokštėm, senesnioji (taigi labiau atvėsusi ir sunkesnė) grimzta po jaunesniąja, ir tokioje sandūroje formuojasi , pavyzdžiui, Marianų, Vanuatu ir Saliamono salos Ramiajame vandenyne, Antilų salos Atlanto vandenyne. Ties tokiu salų lanku susidaro ir gilūs povandeniniai loviai.
Jeigu tarpusavyje susiduria dvi žemyninės plokštės, formuojasi raukšliniai kalnai (Himalajai, Alpės). Sandūros vietoje esantys nuogulų sluoksniai persikreipia, sudaro raukšles, kurios kartais būna beveik gulsčios, su horizontaliais lūžiais.
Konservatyvieji pakraščiai
Vienos palei kitą slystančių plokščių pakraščiai vadinami konservatyviaisiais, arba transforminiais, kadangi jų sandūroje Žemės pluta nei formuojasi, nei nyksta. Tokia uolienų dislokacija vadinama stūmiu, kuris gali būti kairysis (jeigu uolienos pasislenka į kairę) arba dešiniuoju (poslinkis į dešinę). Vienas iš garsiausių konservatyviųjų lūžių yra šv. Andrejaus lūžis (angl. San Andreas fault) Šiaurės Amerikoje, nutįsęs skersai Kalifornijos pakrantės regionų (nuotrauka). Ties šiuo dešiniuoju lūžiu Ramiojo vandenyno plokštė slysta palei Šiaurės Amerikos plokštę šiaurės kryptimi.
Plokščių judėjimas praeityje
Praeityje Žemės litosferos vaizdas iš esmės skyrėsi – slenkant tektoninėms plokštėms, nuolatos susidarydavo ir skildavo senoviniai – Gondvana, Laurazija, Pangėja, Rodinija.
Plokščių tektonikos koncepcijos raida
Ankstesnioji teorija, aiškinusi Žemės plutos struktūros ypatybes, buvo Dž. Deno teorija, kurios iškelta kontrakcijos hipotezė (XX a. pradžia) teigė, kad Žemė vėsdama, panašiai kaip keptas obuolys, raukšlėjasi, ir jos paviršiuje atsiranda raukšlės – kalnai. Šios teorijos šalininkai teigė izostazijos principą, pasak kurio Žemę sudaro granitai (žemynai) ir bazaltai (okeanai). Traukiantis Žemei, okeanuose susidaro jėgos, kurios spaudžia žemynus, todėl šie kyla, formuojasi kalnus, o paskui lūžinėja. Šio irimo rezultatai nugula įdubose.
Šiai schemai prieštaravo vokiečių mokslininkas meteorologas (1880–1930; pavardės rašybos variantai Vėgeneris, Vegėneris), kuris 1912 m. sausio 6 d. Vokiečių geologijos draugijoje perskaitė pranešimą apie žemynų dreifą.
Viena iš paskatų sukurti šią teoriją buvo ankstesni pastebėjimai, kad Afrikos ir Pietų Amerikos pakrančių kontūrai sutampa taip tiksliai, tarsi jiedu būtų susidarę, skilus vienam anksčiau egzistavusiam žemynui. Šis sutapimas buvo pastebėtas dar iki jo – flamandų kartografo Abrahamo Ortelijaus (Abraham Ortelius), Frensio Beikono (Francis Bacon), Theodoro Christopho Lilienthalio, Aleksandro fon Humbolto (Alexander von Humboldt), darbuose; kapitonas Antonijas Snider-Pellegrinis 1858 m žemėlapyje pademonstravo abiejų Amerikų, Afrikos ir Europos kontūrų sutapimą, žr. iliustraciją.
Vegeneris nepasitenkino pakrančių kontūrų sutapimu, bet ištyrė abiejų kontinentų geologinius bruožus ir rado daug geologinių kompleksų, kurie sutapdavo analogiškai su kranto linijų sutapimu. Kita argumentų grupė šiai teorijai patvirtinti buvo rekonstrukcijos, paleontologijos ir biogeografijos duomenys, pavyzdžiui, kad daug gyvūnų ir augalų rūšių turi arealus abiejose Atlanto pusėse. Tie arealai labai panašūs, bet juos skiria vandenyno plotai. Greta šių žemynų dreifo teorijos patvirtinimų Vegeneris kaupė geofizinius ir geodezinius įrodymus, tačiau tuo metu šių mokslų būklė nebuvo pakankama kontinentų judėjimui užfiksuoti.
