Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Lučianas BerijasL Berijas XX a 8 deš BiografijaGimė1925 m spalio 24 d Onelija Imperija ItalijaMirė2003 m gegužės 27 d 77
Luciano Berio
| Lučianas Berijas | |
| L. Berijas XX a. 8-deš. | |
| Biografija | |
|---|---|
| Gimė | 1925 m. spalio 24 d. Onelija, Imperija, Italija |
| Mirė | 2003 m. gegužės 27 d. (77 metai) Roma, Italija |
| Žanrai | avangardinė, elektroninė muzika |
| Veikla | kompozitorius |
| Aktyvumo metai | 1947–2003 |
Lučianas Berijas (it. Luciano Berio, 1925 m. spalio 24 d. – 2003 m. gegužės 27 d.) – italų kompozitorius. Jis yra žinomas dėl savo eksperimentinio darbo (ypač dėl 1968 m. sukurtos kompozicijos Sinfonia ir jo serijos virtuozinių solinių kūrinių pavadinimu „Sequenza“), taip pat už novatorišką darbą elektroninėje muzikoje.
Biografija
Luciano Berio gimė Onelijos mieste, Italijoje. Jis buvo mokomas skambinti fortepijonu, tėvas ir senelis buvo vargonininkais. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau jau pirmą dieną jis susižeidė ranką ir praleido ilgą laiką karinėje ligoninėje. Po karo Berijas studijavo , ir klasėse. Jis negalėjo toliau mokytis skambinti pianinu dėl sužeistos rankos, todėl pasirinko studijuoti kompoziciją. 1947 m. pirmą kartą viešai atliktas vienas jo kūrinių, siuita fortepijonui. Tuo metu susipažino su amerikiečiu kilmės mecosopranu , su kurią susituokė netrukus baigęs mokslus (1964 m. išsiskyrė). Berijas parašė keletą kūrinių, kuriuose išskirtinai išnaudojo savo žmonos balsą.
1951 m. jis persikėlė į JAV, kur mokėsi Tanglvudo muzikos centre, Luidžio Dalapikolos klasėje. Ten jis susidomėjo technika. Nuo 1954 iki 1959 m. jis lankė Naujosios muzikos kursus Darmštate, kur susipažino su Pjero Bulezo, Karlhainco Štokhauzeno, Djordi Ligečio ir kitais žymiais to meto kompozitoriais. Susidomėjęs elektronine muzika, jis 1955 m. įkūrė eksperimentinę „muzikinės fonologijos studiją“ (it. Studio di Fonologia Musicale). Į studiją buvo kviečiami žymūs kompozitoriai (Džonas Keidžas ir kt.). Taip pat pradėjo leisti žurnalą apie elektroninę muziką Italijoje Incontri Musicali. 1966 m. Jis laimėjo Italijos premiją už darbą „Laborintus II“. 1968 m. Su dideliu triumfu įvyko „Simfonijos“, kuri vėliau tapo garsiausiu kompozitoriaus kūriniu, premjera, parašyta aštuoniems balsams ir orkestrui. Simfonija skirta 125-osioms Niujorko filharmonijos orkestro metinėms ir Leonardui Bernšteinui. Premjerą atliko ir „“ diriguojant pačiam autoriui. 1965–1972 metais jis dėstė kompoziciją ir įkūrė Naująjį muzikos ansamblį Niujorko muzikos mokykloje Juilliard. 1972 m. grįžo į Italiją. Nuo 1974 iki 1980 m. Jis buvo Paryžiaus IRCAM elektroakustinio muzikos skyriaus direktorius. 1987 metais jis įsikūrė Florencijoje. Nuo 1994 iki 2000 m. Jis buvo garbės kompozitoriumi Harvardo universitete.
