Natūrinis ūkis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Natūrinis ūkis – visuomenės ūkio organizavimo forma, būdinga laikotarpiui nuo pirminės bendruomenės iki ankstyvosios feodalinės ekonomikos, kurioje vyrauja žemės ūkio produktų gamyba, skirta ne pardavimui, bet pačių gamintojų tarpiniam ir galutiniam vartojimui.

Ypatybės

Natūriniam ūkiui būdingas artimumas gamtai, žemės ūkio gamybos, pagrįstos primityvia žemės ūkio technika ir rankų darbu vyravimas, tradicinių gamybos būdų ir gaminamos produkcijos pastovumas, gamybos uždarumas bei ūkio vienetų universalumas – gebėjimas patiems apsirūpinti visais reikalingais ištekliais ir pasigaminti pragyvenimui būtinų produktų. Tai sąlygojo lėtus tempus. Natūriniame ūkyje be žemės ūkio nemažą reikšmę turi , medžioklė, žvejyba, rankiojimas.

Istorija

Istoriškai natūrinis ūkis buvo pirmoji gamybos organizavimo forma, atsiradusi pirminėje . Iki pinigų atsiradimo tarp ūkio vienetų egzistavo prekių ir paslaugų natūriniai mainai, bet didžioji dalis produkcijos buvo suvartojama pačių gamintojų ir jų šeimos narių.

Vergovinėje ir feodalinėje visuomenėje natūrinis ūkis taip pat buvo ūkio pagrindas, nors šalia jo jau egzistavo ir prekinė gamyba. Tačiau į rinką patekdavo tik nedidelė visuomenėje pagamintos produkcijos dalis. Dalis produkcijos į rinką patekdavo kaip nesuvartota natūrinės rentos dalis.

Natūrinio ūkio trūkumas buvo specializacijos nebuvimas ir mažas darbo našumas, dėl to, įsigalėjus kapitalizmui, plėtojantis ekonomikai, finansams, technologijoms ir didėjant darbo pasidalijimui natūrinį ūkį pamažu keitė prekinė gamyba.

Silpniau išsivysčiusiose šalyse (Azija, Centrinė Amerika, Pietų Amerika, Afrika, Okeanija, o nuo XX a. pabaigos ir kai kuriose buvusios TSRS respublikose) ir XXI a. pradžioje valstiečių ūkiai turi nemažai natūriniam ūkiui būdingų bruožų.

Lietuvoje

Lietuvoje nuo pirminės gentinės bendruomenės laikų natūrinio ūkio pagrindas buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, žemės ūkio produktų perdirbimas į vartojimo reikmenis (grūdų kūlimas, duonos kepimas, lininių ir vilnonių audinių audimas, verpimas, pynimas, kailių ir odų dirbimas ir t. t.), būsto ir ūkinių pastatų statyba, darbo įrankių gamyba, medžioklė ir žvejyba.

XIX a., ypač po baudžiavos panaikinimo natūrinis ūkis pradėjo nykti. Sparčiausiai tai vyko Suvalkijoje, kur greičiau plėtojosi prekiniai santykiai. Tačiau kai kurių natūrinio ūkio elementų Lietuvoje išliko ir XXI a. – tai ūkininkų ir dalies miestiečių asmeniniai pagalbiniai ūkiai, kolektyviniai daržai ir sodai.

Šaltiniai

1. Venantas Mačiekus. Natūrinis ūkis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 98 psl.