Iš pradžių mokslo bendruomenė žemynų dreifo teoriją priėmė palankiai, bet jau po poros metų pradėta griežtai kritikuoti. Svarbiausias oponentų klausimas, į kurį Vegeneris neturėjo atsakymo – kokia jėga judina Žemės plutos plokštes? Buvo daromos prielaidos, kad šis judėjimas vyksta dėl Koriolio jėgos, potvynių ir kt., bet paprasčiausi apskaičiavimai parodė, kad visų šių jėgų visiškai nepakanka pajudinti kolosaliems kontinentų blokams. Kadangi atsakymo į šį klausimą nebuvo, be konstruktyvios kritikos buvo ignoruoti visi kiti gausūs faktai, palankūs Vegenerio teorijai. Po Vegenerio mirties 1930 m. jo teorija buvo iš esmės atmesta, ir dauguma mokslinių darbų vadovavosi geosinklinalių teorija.
Vegenerio teorija atgimė XX a septintajame dešimtmetyje, kai buvo sudarytas Pasaulinio vandenyno reljefo žemėlapis, kuriame matėsi, kad vandenynų centre driekiasi vandenynų vidurio kalnagūbriai, 1,5-2 km iškylantys virš . Remdamiesi šiais naujais duomenimis, ir 1962–1963 m. iškėlė spredingo teoriją (angl. seaflood spreading – jūros dugno plėtimasis). Anot šios teorijos, mantijoje vyksta konvekcija (maždaug 1 cm per metus). Kylantys konvekciniai srautai kelia mantijos medžiagą, kuri kas 300–400 metų atnaujina vandenyno dugną ties kalnagūbrio ašies pagrindu. Patys kontinentai ne plaukia vandenynų pluta, o slenka mantija, būdami litosferos plokščių dalimi. postuluoja, kad okeaninių baseinų struktūros yra nepastovios, nestabilios, o kontinentai – pastovūs.
Šią teoriją patvirtino ir 1963 m. atrastos vandenyno dugno magnetinės anomalijos, įmagnetėjimo simetrija.
Šiuo metu plokščių tektonikos teoriją patvirtino ir tiesioginiai plokščių judėjimo stebėjimai GPS metodu ir kvazarų spinduliavimo interferometrija.
Modernioji plokščių tektonikos teorija
Per pastaruosius dešimtmečius plokščių tektonikos mokslas progresavo, ir dalis jos teiginių kito. Šiuo metu svarbiausi jo postulatai yra šie:
- Paviršinę kietąją Žemės planetos sluoksnį sudaro kieta ir trapi litosfera ir elastinga astenosfera. Astenosferos konvekcija yra plokščių judėjimo priežastis.
- Litosferą sudaro septynios didžiosios plokštės ir dešimtys vidutinių ir mažųjų plokščių. Plokščių pakraščiai yra seisminio, tektoninio ir magminio aktyvumo zonos.
- Horizontalų litosferos plokščių judėjimą aprašo Eilerio teorema.
- Egzistuoja trys plokščių tarpusavio judėjimo tipai:
- plėtimasis (divergencija), pasireiškianti spredingu;
- susidūrimas (konvergencija);
- slinkis (transforminiai, konservatyvieji lūžiai).
- Plėtimąsi (spredingą) vandenynų dugne kompensuoja nirimas (subdukcija) ir irimas jų pakraščiuose, todėl Žemės spindulys ir apimtis nekinta.
- Litosferos plokštės juda, nes jas traukia konvekciniai astenosferos srautai.
Nuorodos
- Apie plokščių judėjimą Archyvuota kopija 2006-02-07 iš Wayback Machine projekto.
- Plokščių pakraščių iliustracijos Archyvuota kopija 2006-01-17 iš Wayback Machine projekto.
- Ugnies žiedas, plokščių tektonika, karštieji taškai Archyvuota kopija 2005-12-31 iš Wayback Machine projekto.
- „Ugnies žiedas“ Archyvuota kopija 2006-01-11 iš Wayback Machine projekto.
- Nuorodos į akademinius ir edukacinius puslapius straipsnio tematika Archyvuota kopija 2006-01-11 iš Wayback Machine projekto.
- Mokomieji filmai straipsnio tematika
- Senovinių plokščių rekonstrukcija Archyvuota kopija 2005-11-24 iš Wayback Machine projekto.
- Iliustracijos ir tekstai geologijos tematika Archyvuota kopija 2006-01-31 iš Wayback Machine projekto..
- Žemynų judėjimas per pastaruosius 620 mln metų Archyvuota kopija 2006-02-10 iš Wayback Machine projekto.