Kūryba
„Magnificat“ dviem sopranams, mišriam chorui, dviem fortepijonams, aštuoniems mediniams pučiamiesiems ir perkusijai pirmą kartą atkreipė visuomenės dėmesį į 25 metų kompozitorių. Jau „Magnificat“ kūrinyje pastebima Berijo polinkis į garsinius eksperimentus. Berijas sujungė instrumentinius garsus su elektroniniais triukšmais ir žmogaus garsais, pavyzdžiui, kūrinyje „Thema – Omaggio a Joyce“ (1958 m.) balsui ir magnetofonui. Šiame darbe, kaip ir savo kituose darbuose, Berijas pradėjo dialogą su šiuolaikine literatūra. Noras suvienyti naujai skambesį ir formą, įvairias meno ir gamtos sferas, lėmė tai, kad Berijas vėl ir vėl įvairiai varijuodamas muzikinę medžiagą vykdė eksperimentus. Taigi, savo „Symphony“ (1968) aštuoniems balsams ir orkestrui trečioje dalyje cituoja skerco iš Giustavo Malerio simfonijos c-moll. Tačiau Berijo su kitais šiuolaikinio XX a. 7-ojo dešimtmečio kompozitoriais vienijo ne tik naudojama technika, bet ir polinkis į scenininę muziką ir eksperimentinį teatrą. 1960 m. Baigtas jo darbas „Apskritimai“ rodo vaizdingą koncepciją, sukurtą su gestų ir dainininkės judėjimo scenoje sinteze.
Sequenza
Berio sukūrė seriją virtuozinių kūrinių solo instrumentams pagal ir pavadino rinkinį Sequenza. Pirmasis, Sequenza I sukurtas 1958 m. sukurtas fleitai, paskutinė dalis, Sequenza XIV (2002) yra violončelei. Šie darbai aprėpia visas kiekvieno instrumento galimybes, dažnai reikalaudami išplėstų grojimo technikų.
- Sequenza I fleitai (1958);
- Sequenza II arfai (1963);
- Sequenza III moters balsui (1966);
- Sequenza IV fortepijonui (1966);
- Sequenza V trombonui (1965);
- Sequenza VI altui (1967);
- Sequenza VII obojui (1969);
- Sequenza VIIb soprano saksofonui;
- Sequenza VIII smuikui (1976);
- Sequenza IXa klarnetui (1980);
- Sequenza IXb alto saksofonui (1981);
- Sequenza IXc bosiniam klarnetui;
- Sequenza X C trimitui ir fortepijono rezonansui (1984);
- Sequenza XI gitarai (1987–88);
- Sequenza XII fagotui (1995);
- Sequenza XIII akordeonui „Chanson“ (1995);
- Sequenza XIVa violončelei (2002);
- Sequenza XIVb kontrabosui (Stefano Skodanibijo adaptacija, 2004).
Sceniniai kūriniai
- Opera (1970, perdarytas 1977)
- La vera storia (1982)
- Un re in ascolto (1984)
- Vor, während, nach Zaide (1995)
- Outis (1996)
- Cronaca del luogo (1999)
- Turandot (2001; pabaiga Pučinio operai)
Šaltiniai
- Edoardo Sanguineti, Teatro. K, Passaggio, Traumdeutung, Protocolli, Milan: Feltrinelli, 1969.
- Edoardo Sanguineti, Per Musica, edited by Luigi Pestalozza, Modena, Milan: Mucchi and Ricordi, 1993.
- Charlotte Seither, Dissoziation als Prozeß. „Sincronie for string quartet“ von Luciano Berio, Kassel: Bärenreiter 2000.
- Peter Stacey, Contemporary Tendencies in the Relationship of Music and Text with Special Reference to „Pli selon pli“ (Boulez) and „Laborinthus II“ (Berio), New York, London: Garland, 1989.
- Ivanka Stoïanova, Verbe et son „centre et absence“. Sur „Cummings ist der Dichter“ de Boulez, „O King“ de Berio et „Für Stimmen… Missa est“ de Schnebel, in: Musique en jeu, 1 (1974), pp. 79–102.
