Lietuvių chartija

Lietuvių chartija – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1949 m. birželio 14 d. parengtas ir leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ 1949 m. Augsburge paskelbtas dokumentas, išreiškiantis lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus.

Prielaidos

Lietuvių chartija sumanyta Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijai, kurią sudarė Domas Krivickas, Kipras Bielinis, Petras Karvelis, ir 1948 m. kuriant Pasaulio lietuvių bendruomenę – Lietuvių chartija paskelbta kartu su laikinaisiais Pasaulio lietuvių bendruomenės nuostatais.

Lietuvių chartija buvo parengta keičiantis lietuvių, TSRS-Vokietijos karo pabaigoje nuo artėjančios TSRS kariuomenės pasitraukusių į Vakarus, daugiausia į Vokietiją, padėčiai. Į XX a. penktojo dešimtmečio pabaigą tapo aišku, kad Lietuva iš TSRS okupacijos greit nebus išvaduota, daugelis pasitraukusiųjų ėmė naudotis galimybe iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių karo pabėgėlių stovyklų (TDP) keltis į JAV, kur 1948 m. buvo priimtas įstatymas, leidžiantis karo pabėgėliams imigruoti, taip pat į Kanadą, Australiją ir kitas nuo karo nenukentėjusias šalis. Gausi Lietuvių tremtinių bendruomenė Vokietijoje ėmė skaidytis ir mažėti. Karo pabėgėliai ėmė virsti imigrantais. Lietuvių intelektualams iškilo uždavinys išsaugoti lietuvybę – kalbą, tautinę kultūrą, papročius, nes buvo aišku, kad kitose šalyse lietuviams teks gyventi tarp kitataučių. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininko M. Krupavičiaus ir kitų iniciatyva nutarta kiekvienoje šalyje steigti lietuvių bendruomenę ir jas visas vienijančią Pasaulio lietuvių bendruomenę.

Chartija

Lietuvių chartiją sudaro įžanginė dalis ir 13 straipsnių, svarbiausias jų – vienuoliktas, kuriame skelbiamas tautinis solidarumas, lietuvių tautiniai simboliai. Įžangoje nusakomi lietuvių tautos siekiai – gyventi laisvai ir nepriklausomai, išlaikyti kalbą, tradicijas. Kituose straipsniuose aptariama tautos, žmogaus, lietuvio, kalbos, šeimos, kultūros, valstybės, mokyklos, draugijų, spaudos, istorijos reikšmė. Lietuvių chartija pabrėžė lietuvių pastangas išsaugoti nepriklausomos Lietuvos tradicijas, kvietė lietuvius puoselėti tautinį patriotizmą, laisvės ir demokratijos siekius:

• LIETUVIŲ TAUTA,

užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą. Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši

• LIETUVIŲ CHARTA
• 1

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.

• 2

Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.

• 3

Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.

• 4

Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.

• 5

Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.

• 6

Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.

• 7

Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.

• 8

Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.

• 9

Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.

• 10

Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims.

• 11

Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė. Lietuvis ugdo tautinį solidarumą. Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Tautinio susipratimo ir lietuvių vienybės ženklan kiekvienas lietuvis moka nuolatinį tautinio solidarumo įnašą.

• 12

Lietuvio tautinės spalvos: geltona – žalia – raudona. Lietuvio tautinė šventė – Vasario 16-ji. Lietuvio šūkis: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“.

• 13

Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.

Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas Tremtyje, 1949 m. birželio 14 d.

Reikšmė

Lietuvių chartija tapo visų lietuvių bendruomenių, grupių ir visų susipratusių lietuvių moraline nuostata ir XX a. šeštame – devintame dešimtmetyje padėjo išlaikyti lietuvybę. Chartijoje paskelbti lietuvių solidarumo ir paramos vienas kitam principai Vakarų šalyse padėjo formuoti teigiamą lietuvių tautos įvaizdį, pačias lietuvių bendruomenes moraliai įpareigojo įvairiomis progomis tarptautinėms organizacijoms ir daugelio šalių vyriausybėms bei visuomenei priminti Lietuvos laisvinimo reikalą. Po 1990 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, įstojo į Europos Sąjungą ir iš šalies į įvairius kraštus dirbti bei studijuoti išvyko daug piliečių, Lietuvių chartijos nuostatos tapo vėl aktualios.

Šaltiniai

1. Juozas Banionis, . Lietuvių chartija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 205 psl.
2. Lietuvių charta. Lietuvos Respublikos Seimas
3. Juozas Banionis, . Lietuvių chartija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 205 psl.