- Tektoninių plokščių judėjimo priežastys ir mechanizmas Archyvuota kopija 2017-09-12 iš Wayback Machine projekto.
- Marso tektonika Archyvuota kopija 2005-12-25 iš Wayback Machine projekto.
- Plokščių tektonika ir planetos klimatas Archyvuota kopija 2006-01-07 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
- Egidijus Trimonis. Jūrų ir vandenynų geologija. Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Plokščių tektonika, Kas yra Plokščių tektonika? Ką reiškia Plokščių tektonika?
Siam straipsniui ar jo daliai truksta isnasu į patikimus saltinius Jus galite padeti Vikipedijai pridedami tinkamas isnasas su saltiniais Ploksciu tektonika siuolaikine geologine paradigma apie litosferos judejima Ji teigia kad Zemes pluta sudaro santykinai stabilus blokai tektonines plokstes kurios tarpusavyje juda Si teorija paaiskina zemes drebejimu vulkaninio aktyvumo prigimtį ir kalnu susidarymo priezastis Tektonines plokstesPloksciu judejimasPlokstes nuolat juda iki 16 cm per metus ir saveikauja tarpusavyje todel ju plotai nuolat kinta pleciasi arba mazeja Ploksciu sandurose formuojasi triju tipu pakrasciai plokstes tolsta viena nuo kitos destruktyvieji plokstes spaudzia viena kita ir plokstes slysta viena palei kita Butent ploksciu pakrasciuose vyksta dauguma aktyviausiu geologiniu reiskiniu tokiu kaip ugnikalniu issiverzimai zemes drebejimai kalnu ir vandenynu duburiu ir loviu formavimasis Jega judinanti litosferos plokstesPloksciu judejimas vyksta del silumines kilmes mantijos srautu konvekcijos Sios energijos saltinis silumos pernesimas is labai įkaitusio Zemes branduolio apie 5000 C Įkaitusios uolienos pleciasi ju tankis mazeja ir uolienos kyla aukstyn uzleisdamos vieta atvesusioms ir tankesnems medziagoms Virsutineje sio ciklo dalyje medziagos juda horizontaliai ir traukia tektonines plokstes Taigi ploksciu judejimas yra Zemes vesimo pasekme kai dalis silumines energijos virsta mechaniniu darbu Greta silumines energijos egzistuoja ir daugiau jegu įtakojanciu litosferos ploksciu judejima butent vandenyninei plutai grimztant į mantija bazaltines uolienos virsta uolienomis tankesnemis ir sunkesnemis uz įprastines mantijos uolienas Tokiu budu tapdamas sunkesnis vandenynines plokstes pakrastys grimzta į mantija sykiu tempdamas likusia dalį Ploksciu pakrasciaiKonstruktyviojo pakrascio fragmentas Islandijoje tiltukas jungia Eurazijos ir Siaures Amerikos tektonines plokstes Konstruktyvieji pakrasciai Konstruktyvieji pakrasciai susidaro ties viena nuo kitos tolstanciomis plokstemis Atsirandantį plysį uzpildo į virsu besiverzianti karsta magma kuri vesdama pati tampa plokstes dalimi Jeigu konstruktyvusis pakrastys yra vandenyno dugne pvz sie procesai vandenyna kasmet paplatina keliais centimetrais Sis reiskinys geriausiai matomas sausumoje pavyzdziui Islandijoje kurioje plokstes pletimosi vieta riftas iskyla į sausuma Didziausias konstruktyvusis sausumos luzis yra Didysis riftinis slenis Uolienu įmagnetejimas abipus konstruktyviuju luziu yra simetriskas ir tai yra vienas is įrodymu kad tektonine plokste ties luziu pleciasi simetriskai Destruktyvieji pakrasciai Destruktyvieji pakrasciai susidaro tektoniniu ploksciu susidurimo vietose ir gali sudaryti keliu rusiu geologines formacijas Pirmuoju atveju kai sunkesne vandenynine plokste susiduria su lengvesne zemynine plokste ji nyra gilyn formuodama gilius povandeninius lovius o dar giliau nirimo arba subdukcijos zona Sioje zonoje ploksciu pakrasciai del trinties trupa ir lydosi Istirpusi plokstes uoliena yra lengvesne negu mantija todel magma kyla aukstyn ir issiverzdama formuoja ugnikalnius bei istisas vulkaninius kalnu grandines tokius kaip Andai Kaskadiniai kalnai