- Ivanka Stoïanova, Texte ─ geste ─ musique, Paris: 10/18, 1978, („O King“, pp. 168–173).
- Ivanka Stoïanova, Prinzipien des Musiktheaters bei Luciano Berio ─ „Passaggio“, „Laborintus II“, „Opera“, in: Otto Kolleritsch (ed.), Oper heute. Formen der Wirklichkeit im zeitgenössischen Musiktheater, Studien zur Wertungsforschung 16, Graz, Wien: Universal Edition 1985, pp. 217–227.
- Ivanka Stoïanova, „Luciano Berio. Chemins en musique“. La Revue Musicale Nos. 375–377 (1985).
- Ivanka Stoïanova, Procédés narratifs dans le théâtre musical récent: L. Berio, S. Bussotti et K. Stockhausen, in: Ivanka Stoïanova, Entre Détermination et aventure. Essais sur la musique de la deuxième moitié du XXème siècle, Paris: L’Harmattan, 2004, pp. 243–276.
- Marco Uvietta, „È l’ora della prova“: un finale Puccini-Berio per »Turandot«, in: Studi musicali 31/2002, pp. 395–479; English translation: „È l’ora della prova“: Berio’s finale for Puccini’s „Turandot“, in: Cambridge Opera Journal 16 (2004), pp. 187–238.
- Matthias Theodor Vogt, Listening as a Letter of Uriah: A note on Berio’s „Un re in ascolto“ (1984) on the occasion of the opera’s first performance in London (9 February 1989), in: Cambridge Opera Journal 2/1990, pp. 173–185.
- Jean-François Lyotard, „'A Few Words to Sing': Sequenza III“, in: Jean-François Lyotard, Miscellaneous Texts II: Contemporary Artists. Leuven: Leuven University Press, 2012. ISBN 978-90-586-7886-7
- Peter Altmann, Sinfonia von Luciano Berio. Eine analytische Studie, Vienna: Universal Edition, 1977.
- Gianmario Borio, Musikalische Avantgarde um 1960. Entwurf einer Theorie der informellen Musik, Laaber: Laaber Verlag, 1993.
- Ute Brüdermann, Das Musiktheater von Luciano Berio, Bern/Frankfurt/New York, Peter Lang 2007.
- Claudia Sabine Di Luzio, Vielstimmigkeit und Bedeutungsvielfalt im Musiktheater von Luciano Berio, Mainz, Schott 2010.
- Norbert Dressen, Sprache und Musik bei Luciano Berio. Untersuchungen zu seinem Vokalschaffen, Regensburg, Bosse 1982.
- Giordano Ferrari, Les débuts du théâtre musical d’avantgarde en Italie, Paris, L’Harmattan 2000.
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Luciano Berio, Kas yra Luciano Berio? Ką reiškia Luciano Berio?
