Lytinis dauginimasis

Lytinis dauginimasis – dauginimosi būdas, kai tam, kad organizmas susilauktų palikuonių, reikalingos dvi gametos – kiaušialąstė ir spermatozoidas. reikalingos dvi skirtingos lytys – patelė ir patinėlis (žmonių atveju vadinama vyru ir moterimi). organizmų gametos morfologiškai vienodos,  – morfologiškai skirtingos, judrios. Lytinis dauginimosi būdas, kai susilieja dvi to paties individo gametos arba du vienos ląstelės branduoliai, vadinamas autogamija, kai 2 individai – hologamija.

Priešingas lytiniam dauginimuisi yra nelytinis dauginimosi būdas. Lytinis dauginimasis yra evoliuciškai naujesnis; jo privalumas – užtikrinama didesnė genetinė įvairovė, leidžianti geriau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų. Skirtingi organizmai naudoja skirtingas lytinio dauginimosi strategijas, pritaikytas prie aplinkos sąlygų ir gyvenimo būdo.

Lytinis dauginimasis labiausiai paplitęs tarp daugialąsčių eukariotų – gyvūnų, grybų ir augalų. Lytiškai dauginasi ir kai kurie vienaląsčiai eukariotai. Lytinis dauginimasis nebūdingas prokariotams, t.y., vienaląsčiams, neturintiems ląstelės branduolio (bakterijoms ir archėjoms). Kita vertus, kai kurių bakterijų dauginimosi būdai (, ir ) gali būti laikomi analogiški lytiniam dauginimuisi, nes procesų metu sukuriama nauja genetinė informacija. Kai kurie baltymai ir kitos lytiniam dauginimuisi svarbios savybės galėjo atsirasti jau bakterijose, tačiau manoma, kad lytinis dauginimasis išsivystė eukariotų protėvyje.

Pirmieji suakmenėję eukariotų lytinio dauginimosi įrodymai yra iš ir siekia 1,05 mlrd. metų pr. m. e.

Lytinio dauginimosi evoliucija laikoma paradoksalia – nelytinis dauginimasis turėtų būti pranašesnis, nes kiekvienas sukurtas naujas organizmas gali išnešioti savo palikuonis. Tai reiškia, kad nelytiškai besidauginančiai populiacijai būdingas gebėjimas su kiekviena karta augti vis sparčiau. Lytinio dauginimosi trūkumai – besidauginančiam organizmui reikalingas partneris, o anizogamijos atveju palikuonis išnešioti gali tik apie 50 % populiacijos, taip pat tai, kad besidauginantis organizmas gali perduoti tik 50 % savo genų. Kita vertus, vienas neabejotinas lytinio dauginimosi privalumas yra tas, kad jis didina genetinę įvairovę ir trukdo kauptis žalingoms genetinėms mutacijoms.

Šaltiniai

1. Lytinis dauginimasis (VLE)
2. Nieuwenhuis, Bart (2016-10-19). „The frequency of sex in fungi“. Philosophical Transactions B. 371 (1706). doi:10.1098/rstb.2015.0540. PMC 5031624. PMID 27619703.
3. Woods, Kerry (2012-06-19). „Flowering Plants“. Encyclopedia of Life. Suarchyvuota iš originalo 2022-09-13. Nuoroda tikrinta 2022-09-12.
4. Chalker, Douglas (2013). „Epigenetics of Ciliates“. Cold Spring Harbor Perspectives in Biology. 5 (12): a017764. doi:10.1101/cshperspect.a017764. PMC 3839606. PMID 24296171. Suarchyvuota iš originalo 2022-09-13. Nuoroda tikrinta 2022-09-13 – via Cold Spring Harbor.
5. Knop, Michael (2011). „Yeast cell morphology and sexual reproduction – A short overview and some considerations“. Comptes Rendus Biologies. 334 (8–9): 599–606. doi:10.1016/j.crvi.2011.05.007. PMID 21819940. Suarchyvuota iš originalo 2022-09-13. Nuoroda tikrinta 2022-09-13 – via Elsevier Science Direct.
6. Narra, Hema (2015-09-05). „Of What Use Is Sex to Bacteria?“. Current Biology. 16 (17): R705–R710. doi:10.1016/j.cub.2006.08.024. PMID 16950097. S2CID 18268644.
7. Goodenough, Ursula (2014-03-01). „Origins of Eukaryotic Sexual Reproduction“. Cold Spring Harbor Perspectives in Biology. 6 (3): a016154. doi:10.1101/cshperspect.a016154. PMC 3949356. PMID 24591519.
8. N.J. Butterfield (2000). „Bangiomorpha pubescens n. gen., n. sp.: implications for the evolution of sex, multicellularity, and the Mesoproterozoic/Neoproterozoic radiation of eukaryotes“. . 26 (3): 386–404. Bibcode:2000Pbio...26..386B. doi:10.1666/0094-8373(2000)026<0386:BPNGNS>2.0.CO;2. S2CID 36648568. Suarchyvuota iš originalo 2016-10-23. Nuoroda tikrinta 2013-11-03.
9. T.M. Gibson (2018). „Precise age of Bangiomorpha pubescens dates the origin of eukaryotic photosynthesis“. . 46 (2): 135–138. Bibcode:2018Geo....46..135G. doi:10.1130/G39829.1. Suarchyvuota iš originalo 2022-11-14. Nuoroda tikrinta 2021-10-28.
10. Otto, Sarah (2014). „Sexual Reproduction and the Evolution of Sex“. Scitable. Suarchyvuota iš originalo 2019-01-28. Nuoroda tikrinta 2019-02-28.
11. John Maynard Smith The Evolution of Sex 1978.
12. Ridley, M. (2004) Evolution, 3rd edition. Blackwell Publishing, p. 314.
13. Hussin, Julie G; Hodgkinson, Alan; Idaghdour, Youssef; et al. (2015-03-04). „Recombination affects accumulation of damaging and disease-associated mutations in human populations“. Nature Genetics. 47 (4): 400–404. doi:10.1038/ng.3216. PMID 25685891. S2CID 24804649. Suarchyvuota iš originalo 2021-01-20. Nuoroda tikrinta 2021-03-07.

Taip pat skaitykite

• Biologinė lytis
• Dauginimasis
• Hermafroditas
• Heteroseksualumas
• Lytiniai santykiai