Didziausioji planetoje Ramiojo vandenyno plokste is visu pusiu apsupta vulkaniniu kalnu vadinamojo Ugnies ziedo Vandenynine plokste nyra po lengvesne kontinentine plokste ir formuoja vulkaniniu kalnu grandine Antruoju atveju susidurus dviem vandenyninem plokstem senesnioji taigi labiau atvesusi ir sunkesne grimzta po jaunesniaja ir tokioje sanduroje formuojasi pavyzdziui Marianu Vanuatu ir Saliamono salos Ramiajame vandenyne Antilu salos Atlanto vandenyne Ties tokiu salu lanku susidaro ir gilus povandeniniai loviai Jeigu tarpusavyje susiduria dvi zemynines plokstes formuojasi rauksliniai kalnai Himalajai Alpes Sanduros vietoje esantys nuogulu sluoksniai persikreipia sudaro rauksles kurios kartais buna beveik gulscios su horizontaliais luziais Konservatyvieji pakrasciai Vienos palei kita slystanciu ploksciu pakrasciai vadinami konservatyviaisiais arba transforminiais kadangi ju sanduroje Zemes pluta nei formuojasi nei nyksta Tokia uolienu dislokacija vadinama stumiu kuris gali buti kairysis jeigu uolienos pasislenka į kaire arba desiniuoju poslinkis į desine Vienas is garsiausiu konservatyviuju luziu yra sv Andrejaus luzis angl San Andreas fault Siaures Amerikoje nutįses skersai Kalifornijos pakrantes regionu nuotrauka Ties siuo desiniuoju luziu Ramiojo vandenyno plokste slysta palei Siaures Amerikos plokste siaures kryptimi Ploksciu judejimas praeityjePraeityje Zemes litosferos vaizdas is esmes skyresi slenkant tektoninems plokstems nuolatos susidarydavo ir skildavo senoviniai Gondvana Laurazija Pangeja Rodinija Ploksciu tektonikos koncepcijos raidaAnkstesnioji teorija aiskinusi Zemes plutos strukturos ypatybes buvo Dz Deno teorija kurios iskelta kontrakcijos hipoteze XX a pradzia teige kad Zeme vesdama panasiai kaip keptas obuolys raukslejasi ir jos pavirsiuje atsiranda rauksles kalnai Sios teorijos salininkai teige izostazijos principa pasak kurio Zeme sudaro granitai zemynai ir bazaltai okeanai Traukiantis Zemei okeanuose susidaro jegos kurios spaudzia zemynus todel sie kyla formuojasi kalnus o paskui luzineja Sio irimo rezultatai nugula įdubose Siai schemai priestaravo vokieciu mokslininkas meteorologas 1880 1930 pavardes rasybos variantai Vegeneris Vegeneris kuris 1912 m sausio 6 d Vokieciu geologijos draugijoje perskaite pranesima apie zemynu dreifa Antonijo Snider Pellegrini zemelapis Viena is paskatu sukurti sia teorija buvo ankstesni pastebejimai kad Afrikos ir Pietu Amerikos pakranciu konturai sutampa taip tiksliai tarsi jiedu butu susidare skilus vienam anksciau egzistavusiam zemynui Sis sutapimas buvo pastebetas dar iki jo flamandu kartografo Abrahamo Ortelijaus Abraham Ortelius Frensio Beikono Francis Bacon Theodoro Christopho Lilienthalio Aleksandro fon Humbolto Alexander von Humboldt darbuose kapitonas Antonijas Snider Pellegrinis 1858 m zemelapyje pademonstravo abieju Ameriku Afrikos ir Europos konturu sutapima zr iliustracija Vegeneris nepasitenkino pakranciu konturu sutapimu bet istyre abieju kontinentu geologinius bruozus ir rado daug geologiniu kompleksu kurie sutapdavo analogiskai su kranto liniju sutapimu Kita argumentu grupe siai teorijai patvirtinti buvo rekonstrukcijos paleontologijos ir biogeografijos duomenys pavyzdziui kad daug gyvunu ir augalu rusiu turi arealus abiejose Atlanto pusese Tie arealai labai panasus bet juos skiria vandenyno plotai Greta siu zemynu dreifo teorijos patvirtinimu Vegeneris kaupe geofizinius ir geodezinius įrodymus taciau tuo metu siu mokslu bukle nebuvo pakankama kontinentu judejimui uzfiksuoti Is pradziu mokslo bendruomene zemynu dreifo teorija prieme palankiai bet jau po poros metu pradeta grieztai kritikuoti Svarbiausias oponentu klausimas į kurį Vegeneris