Lucianas BerijasL Berijas XX a 8 des BiografijaGime1925 m spalio 24 d Onelija Imperija ItalijaMire2003 m geguzes 27 d 77 metai Roma ItalijaZanraiavangardine elektronine muzikaVeiklakompozitoriusAktyvumo metai1947 2003 Lucianas Berijas it Luciano Berio 1925 m spalio 24 d 2003 m geguzes 27 d italu kompozitorius Jis yra zinomas del savo eksperimentinio darbo ypac del 1968 m sukurtos kompozicijos Sinfonia ir jo serijos virtuoziniu soliniu kuriniu pavadinimu Sequenza taip pat uz novatoriska darba elektronineje muzikoje BiografijaLuciano Berio gime Onelijos mieste Italijoje Jis buvo mokomas skambinti fortepijonu tevas ir senelis buvo vargonininkais Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pasauktas į kariuomene taciau jau pirma diena jis susizeide ranka ir praleido ilga laika karineje ligonineje Po karo Berijas studijavo ir klasese Jis negalejo toliau mokytis skambinti pianinu del suzeistos rankos todel pasirinko studijuoti kompozicija 1947 m pirma karta viesai atliktas vienas jo kuriniu siuita fortepijonui Tuo metu susipazino su amerikieciu kilmes mecosopranu su kuria susituoke netrukus baiges mokslus 1964 m issiskyre Berijas parase keleta kuriniu kuriuose isskirtinai isnaudojo savo zmonos balsa 1951 m jis persikele į JAV kur mokesi Tanglvudo muzikos centre Luidzio Dalapikolos klaseje Ten jis susidomejo technika Nuo 1954 iki 1959 m jis lanke Naujosios muzikos kursus Darmstate kur susipazino su Pjero Bulezo Karlhainco Stokhauzeno Djordi Ligecio ir kitais zymiais to meto kompozitoriais Susidomejes elektronine muzika jis 1955 m įkure eksperimentine muzikines fonologijos studija it Studio di Fonologia Musicale Į studija buvo kvieciami zymus kompozitoriai Dzonas Keidzas ir kt Taip pat pradejo leisti zurnala apie elektronine muzika Italijoje Incontri Musicali 1966 m Jis laimejo Italijos premija uz darba Laborintus II 1968 m Su dideliu triumfu įvyko Simfonijos kuri veliau tapo garsiausiu kompozitoriaus kuriniu premjera parasyta astuoniems balsams ir orkestrui Simfonija skirta 125 osioms Niujorko filharmonijos orkestro metinems ir Leonardui Bernsteinui Premjera atliko ir diriguojant paciam autoriui 1965 1972 metais jis deste kompozicija ir įkure Naujajį muzikos ansamblį Niujorko muzikos mokykloje Juilliard 1972 m grįzo į Italija Nuo 1974 iki 1980 m Jis buvo Paryziaus IRCAM elektroakustinio muzikos skyriaus direktorius 1987 metais jis įsikure Florencijoje Nuo 1994 iki 2000 m Jis buvo garbes kompozitoriumi Harvardo universitete Kuryba Magnificat dviem sopranams misriam chorui dviem fortepijonams astuoniems mediniams puciamiesiems ir perkusijai pirma karta atkreipe visuomenes demesį į 25 metu kompozitoriu Jau Magnificat kurinyje pastebima Berijo polinkis į garsinius eksperimentus Berijas sujunge instrumentinius garsus su elektroniniais triuksmais ir zmogaus garsais pavyzdziui kurinyje Thema Omaggio a Joyce 1958 m balsui ir magnetofonui Siame darbe kaip ir savo kituose darbuose Berijas pradejo dialoga su siuolaikine literatura Noras suvienyti naujai skambesį ir forma įvairias meno ir gamtos sferas leme tai kad Berijas vel ir vel įvairiai varijuodamas muzikine medziaga vykde eksperimentus Taigi savo Symphony 1968 astuoniems balsams ir orkestrui trecioje dalyje cituoja skerco is Giustavo Malerio simfonijos c moll Taciau Berijo su kitais siuolaikinio XX a 7 ojo desimtmecio kompozitoriais vienijo ne tik naudojama technika bet ir polinkis į sceninine muzika ir eksperimentinį teatra 1960 m Baigtas jo darbas Apskritimai rodo vaizdinga koncepcija sukurta su gestu ir dainininkes judejimo scenoje sinteze SequenzaBerio sukure serija virtuoziniu kuriniu solo instrumentams pagal