| Liudvinavo tiltas | |
|---|---|
| Tiltas nuo aukštupio pusės, 2013 m. | |
Liudvinavo tiltas | |
| Vieta | V. Kudirkos g., Liudvinavas, Marijampolės sav. |
| Kerta | Šešupę |
| Ilgis | ~55 m |
| Pastatytas | 1982 m. (pėsč.) |
| Architektas | Pranas Markūnas (gelžb.) |
| Medžiagos | Plienas |
| Konstrukcija | Santvarinis tiltas (pėsč.) |
Liudvinavas tiltas – pėsčiųjų tiltas per Šešupę, stovintis Marijampolės savivaldybėje, Liudvinave, miestelį kertančios V. Kudirkos gatvės ašyje, 0,5 km į vakarus nuo aplinkkelio 182 Marijampolė–Liudvinavas–Krosna ir kelio 2614 Liudvinavas–Gyviškiai–Padovinys sankirtos. Įrengtas ant buvusio kelių transporto tilto atramų. Link tilto vedančios gatvės atkarpos iš abiejų pusių tapusios akligatviais, kurie paženklinti atitinkamais kelio ženklais. Už 130 m Šešupės žemupyje pastatyta užtvanka, tiltas kerta suformuotą Liudvinavo tvenkinį.
Istorija
Apie 1930 m. prie Šešupės pastatyta hidroelektrinė su vandens malūnu. Pagal hidrologo Stepono Kolupailos duomenis 1938 m. leidinyje, Liudvinave stovėjo šis malūnas upės 227,0 kilometre, be tilto.Sovietmečiu hidroelektrinė buvo nuniokota ir neveikianti, užtvanka sugriauta. 2006 m. ji atstatyta, sudarytas tvenkinys. Tilto vietoje jis susiaurėjęs dėl prieigose įrengto pylimo iš miestelio pusės.
Pagal istorinių žemėlapių duomenis, šiuolaikinio aplinkkelio dešiniajame Šešupės krante nebuvo, gyvenvietė plėtėsi priešingame, kairiajame krante, todėl susisiekimas su apskrities centru Marijampole vyko nuo Kalvarijos plento pusės. Pastačius Liudvinavo tiltą, palengvėjo susisiekimas su gretimais valsčiais – Netičkampiu, Padoviniu.
Kelio tiltas
Gelžbetoninį tiltą Liudvinave suprojektavo inžinierius Pranas Markūnas, pagal kurio projektus iki 1940 m. pastatyti 8 tiltai per Šešupę. Netolimi vienas nuo kito Liudvinavo ir Buktos tiltai per Šešupę pastatyti 1924–1926 m., per „pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį“. Amžininkų prisiminimu, be mašinų, juo važiavo ir karinė technika, net tankai. 1944 m. birželio mėn. per II pasaulinį karą Liudvinavo tiltas buvo susprogdintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės. Tuomet krentančios tilto nuolaužos siekė gretimus kiemus. Miestelyje kartu sugriautas ir mažesnis kelio tiltas per Sūduonią.
Netrukus sugriauto tilto vietoje per Šešupę pastatytas medinis lieptas. Nuo 1944 iki 1947 m. ant išlikusių atramų liekanų laikėsi laužytos formos tiltelis pėstiesiems. Nelikus kelio tiltų, arklių tempiami vežimai upę galėjo įveikti per aplinkines brastas. Iš karto po karo žiemos buvo ypatingai šaltos, bent po savaitę ar ilgiau laikėsi 30–35 laipsnių šalčiai, tai transportas važiavo per ledą. 1946 m. vienas sunkvežimis, pilnai pakrautas maišais su grūdais, įlūžo ant ledo prie buvusio tilto. Vairuotojui pavyko išsigelbėti, bet nemaža dalis krovinio nuskendo.
Liudvinavo malūno direktorius Kostas Baravykas ėmėsi iniciatyvos atstatyti per karą sunaikintą tiltą, bet ne buvusį gelžbetoninį, o medinį. Ko gero nebuvo reikiamo statybos darbams projekto, bet planuojamus darbus jis aptarė su lentpjūvėje dirbusiu išmaniu meistru Vincu Kubiliumi. Šalta 1946–1947 m. žiema labai pagelbėjo – į vietą ant ledo buvo vežimais suvežti rąstai statyti tiltui. Darbininkai savo jėgomis sumeistravo polių kalimo įtaisą „bobą“, statė tiltą. Daug rūpesčių kėlė prasidėję pavasarinis potvynis su ledonešiu: lytys grūdosi prie statomo tilto ir laikino liepto. Žmonės budėjo naktimis, ilgomis kartimis stumdė ledus į parengtas pralaidas.
1948 m. liudvinaviečiai jau naudojosi nauju tiltu, pastatytu savo jėgomis. Vėliau buvo sutvirtintos, išbetonuotos dvi tilto atramos. Medinis tiltas tarnavo porą dešimtmečių. Kol juo rūpinosi ir remontavo Liudvinavo malūno žmonės, prie jo veikė lentpjūvė, tol tiltas stovėjo. 1969 m. menkai prižiūrimas statinys buvo supuvęs ir paveiktas ledonešio, tapęs pavojingas eismui, todėl nugriautas.
Pėsčiųjų tiltas
Sovietmečiu plėtėsi dešiniakrantė gyvenvietė, todėl susisiekimui buvo reikalingas bent pėsčiųjų lieptas. 1969 m. vietoje kelio tilto pastatytas medinis lieptas vaikščioti žmonėms. 1979 m. jis buvo nuneštas pavasarinio potvynio. Netrukus, liepos mėnesį sukaltas laikinas lieptas iš lentų. Jis buvo be turėklų, svyruojantis, pramintas „beždžionių tiltu“, nes ne vienam jį teko įveikti „ropojant keturiomis“.
1979 m. rugsėjo 1 d. pastatytas naujas metalinis tiltas, kurio karkasą sudarė suvirinti vamzdžiai. Statinį patikimai prilaikė į upės dugną sukalti storesni metaliniai vamzdžiai. Medžiagas parūpino Vikaviškio fabriko „Pasaga“ Liudvinavo liejimo cechas.
1982 m. pastatytas 3-iasis pėsčiųjų tiltas, sumontuotas iš metalinių konstrukcijų, tebestovinis iki šių dienų. Visi trys Liudvinavo tiltai pėstiesiems per Šešupę buvo statomi ir prižiūrimi vietos metalo liejimo mechaninių dirbtuvių rūpesčiu.
2023 m. prie tilto į upę įlėkė policijos persekiojamas lengvasis automobilis su neteisėtais migrantais. Pasukę į akligatvį, svetimšaliai nežinojo, kad kelio per tiltą nėra.
Konstrukcija
Tiltas trijų tarpatramių. Upės vagoje stūkso du masyvūs betoniniai ramtai, laikę senąjį kelio statinį. Ant šių atramų įtaisyta pėsčiųjų tilto metalinė santvara. Jos viršumi nutiestas skersai sudėtų medinių tašų takas su metalinių turėklų tvorelėmis kraštuose. Santvaroje per upę pakloti komunikacijų vamzdžiai. Tiltas apie 1,5 pločio, bendras jo ilgis apie 55 m.
Literatūra
- Nakas, Algimantas (1997). Architektas inžinierius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai. Vilnius: Technika. ISBN 9986-05-344-7.
- Vizbarienė, Teresė (2019). Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios. Marijampolė: Idėja plius. ISBN 978-609-8253-01-6.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Liudvinavo tiltas, Kas yra Liudvinavo tiltas? Ką reiškia Liudvinavo tiltas?