neturejo atsakymo kokia jega judina Zemes plutos plokstes Buvo daromos prielaidos kad sis judejimas vyksta del Koriolio jegos potvyniu ir kt bet paprasciausi apskaiciavimai parode kad visu siu jegu visiskai nepakanka pajudinti kolosaliems kontinentu blokams Kadangi atsakymo į sį klausima nebuvo be konstruktyvios kritikos buvo ignoruoti visi kiti gausus faktai palankus Vegenerio teorijai Po Vegenerio mirties 1930 m jo teorija buvo is esmes atmesta ir dauguma moksliniu darbu vadovavosi geosinklinaliu teorija Vegenerio teorija atgime XX a septintajame desimtmetyje kai buvo sudarytas Pasaulinio vandenyno reljefo zemelapis kuriame matesi kad vandenynu centre driekiasi vandenynu vidurio kalnagubriai 1 5 2 km iskylantys virs Remdamiesi siais naujais duomenimis ir 1962 1963 m iskele spredingo teorija angl seaflood spreading juros dugno pletimasis Anot sios teorijos mantijoje vyksta konvekcija mazdaug 1 cm per metus Kylantys konvekciniai srautai kelia mantijos medziaga kuri kas 300 400 metu atnaujina vandenyno dugna ties kalnagubrio asies pagrindu Patys kontinentai ne plaukia vandenynu pluta o slenka mantija budami litosferos ploksciu dalimi postuluoja kad okeaniniu baseinu strukturos yra nepastovios nestabilios o kontinentai pastovus Sia teorija patvirtino ir 1963 m atrastos vandenyno dugno magnetines anomalijos įmagnetejimo simetrija Siuo metu ploksciu tektonikos teorija patvirtino ir tiesioginiai ploksciu judejimo stebejimai GPS metodu ir kvazaru spinduliavimo interferometrija Modernioji ploksciu tektonikos teorijaPer pastaruosius desimtmecius ploksciu tektonikos mokslas progresavo ir dalis jos teiginiu kito Siuo metu svarbiausi jo postulatai yra sie Pavirsine kietaja Zemes planetos sluoksnį sudaro kieta ir trapi litosfera ir elastinga astenosfera Astenosferos konvekcija yra ploksciu judejimo priezastis Litosfera sudaro septynios didziosios plokstes ir desimtys vidutiniu ir mazuju ploksciu Ploksciu pakrasciai yra seisminio tektoninio ir magminio aktyvumo zonos Horizontalu litosferos ploksciu judejima apraso Eilerio teorema Egzistuoja trys ploksciu tarpusavio judejimo tipai pletimasis divergencija pasireiskianti spredingu susidurimas konvergencija slinkis transforminiai konservatyvieji luziai Pletimasi spredinga vandenynu dugne kompensuoja nirimas subdukcija ir irimas ju pakrasciuose todel Zemes spindulys ir apimtis nekinta Litosferos plokstes juda nes jas traukia konvekciniai astenosferos srautai NuorodosVikiteka Ploksciu tektonika vaizdine ir garsine medziagaApie ploksciu judejima Archyvuota kopija 2006 02 07 is Wayback Machine projekto Ploksciu pakrasciu iliustracijos Archyvuota kopija 2006 01 17 is Wayback Machine projekto Ugnies ziedas ploksciu tektonika karstieji taskai Archyvuota kopija 2005 12 31 is Wayback Machine projekto Ugnies ziedas Archyvuota kopija 2006 01 11 is Wayback Machine projekto Nuorodos į akademinius ir edukacinius puslapius straipsnio tematika Archyvuota kopija 2006 01 11 is Wayback Machine projekto Mokomieji filmai straipsnio tematika Senoviniu ploksciu rekonstrukcija Archyvuota kopija 2005 11 24 is Wayback Machine projekto Iliustracijos ir tekstai geologijos tematika Archyvuota kopija 2006 01 31 is Wayback Machine projekto Zemynu judejimas per pastaruosius 620 mln metu Archyvuota kopija 2006 02 10 is Wayback Machine projekto Tektoniniu ploksciu judejimo priezastys ir mechanizmas Archyvuota kopija 2017 09 12 is Wayback Machine projekto Marso tektonika Archyvuota kopija 2005 12 25 is Wayback Machine projekto Ploksciu tektonika ir planetos klimatas Archyvuota kopija 2006 01 07 is Wayback Machine projekto LiteraturaEgidijus Trimonis Juru ir vandenynu geologija Vilniaus universiteto leidykla 2002