ir pavadino rinkinį Sequenza Pirmasis Sequenza I sukurtas 1958 m sukurtas fleitai paskutine dalis Sequenza XIV 2002 yra violoncelei Sie darbai aprepia visas kiekvieno instrumento galimybes daznai reikalaudami isplestu grojimo techniku Sequenza I fleitai 1958 Sequenza II arfai 1963 Sequenza III moters balsui 1966 Sequenza IV fortepijonui 1966 Sequenza V trombonui 1965 Sequenza VI altui 1967 Sequenza VII obojui 1969 Sequenza VIIb soprano saksofonui Sequenza VIII smuikui 1976 Sequenza IXa klarnetui 1980 Sequenza IXb alto saksofonui 1981 Sequenza IXc bosiniam klarnetui Sequenza X C trimitui ir fortepijono rezonansui 1984 Sequenza XI gitarai 1987 88 Sequenza XII fagotui 1995 Sequenza XIII akordeonui Chanson 1995 Sequenza XIVa violoncelei 2002 Sequenza XIVb kontrabosui Stefano Skodanibijo adaptacija 2004 Sceniniai kuriniaiOpera 1970 perdarytas 1977 La vera storia 1982 Un re in ascolto 1984 Vor wahrend nach Zaide 1995 Outis 1996 Cronaca del luogo 1999 Turandot 2001 pabaiga Pucinio operai SaltiniaiEdoardo Sanguineti Teatro K Passaggio Traumdeutung Protocolli Milan Feltrinelli 1969 Edoardo Sanguineti Per Musica edited by Luigi Pestalozza Modena Milan Mucchi and Ricordi 1993 Charlotte Seither Dissoziation als Prozess Sincronie for string quartet von Luciano Berio Kassel Barenreiter 2000 Peter Stacey Contemporary Tendencies in the Relationship of Music and Text with Special Reference to Pli selon pli Boulez and Laborinthus II Berio New York London Garland 1989 Ivanka Stoianova Verbe et son centre et absence Sur Cummings ist der Dichter de Boulez O King de Berio et Fur Stimmen Missa est de Schnebel in Musique en jeu 1 1974 pp 79 102 Ivanka Stoianova Texte geste musique Paris 10 18 1978 O King pp 168 173 Ivanka Stoianova Prinzipien des Musiktheaters bei Luciano Berio Passaggio Laborintus II Opera in Otto Kolleritsch ed Oper heute Formen der Wirklichkeit im zeitgenossischen Musiktheater Studien zur Wertungsforschung 16 Graz Wien Universal Edition 1985 pp 217 227 Ivanka Stoianova Luciano Berio Chemins en musique La Revue Musicale Nos 375 377 1985 Ivanka Stoianova Procedes narratifs dans le theatre musical recent L Berio S Bussotti et K Stockhausen in Ivanka Stoianova Entre Determination et aventure Essais sur la musique de la deuxieme moitie du XXeme siecle Paris L Harmattan 2004 pp 243 276 Marco Uvietta E l ora della prova un finale Puccini Berio per Turandot in Studi musicali 31 2002 pp 395 479 English translation E l ora della prova Berio s finale for Puccini s Turandot in Cambridge Opera Journal 16 2004 pp 187 238 Matthias Theodor Vogt Listening as a Letter of Uriah A note on Berio s Un re in ascolto 1984 on the occasion of the opera s first performance in London 9 February 1989 in Cambridge Opera Journal 2 1990 pp 173 185 Jean Francois Lyotard A Few Words to Sing Sequenza III in Jean Francois Lyotard Miscellaneous Texts II Contemporary Artists Leuven Leuven University Press 2012 ISBN 978 90 586 7886 7 Peter Altmann Sinfonia von Luciano Berio Eine analytische Studie Vienna Universal Edition 1977 Gianmario Borio Musikalische Avantgarde um 1960 Entwurf einer Theorie der informellen Musik Laaber Laaber Verlag 1993 Ute Brudermann Das Musiktheater von Luciano Berio Bern Frankfurt New York Peter Lang 2007 Claudia Sabine Di Luzio Vielstimmigkeit und Bedeutungsvielfalt im Musiktheater von Luciano Berio Mainz Schott 2010 Norbert Dressen Sprache und Musik bei Luciano Berio Untersuchungen zu seinem Vokalschaffen Regensburg Bosse 1982 Giordano Ferrari Les debuts du theatre musical d avantgarde en Italie Paris L Harmattan 2000 Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu